Penktadienį, kuomet Kauno „Žalgiris“ svečiuosis pas Atėnų „Panathinaikos“, K. Kemzūra rungtynes stebės taip pat kaip ir tūkstančiai krepšinio gerbėjų Lietuvoje – per televizorių.

Nors nuo didžiausio Graikijos uosto Pirėjaus iki šalies sostinės – vos 12 kilometrų arba kelios metro, už kurį pasaulyje senesnis yra tik Londone (Didžioji Britanija), stotelės.

Kaip ir kitos Eurolygos komandos, „Olympiakos“ šiuo metu bando atlaikyti reaktyvinį varžybų tempą. Per 6 dienas Graikijos vicečempionai sužaidė trejas rungtynes, o ketvirtosios laukia ketvirtadienį namuose su Tel Avivo „Maccabi“ (Izraelis).

Visas D. Blatto trenerių štabas iki ausų įklimpęs į darbus, o K. Kemzūra dar ir sulaukė šeimynykščių iš Kauno. Kuriems apžiūrinėti akropolį ir kitas Atėnų įžymybes kol kas tenka vieniems.

48-erių specialistas talkina D. Blattui, įgaliotam pastatyti ant kojų praėjusį pavasarį susverdėjusį Graikijos krepšinio galiūną.

Etatiniams šio dešimtmečio Eurolygos finalo ketverto turnyrų dalyviams tuomet kelią ketvirtfinalyje pastojo ne kas kitas, o „Žalgiris“. Dar vieną smūgį sudavė nuožmiausias konkurentas „Panathinaikos“, laimėjęs Graikijos pirmenybių finalo seriją.

Pasakysiu paprastai – kviesti arba nekviesti yra trenerio prerogatyva. Jis atsako už rezultatą. O kiek oficialių rungtynių Lietuvos rinktinė pastaruoju metu pralaimėjo be D. Motiejūno? Nulį.
Kęstutis Kemzūra

Vasarą klubą valdanti Angelopoulų šeima nusprendė, kad nurašyti nesėkmių vien tik sezono pabaigoje „Olympiakos“ negailestingai šienavusiam traumų dalgiui negalima. Pirėjuje prasidėjo grandiozinis nusiaubto Graikijos krepšinio polio perstatymo projektas.

Atsisveikinti su raudonųjų stovykla teko ne tik treneriui Ioanniui Sfairopoului, bet ir 8 krepšininkams. O remonto brigadai vadovauti ėmė Stambulo „Daruššafaka“ (Turkija) klubą į Eurolygą išvedęs D. Blattas.

Vieno žymiausių pastarojo metų Europos trenerių paskyrimas kone automatiškai reiškė, kad iš Stambulo į Pirėjų kraustysis ir jo ilgametis asistentas K. Kemzūra.

Duetas praeityje kartu darbavosi Sankt Peterburgo „Dinamo“ (Rusija), Trevizo „Benetton“ (Italija) klubuose, o „Daruššafaka“ ekipoje antrą kartą atgimė 2016-aisiais.

Kuomet keliai buvo išsiskyrę, D. Blattas spėjo patreniruoti LeBroną Jamesą Klivlando „Cavaliers“ (NBA) klube, o K. Kemzūra – Šarūną Jasikevičių Lietuvos rinktinėje.

Krepšinis.lt pokalbis su treneriu taip pat sukosi ne tik apie jo naują patirtį bei iššūkius Eurolygos grietinėlei priklausančiame klube.

K. Kemzūra papasakojo ir tai, kokių sunkumų patyrė dalindamas nurodymus į trenerių Olimpą dabar spėriai kopiančiam Š. Jasikevičiui. Nebenutylėjo jis ir paklaustas apie kitą ne ką švelnesnio charakterio žaidėją, kuriam vadovauti rungtynėse taip ir neteko.

2010-2011 metais K. Kemzūra du kartus išsiuntė tuomet į NBA dar tik besibeldusį Donatą Motiejūną iš nacionalinės komandos stovyklos. Trečią kartą pakviestas puolėjas, kaip tuomet kalbėta užkulisiuose, pareikalavo garantijų dėl vietos galutinėje rinktinės sudėtyje. O jų negavęs į kvietimą neatsiliepė, nors viešai nurodė kitas priežastis.

Istorija, kurią būtų galima palaidoti užmarštyje, jei ne pasikartojantys motyvai, dabar nemažiau aktualūs į rinktinę D. Motiejūno nebekviečiančiam Dainiui Adomaičiui.

– Vasarą jums su D. Blattu neteko toli keliauti – tereikėjo persikelti per Egėjo jūrą. Ar smarkiai pasikeitė kultūrinė aplinka Stambulą išmainius į Pirėjų? – Krepšinis.lt paklausė K. Kemzūros

– Gyvenimo ir darbo sąlygos abiejuose miestuose yra puikios. Ir ten gyvenau prie jūros, ir čia gyvenu. Stambule buvau įsikūręs prie Bosforo sąsiaurio, kasdien per langą matydavau garsųjį tiltą. Pirėjuje taip pat matau jūrą. Tereikia per gatvę pereiti, ir gali įbristi. Tačiau nelabai randu laiko. Atvykęs kartą išsimaudžiau, o dabar tik pasižiūriu. Nors visada stengiuosi ir pats pajudėti – visą dieną prasėdėjus prie kompiuterio žiūrint rungtynių vaizdo įrašus tai būtina, kad nesurūdytumei. Bet pasportavęs į jūrą nešoku – per sūri (juokiasi – Krepšinis.lt).

– Net patys graikai, ilgiau pagyvenę Vakaruose, ima keiksnoti eismą savo tėvynėje. Kelionės automobiliu po Atėnus nevaro iš proto?

– Kaip eismas Austrijoje skiriasi nuo lietuviško, taip ir vietiniai vairavimo įpročiai – savotiški. Eiti per pėsčiųjų perėją čia galima tik tvirtai įsitikinus, kad tai – saugu, nes paprastai niekas nepraleidžia. Bent jau tiek, kad sustoja prie raudono šviesoforo signalo. Gerai, kad man toli važiuoti niekur nereikia. Be to, jau pripratau prie panašios vairavimo kultūros Stambule. Taip, čia galioja savi dėsniai, savos taisyklės, ir automobilių daugiau, miestas – didelis. Tiesiog stengiuosi išvengti spūsčių, o kai įkliūnu, nieko nepadarysi, reikia kantrybės. Žinoma, didelio malonumo čia važinėti nėra, bet prisitaikai.

– Su treneriu D. Blattu esate kaimynai?

– Ne, jis gyvena tolėliau nuo arenos. O aš ieškojau būsto kuo arčiau darbovietės. Su kitais asistentais čia dažniausiai atvažiuojame nuo pat ryto, kad galėtume paruošti visą reikalingą medžiagą, pasirengti rungtynėms. Didelis privalumas, kad nereikia daug laiko gaišti kelyje. O šiaip kiekvieno individualus reikalas, kur gyventi. Yra žmonių, kurie legionieriams padeda susirasti būstą, klubas skiria pinigų jo nuomai, bet čia politika tokia, kad kiekvienas pats sau ieškosi namų.

– Per paskutinius 15 metų tėvynėje gyvenote tik tuomet, kai treniravote rinktinę. Užsienyje dirbate ilgiausiai iš visų Lietuvos trenerių. Namų trauka dar netapo problema?

– Taip, beveik visa karjera bėga užsienyje... Kiekvienais metais darosi vis sunkiau. Šiuo metu pas mane kaip tik svečiuojasi žmona ir dukra. Bet kai toks mano darbo grafikas, tiek jų ir tematau... O pačiam į Lietuvą nuskristi pavyks nebent gruodį. Atstumus mažina šiuolaikinės technologijos, internetu bendraujame kiekvieną dieną.

– Jaučiate, kad atvykote į svarbų, didelę reikšmę Graikijai turintį klubą?

– Gauname žymiai daugiau dėmesio. Televizija, žurnalistai viską nušviečia, aš irgi „įdarbintas“ – per Graikijos lygos rungtynes tarp kėlinių turiu eteryje pakomentuoti mačo eigą, taip pat ir po Eurolygos dvikovų. Gerai, kad kol kas gatvėje dar vaikštau ramiai, nesu atpažįstamas (juokiasi – Krepšinis.lt).

„Daruššafaka“ klube organizacija taip pat buvo labai profesionali, bet aplink tokio ažiotažo netvyrojo. Nebuvo ir tokios sirgalių bazės kaip čia. Turbūt dėl to, kad tai – vien krepšinio klubas. Stambulo „Anadolu Efes“ – ilgametis Turkijos krepšinio grandas, bet irgi neturi tokio palaikymo kaip „Fenerbahče“, „Galatasaray“ ar „Bešiktaš“, kuriuos remia futbolo sirgaliai.

– Galėtumėte su „Olympiakos“ marškinėliais pasivaikščioti po Atėnus?

– Nežinau, girdėjau kalbų, kad nelabai. Rekomendacijos tokios, kad geriau neprovokuoti. Aišku, tarp „Panathinaikos“ ir „Olympiakos“ tvyro didžiulė priešprieša. Artėja tas momentas, kai žaisime tarpusavyje (pirmi derbiai Eurolygoje ir Graikijos čempionate vyks lapkritį – Krepšinis.lt). Nesinorėtų jokių tragedijų, bet mes koncentruosimės į tai, ką galime kontroliuoti aikštėje, o tribūnomis turės pasirūpinti apsauga.

– „Olympiakos“ vasarą išgyveno dideles permainas. Kokios strategijos buvo laikytasi komplektuojant naują komandą?

– Apie tai galėtų kalbėti D. Blattas ir klubo generalinis vadybininkas Christas Stavropoulas – būtent jie formavo sudėtį. Bet pagrindiniai siekiai turbūt buvo suburti jaunesnę, taiklesnę atakuojant iš toli ir greitesnę ekipą. Visos D. Blatto komandos žaidžia greitą, intensyvų krepšinį, į tai ir buvo orientuojamasi.

– Galima nuspėti, kad praėjusio Eurolygos sezono ketvirtfinalio serijoje su Pirėjo klubu svarbia figūra tapęs žalgirietis Axelis Toupane'as buvo generalinio vadybininko pasirinkimas?

– Nebūtinai. Pats iki galo nežinau visų niuansų, bet D. Blattas irgi jo norėjo. Juk mes taip pat stebėjome tą ketvirtfinalio seriją, matėme, kas kaip žaidė.

– Pernai A. Toupane'as ilgokai užtruko, kol pradėjo nešti dividendų Kaune. Vienu metu jis jau atrodė pavargęs nuo Š. Jasikevičiaus riksmų ir pirmose rungtynėse su Vilniaus „Rytu“ net nebenorėjo žaisti. Ar panašių sunkumų kyla prancūzui bandant įsilieti į „Olympiakos“ sistemą?

– Darbinio proceso metu visko būna. Negalvokite, kad čia treneris visus glosto pagal plauką. Kilus ekstremaliai situacijai žmogus truputį pasikeičia. Tai – ne asmeniškumai, bet reakcija į žaidėjo veiksmus.

Pirėjuje Axeliui taip pat tenka gauti pylos. Buvo keletas silpnesnių rungtynių, buvo ir gerų, jo žaidimo laikas svyravo. Krepšininkams sakome, kad negalima nuleisti galvos ir užsisklęsti, nes priešakyje laukia kitas mačas, tvarkaraštis jais perkrautas. Šiandien nežaidei, bet rytoj galbūt gausi progą, ir turi būti jai pasiruošęs. O konkurencija Axelio pozicijoje – didelė, jeigu nebūsi pasirengęs, jeigu kažkas nepasiseks, kiti laukia ant suolo.

Dabar Šarūnas pagavo gerą bangą – jam sekasi labai gerai, sakyčiau, fantastiškai. Jis turi savo braižą, išsireikalauja, kad žaidėjai vykdytų jo mintis. Nebuvau jų treniruotėse, negaliu daug kalbėti, bet vien iš vaizdo rungtynėse matosi, kad „Žalgiris“ žino, ką daro ir kur eina.
Kęstutis Kemzūra

– Konkurenciją A. Toupane'ui sudaro ir Janis Timma, Pirėjuje prisijungęs prie tautiečio Janio Strelnieko. Anksčiau latvių „Olympiakos“ nebūdavo, bet yra žaidę šeši lietuviai. Galima sakyti, kad latviai perėmė klubo simpatijas iš savo kaimynų?

– Nemanau, kad reikėtų sureikšminti tautybes. Aišku, man pačiam malonu su broliukais dirbti. Bet yra kiti dalykai, pirmiausia – profesiniai: ką žaidėjas sugeba aikštėje, kaip jis elgiasi rūbinėje. J. Strelniekas, mano ir klubo nuomone, šiuo metu yra vienas geresnių gynėjų Europoje. J. Timma taip pat tiko mūsų žaidimo braižui. Tiesiog atėjo tokie laikai, kai latvių rinkoje yra gana nemažai, gal net daugiau nei lietuvių. Ką darysi, gyvenimas keičiasi, banguoja.

– Pastaraisiais metais „Olympiakos“ buvo viena geriausiai besiginančių Eurolygos komandų, pasižymėjo lėtu poziciniu žaidimu. Praėjusiose rungtynėse su Milano „Olimpia“ praleisti 99 taškai rodo, kaip D. Blattas mėgina keisti žaidimo stilių?

– Manau, kad D. Blatto krepšinis yra truputį kitoks nei ankstesnio „Olympiakos“. Bet nereikia spręsti pagal vienas nesėkmingas rungtynes. Prieš tai Vitorijoje su „Baskonia“ puikiai gynėmės tris ketvirčius ir laimėjome ten, kur nugalėti labai nelengva. O dvikova su Milanu nepavyko.

Pirma, dabartinė „Olimpia“ – beprotiškai talentinga puolime. Antra, turime vyresnių žaidėjų, kuriems žaidžiant antras rungtynes per tris dienas pasireiškė nuovargis. Atrodo, smulkmena, bet esant tokiam grafikui reikšmės turi ir faktas, kad prieš mačą mes turėjome du skrydžius, o varžovai – vieną. Ir, nors tai buvo užsakomasis reisas, skridome naktį, sutrikdėme savo poilsį.

– Graikijoje krepšinio veteranai tiek nacionalinėje rinktinėje, tiek pagrindiniuose klubuose turi ypač didelį autoritetą, su kuriuo tenka skaitytis ir treneriams. Kiek D. Blatto naujovėms atviri „Olympiakos“ senbuviai Vassilis Spanoulis ir Georgas Printezis?

– Manau, kad sutarti sekasi. Tie vyrai vis tiek nori laimėti, jie patys supranta, kad nebegali žaisti po 40 minučių per rungtynes. Manau, kad jie yra patenkinti tuo, kaip mes žaidžiame, kaip keičiamės. Iš esmės bendrą kalbą surandame. Aišku, nė vienas nėra apsaugotas nuo kritikos. Ta kritika būna konstruktyvi, kartais – tiesi ir nemaloni. Bet jos reikia, toks profesionalų gyvenimas. Treneriai gerbia nusipelniusių žaidėjų pasiekimus ir jų autoritetą, neturi tikslo ko nors pažeminti. Bet galiu pasakyti, kad prireikus kritikos gauna visi, nežiūrint į jų amžių.

Šarūnas Jasikevičius

– Kalbant apie autoritetus, jūs vienas pirmųjų susidūrėte su Š. Jasikevičiaus-trenerio užuomazgomis, kuomet jis grįžo į rinktinę 2011 metais būdamas 35-erių. Treniruoti jį buvo sunkiau nei kitus?

– Šarūnas visada buvo išskirtinis tuo, kad buvo aikštės generolas. Jis visada turėjo savo nuomonę, klausdavo, kodėl darome taip, o ne kitaip.

Kai treniravau rinktinę, mane truputį erzino kalbos, kaip susitvarkysiu su veteranais. Dabar labiau suprantu, kodėl žmonėms buvo dvejonių. Jie matė, kad nesu daug vyresnis, kad gali slėgti žaidėjų autoritetas. Tuo atžvilgiu su Šarūnu buvo šioks toks sunkumas arba, tiksliau tariant, iššūkis. Privalėjau ypatingai pasiruošti treniruotėms, nes kiekvieną situaciją reikėjo pagrįsti, paaiškinti, kodėl taip darome. Šarūnas – toks žmogus, kuriam reikia argumentų, liepti nepakanka. Tokia yra darbo su vyresniais, patyrusiais žaidėjais specifika. Jaunesni klausimų neužduoda – pasakai ir daro. O vyresni svarsto – kodėl, kas iš to?

Tai nereiškia, kad buvo kažkokių problemų. Manau, kad kvailų dalykų nereikalauju, dirbome normaliai. Tas iššūkis ir man buvo į naudą – turėjau dar daugiau mąstyti, ruoštis. Nelengva galbūt buvo dėl to, kad Šarūnas visus matavo pagal Željko Obradovičių ir kitus garsius trenerius, su kuriais buvo susidūręs. Turėjau žaidėjams pasakyti: gerbiu tuos žmones, kurie jus treniravo, bet dabar atėjote pas Kemzūrą. Vis dėlto visi vienodai norėjome laimėti, ir ta motyvacija palengvino bendrą darbą.

– Nemanote, kad 2011-2012 metų Lietuvos rinktinėje žaidėjų-trenerių buvo per daug?

– Nieko nepadarysi. Aukščiausio lygio atletai dažniausiai turi savo ego, ir tai reikia priimti. Sugebėjimas laviruoti yra labai svarbi trenerio darbo dalis. Taip, paprasčiau dirbti su jaunimo komanda, bet kažin, ar tokiu atveju būsi lygiavertis konkurentas tokioms rinktinėms kaip Ispanija ar Prancūzija.

Nemeluosiu, buvo ir sunkesnių momentų. Lyg ir visi eina vardan tos Lietuvos. Tik vienam geresnis atrodo vienas, kitam – kitas kelias. O trečias gal išvis apie Lietuvą negalvoja ir deda sau į kišenę. Buvo pabumbėjimų, reikėdavo pasikalbėti. Bet, kaip ir sakiau, kažkokios didelės problemos dėl to nekilo. Jeigu ji būtų buvusi, rezultatai būtų dar prastesni. Nors ir tai, ką pasiekėme, nebūtinai reikia vertinti blogai.

Dainius Adomaitis, Donatas Motiejūnas

– Tarp dabartinės kartos rinktinės žaidėjų didelių ego nebėra, neskaitant vienos ryškios išimties. D. Motiejūnas kaltina jo nebekviečiantį D. Adomaitį. Ar jums tai primena 2012-uosius, kuomet D. Motiejūnas viešai teigė negalintis prisidėti prie rinktinės, kol neapdrausta būsima jo sutartis su Hjustono „Rockets“ klubu, bet net ir tai padarius nepasirodė komandos stovykloje?

– Pasakysiu paprastai – kviesti arba nekviesti yra trenerio prerogatyva. Jis atsako už rezultatą. O kiek oficialių rungtynių Lietuvos rinktinė pastaruoju metu pralaimėjo be D. Motiejūno? Nulį.

Reikalingas ar ne komandai D. Motiejūnas, pasakyti gali tik D. Adomaitis. O galbūt yra kitokių priežasčių, kodėl Donatas nekviečiamas. Tik ne visada nešvarius skalbinius reikia nešti į viešumą, juk rinktinė – kaip šeima. Ar charakteris, ar požiūris, ar dar kažkas gali kliūti, bet nebūtina apie tai garsiai kalbėti.

Aš galiu drąsiai pasisakyti dėl to laikmečio, kai pats treniravau rinktinę. Įsivaizduoju, kad Donatui buvo sudėtinga dėl to, jog aš jį du kartus „atkabinau“ nuo komandos. Galbūt taip užgavau jo ambicijas. Po to mes kalbėjomės, supratau, kad jis galbūt buvo supykęs ant manęs, o gal kažkas jam pašnibždėjo, kad čia vyksta kažkokie politiniai žaidimai. Galiu prisiekti, kad nieko panašaus nebuvo.

2010 metais turėjome tik vieną tikrą vidurio puolėją – Robertą Javtoką. Nenorėjau išvažiuoti į čempionatą be atsarginio „centro“, tuo labiau, kad grupėje žaidėme su Ispanija. Taip, mano pasirinktas Martynas Andriuškevičius žaidė nedaug, tik kelias minutes. Bet iki šiol esu įsitikinęs, kad būtent tose rungtynėse su ispanais jis mums padėjo, tokia ir buvo jo funkcija. O be Martyno priekinėje linijoje buvo mūsų lyderis Linas Kleiza, Paulius Jankūnas, Tadas Klimavičius. Mačiau, kad Donatas talentingas, bet man tuomet atrodė, kad kiti – kietesni, fiziškai stipresni. Apsisprendėme ne spragtelėję pirštais, ilgai mąstėme. Tokia buvo mano logika, ir po to, kai grįžome su medaliu, galime sakyti, kad ji pasiteisino.

Kitais metais prie rinktinės prisijungė broliai Lavrinovičiai, Darius Songaila, Marijonas Petravičius, Jonas Valančiūnas. Galbūt avansu, galvojant apie ateitį, būtų buvę įmanoma rasti vietą ir Donatui, bet man atrodė, kad komanda bus stipresnė su kitais žaidėjais. Jokių asmeniškumų čia nebuvo.

Kai treniravau rinktinę, mane truputį erzino kalbos, kaip susitvarkysiu su veteranais. Dabar labiau suprantu, kodėl žmonėms buvo dvejonių. Jie matė, kad nesu daug vyresnis, kad gali slėgti žaidėjų autoritetas. Tuo atžvilgiu su Šarūnu buvo šioks toks sunkumas arba, tiksliau tariant, iššūkis.
Kęstutis Kemzūra

Atėjo 2012-ieji, ir situacija jau buvo kitokia. Tada pats skambinau Donatui, kalbėjausi su juo. Bet šįkart neatvyko jis. Tiesa, kad Donatas tuomet turėjo savų sąlygų. Paskui atrankos turnyre Venesueloje traumą patyrė Robertas Javtokas, ir vežtis į olimpinį Londoną jau pasirinkau Antaną Kavaliauską. Todėl, kad Donatas nedalyvavo pasiruošime, jį būtų reikėję apmokyti nuo pat pradžių, o laiko mes nebeturėjome.

Nesakau, kad Donato kelias krepšinyje buvo lengvas. Daug jam reikėjo patirti – traumų ir taip toliau. Linkiu jam, kad būtų sveikas, kad galėtų dirbti ir demonstruoti kuo geresnį žaidimą. O geriausia būtų, jei santykius aiškintųsi neviešai. Jeigu jau tikrai kažkas ant širdies guli, geriau paskambink tu tam Adomaičiui ir išdėk, kas blogai. Ir pagalvok, ar pats viską darai teisingai. Nes dabartinė situacija, atvirai kalbant, nekaip atrodo.

– Per vasarą keitėsi ne tik „Olympiakos“ sudėtis – naujų ir kitokiomis charakteristikomis pasižyminčių žaidėjų pasitelkti priverstas buvo ir „Žalgiris“. Ar tai smarkiai keičia kauniečių žaidimo stilių?

– Aš manau, kad Š. Jasikevičius žaidimą konstruoja pagal tai, kokius krepšininkus turi. Savo žaidėjams jis stengiasi sukurti palankiausias situacijas, kad jie galėtų būti naudingi, kad puolimas būtų mažiau nuspėjamas varžovams. „Žalgiris“ turi gerų derinių, kurie turi po kelias opcijas – gali iš toli atakuoti Artūras Milaknis, gali kažkas įkirsti į baudos aikštelę ir „centruoti“. O gynyba – gana drausminga ir agresyvi. Vis dėlto treneris ir didesnė dalis žaidėjų liko tie patys, todėl manyčiau, kad pakitimai nėra labai dideli.

Mačiau, kad kažkuris portalas paskaičiavo ir paskelbė, kad „Žalgiris“ šiuo metu yra lėčiausiai žaidžianti Eurolygos komanda. Tai – sąlyginis kriterijus. Lėčiausia nereiškia, kad blogiausia. Jeigu jie žaistų kaip „Baskonia“, kaip Milanas, kurio atakose kartais vienintelis perdavimas būna išmetant kamuolį iš užribio, klausimas, ar sektųsi taip pat. „Olimpia“ galbūt gali taip žaisti, nes turi potencialo rinkti po 100 taškų per rungtynes. O čia – kitokia situacija.

Dabar Šarūnas pagavo gerą bangą – jam sekasi labai gerai, sakyčiau, fantastiškai. Jis turi savo braižą, išsireikalauja, kad žaidėjai vykdytų jo mintis. Nebuvau jų treniruotėse, negaliu daug kalbėti, bet vien iš vaizdo rungtynėse matosi, kad „Žalgiris“ žino, ką daro ir kur eina.

– Kaip vertinate Lietuvos čempionų galimybes penktadienį išgyventi nesvetingoje OAKA arenoje?

– Pats ir pasakėte – „Panathinaikos“ namuose turi didelį palaikymą. Šiuo metu jie rungtyniauja gana gerai, sudėtyje turi talentingų, atletiškų žaidėjų. Daug lems, kaip „Žalgiriui“ seksis išspręsti taktinius iššūkius. „Panathinaikos“ gindamasis daug keičiasi dengiamaisiais, o žaidėjai – universalūs, gali atlaikyti mismatch situacijas. Tikrai bus sunkios rungtynės.