Atlapaširdis ir itin lengvai su aplinkiniais bendrą kalbą randantis V. Šeškus atrodė pats tinkamiausias treneris į Lietuvą praėjusį sausį atvykusiems LiAngelo ir LaMelo Ballams. Galbūt dar ir dėl to, kad saikingai moka anglų kalbą, todėl net norėdamas negalėtų leistis į ilgas diskusijas su brolių tėvu LaVaru.
Bet atlaikyti Prienus užgriuvusį amerikiečių realybės spektaklį pasirodė ne V. Šeškaus jėgoms.
„Dabar jau tas visas nuovargis kažkiek nuėjo į šoną. O prieš mėnesį susinervindavau vos išgirdęs Ballų pavardę“, – Krepšinis.lt prisipažino 51-erių specialistas.
Jo treniruojamas „Vytautas“ liko paskutinis Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) ir susidūrė su realia grėsme po devynerių metų nusiristi į žemesnį divizioną.
Paskutiniame ture prieniškius Kauno „Žalgiris“ sutraiškė 57 taškų skirtumu. Simboliška sezono, per kurį kukli komanda išgarsėjo visame pasaulyje, pabaiga. Mat dėmesį kaustė ne „Vytauto“ žaidimas ir ne rezultatai.
Atsisveikinimo rungtynės su žalgiriečiais mažai kam bebuvo įdomios, nes Ballai susirinko savo kameras nelaukę finišo ir grįžo į Los Andželą (JAV). Taip sulaužydami LaVaro duotą pažadą likti Lietuvoje bent iki sezono pabaigos.
Neištesėtų pažadų bei neišsipildžiusių vilčių buvo ir daugiau. Kaip ir nuoskaudų po išsiskyrimo.
V. Šeškus teigė pirmadieniais nepuldavęs ieškoti internete naujos realybės šou „Ball in the Family“ serijos. Pakakdavo pasiskaityti nesibaigiančius LaVaro interviu, kuriuose „Vytauto“ treneris būdavo nuolat pliekiamas dėl esą neišnaudojamo brolių potencialo.
Išimtį V. Šeškus padarė tik tąkart, kai išgirdo apie Ballų kassavaitinėje laidoje suklastotą rungtynių rezultatą, siekiant išpūsti jų indėlį į komandos žaidimą.
„Tada būtinai reikėjo reaguoti, pagrasinti, kad tokių dalykų neleisime. Nepadarėme to, eilinį kartą nusileidome. O jie suprato, kad Prienuose yra visagaliai, kad gali vadovauti ir daryti, ką nori. Tai buvo didžiausia mūsų klaida“, – graužėsi treneris.
Net ir jis pats gyvai nematė paskutinės „Vytauto“ agonijos LKL renkant „Žalgirio“ antausius – ilgametis ekipos vairininkas buvo išvykęs į Prancūziją asmeniniais reikalais.
Grįžęs iš kelionės V. Šeškus sutiko atvirai papasakoti apie tai, kaip jam teko vargti su JAV socialinių tinklų įžymybėmis.
„Noriu atsiprašyti žmonių, kurie myli Prienus ir dėl Ballų buvo ant mūsų užpykę. Pasiaiškinsime jiems, bandysime įrodyti, kad tai buvo priverstinis ėjimas. Man tik malonu, kad daugelis žmonių nepasidavė tai ekstazei dėl Ballų. Taip, vaikams, jaunimui jie buvo įdomūs, bet žmonės iš krepšinio suprato, kokia yra tikroji situacija, suvokė, kad Ballai čia gavo tiek daug, jog išvažiuodami turėjo pasakyti „ačiū“, – įsitikinęs „Vytauto“ treneris.
– Vietoje „ačiū“ LaVaras Ballas prieš dieną pareiškė, kad komandos draugai Prienuose iš LaMelo pavogė sportinius batelius. Kaip į tai reagavote? – Krepšinis.lt paklausė V. Šeškaus
– Kaip galima taip sakyti... Žinau, kad Gelo paliko savo senus sportbačius, juos išvažiuodamas pasiėmė Kervinas Bristolis. O čia... Iš tikrųjų, tie sportbačiai mėtydavosi iš vieno kampo į kitą. Turėjome kaip mamos rinkti jų daiktus. Labai keista dabar skaityti tokius žodžius. Mes, atrodo, nieko blogo apie juos nesakome. Kada jūs girdėjote mane besipiktinantį Ballais? Nors papasakoti tikrai turiu ką. O jie... Paleisti tokį absurdišką gandą, net nežinau, kaip tai pakomentuoti.
Dingo batai, aišku, gali prigalvoti, kad kažkas gal buvo įėjęs į rūbinę, pasiėmė. Bet pasakyti, kad tai padarė komandos draugas... Nežinau, kuris iš mūsų žaidėjų po šio sezono dar norėtų su tų Ballų bateliais žaisti.
– Kaip įvertintumėte Ballų perspektyvas ateityje sulaukti šaukimų NBA naujokų biržoje?
– Jeigu Gelo dabar paims kuri nors NBA komanda, mes galėsime girtis, kad turime vieną stipriausių pasaulio lygų. Nes tuomet NBA skautams galėtume pasiūlyti tikrai nemažai žaidėjų, kurie yra geresni už Gelo. Gal ne visą konferenciją, bet bent vieną komandą iš LKL surinkti tikrai būtų galima (juokiasi – Krepšinis.lt).
Gelo – neblogas vyrukas. Esmė, kad viskas priklauso nuo tėvo, sūnūs neturi jokio savarankiškumo. Būdavo, kad Gelo skauda koją, jis negalėdavo sportuoti, bet vis tiek žaisdavo. Sakydavo, kad jo toks darbas, kad čia – jo šeimos verslas, todėl privalu žaisti. Po dviejų mėnesių šiaip taip nuvežėme pas gydytoją, skyrė jam dviejų savaičių reabilitaciją, pagerėjo. O iš pradžių net nekreipė dėmesio. Manau, tai – profesionalumo trūkumas, kaip galima nesirūpinti traumomis. Kokius tris kartus buvau priėjęs prie tėvo ir sakiau, kad Gelo blogai su koja, bet jis tik numodavo ranka. Tokie šou verslo reikalai: vaikas turi būti matomas, turi žaisti.
Melo taip pat nori žaisti krepšinį, motyvacijos jam pakanka. Bet jie nori žaisti pagal savo taisykles, kaip daroma kieme. Jie neturėtų pykti, jei kas nors sako, kad jie pritingi. Kai mūsų fizinio parengimo treneris duodavo pratimų, Ballai tik šaipydavosi, juokdavosi. Nors patys kritikuodavo, kad mūsų treniruotės nerimtos. Pasibaigus treniruotei jie kuriam laikui pasilikdavo, tėvas paimdavo chronometrą, ir tada jie bėgiodavo spurtus kokias tris minutes. Arba mėtydavo pasistatę kamuolių šaudyklę – iš aikštės vidurio, iš 9-10 metrų. Gal jie ir tiki tuo, ką daro...
– Galbūt kalbėjotės su Tomu Pačėsu apie LaMelo Ballo planus tęsti karjerą Lenkijoje, konkrečiai – Gdynės „Asseco“ komandoje, kurioje jūsų kolega turi gerų ryšių?
– Aš Tomui tik buvau pasiūlęs kitais metais pasiimti Ballus į Alytaus „Dzūkiją“. Jis manęs paklausė, kiek pinigų primokėsiu, kad juos ten išsiųsčiau. Kadangi mes laisvų lėšų nelabai turime, turbūt ir Ballų ten nelabai ims. Aišku, gali visko būti, bet tėtušis dabar organizuoja savo lygą Amerikoje, galbūt ten ir pasiliks.
– Ar Prienams buvo verta veltis į Ballų šou?
– Dviprasmiška situacija. Jei ne traumos, su tokia komanda, kokią turėjome iki Ballų, tikrai nebūtų reikėję rūpintis, kaip neiškristi iš lygos. Kita vertus, klausimas, ar žaidėjai nebūtų išsibėgioję. Ne paslaptis, kad turėjome didelių skolų.
Net negalėčiau pasakyti, kaip tokioje pačioje padėtyje elgčiausi antrą kartą. Iš sportinės pusės, be abejo, nukentėjome. Bet finansine prasme Ballai, tas visas susidomėjimas mums padėjo. Apsitvarkėme finansinius klausimus, dėl kurių anksčiau vasaromis nė minutės nebūdavo ramybės.
Žinau vieną dalyką. Kentėjome mes, treneriai. Bet visai aplinkai nemažai padarėme. Mūsų pagrindinis rėmėjas „Vytautas“ pasirašė sutartį su Ballais ir tiekia vandenį į Los Andželą, trys ar keturi žmonės dabar dirba su jais Amerikoje. O žaidėjai gavo atlyginimus.
– Koks skaičius atspindi finansinę naudą, kurią Ballai atnešė į Prienus?
– Nelygu, kaip skaičiuosi. Tiesiogiai į klubą jie investavo 100 tūkst. eurų. Toliau – pajamos už rungtynių transliacijas „Facebook“ tinkle. Iš viso susidaro kažkur 200-250 tūkst. eurų. Tik reikia nepamiršti, kad klubas irgi turėjo papildomų išlaidų – surengti draugiškus turnyrus kainavo, juk bet kaip jų nedarėme.
– Jūsų asistentas Mindaugas Arlauskas tiesiai šviesiai pareiškė, kad dėl Ballų buvo paaukotas sezonas. Sutinkate?
– Taip. Stengėmės, aiškinome, bet jie tarsi buvo už stiklo – kai norėdavo, pakeldavo jį, kai norėdavo, nuleisdavo.
– Kokios keisčiausios situacijos bendraujant su Ballų šeimynėle jums įsiminė per šį pusmetį?
– Kai žaidėme su Vilniaus „Lietuvos rytu“, per rungtynių pertrauką man braižant derinius ant lentos rūbinėje Melo miegojo. Taip pat jis ne vieną kartą buvo užmigęs, kai atlikdavome varžovų analizę. Sakydavau kitiems, kad nežadintų jo – vis tiek to, ką pamatytų ekrane, neįvykdytų aikštėje.
Aišku, žiūrint iš trenerio pusės, tai atrodo absurdiškai. Bet nusileisdavome, nenorėdavome „kelti bangų“, nenorėdavome piktumų. Ir tai – eilinė klaida.
– Ar nebuvo gaila kitų komandos žaidėjų, kurie visa tai matė?
– Buvo. Gaila ir sūnaus Edvino, ir Tomo Dimšos, kurie dar jauni. Vyresni – labiau užsigrūdinę, bet matėsi, kad ir Denisas Lukašovas sunkiai tvardėsi, ir kiti. Įsivaizduokite, kaip reikėjo laviruoti. Žaidėjai tiesiog nesuprasdavo tų keitimų. Daug su jais kalbėjausi, prašiau pakentėti, kol susitvarkys klubo situacija. Tik kai atėjo metas kovoti dėl išlikimo LKL, pasakiau, kad žais tie, kurie yra nusipelnę. Nuo rungtynių su Kėdainių „Nevėžiu“ prasidėjo rimtas žaidimas. Bet tuomet kilo Ballų reakcija. Man buvo sunku žiūrėti, kaip mūsų komandos žaidėjas prameta, o jie šypsosi, lyg linkėtų pralaimėti.
Net K. Bristolis, nors pats amerikietis, susiėmęs už galvos prašydavo, kad neleisčiau jų į aikštę. Komanda tarsi pasidalino į tris dalis: tie, kurie dar išliko pozityvūs, viduriukas ir galiausiai tie, kurie nebegalėjo pakęsti šito realybės šou. Buvo labai sunku viską suvaldyti, mobilizuoti komandą.
– Palikdamas Lietuvą LaVaras išsivežė ir kamuolių svaidykles, kurias ceremoningai buvo padovanojęs klubui. Kokių dar nuoskaudų turite?
– Nuoskauda ta, kad jie visiškai nevertino, kaip dėl jų buvo stengiamasi. Pirmą kartą tai pastebėjau rungtynėse su „Žalgiriu“, kai leidau abiem žaisti po 30 minučių. Ir tada LaVaras mane apkaltino, kad neišleidau jo vaikų į starto penketą. Supratau, kad toliau bus dar sunkiau.
O tų svaidyklių, jei atvirai, niekas neprašė dovanoti. Aš jo paprašiau atvežti kokią pigesnę, padėvėtą, už 3 tūkstančius. Sakiau, kad klubas susimokės. Tada jis pareiškė, kad dovanoja tas svaidykles. O kai galiausiai jas pasiėmė su savimi... Na, bent vieną būtų palikęs, bet ne, pasiėmė abi. Manau, visi turėjo suprasti, koks žemas lygis.
– Tai, kaip su jumis elgėsi ir apie jus kalbėjo LaVaras – kažkas panašaus į buvusio „Lietuvos ryto“ prezidento Gedvydo Vainausko dūrį į nugarą, kai 2015 metais buvote atleistas iš komandos iškart po triuškinančios pergalės?
– Situacijos – skirtingos. Gal per tuos metus užsiauginau storesnę odą, bet dabartinei situacijai aš buvau pasiruošęs. Žmonės man iškart sakė, kad taip bus.
– Jei „Vytauto“ klubo prezidentas Norbertas Pranckus ir direktorius Adomas Kubilius būtų aktyviau rėmę jus, pasisakę už tvarką komandoje, ar reikalus būtų buvę įmanoma pakreipti bent kiek tinkamesne vaga?
– Manau, kad taip. Apie tai kalbėjausi su vadovais. Bet prezidentas pasirašė sutartį dėl vandens ir į tuos dalykus nebenorėjo kištis. Komandos vadovybė aiškiai pasisakė tik tada, kai žurnalistai tiesiai paklausė, ar jie dar palaiko trenerį. Būtų buvę naudinga, jei ir prieš tai LaVarui būtų kas nors parodęs, kad treneris turi palaikymą. O jis pamatė, kad treneris vienas, daugiau niekas jam neprieštarauja. Ir mes su LaVaru nuo tada tarpusavyje nebebendraudavome. Nebuvo jokių piktumų, tiesiog nebesikalbėjome. O ir ką ten kalbėsiesi, jei vieną dieną glėbesčiuojiesi, o kitą jau keiki. Nusprendžiau, kad man tikrai nereikia jam lįsti į vieną vietą.
– Visą savo trenerio – o prieš tai ir žaidėjo – karjerą atidavėte gimtajam miestui, neskaitant pusmečio „Lietuvos ryte“. Ar per paskutinius keturis mėnesius nesijaučiate kažkiek atitolęs?
– Ne, atitolęs – neteisingas žodis. Ne vienas žmogus man yra sakęs: jeigu dabar kažkas bus blogai Prienų krepšiniui, vis tiek visi asocijuos tai su Šeškumi. Tikrai buvo sunku, nervai buvo pakrikę. Labai norėjosi, kad komanda išsilaikytų LKL.
– Tik vasarą paaiškės, ar „Vytautui“ reikės leistis į žemesnį divizioną. Nuo to priklauso jūsų tolesnė karjera?
– Jeigu atvirai, kovo pabaigoje pasakiau, kad po šio sezono noriu pailsėti. Buvo ir sveikata sušlubavusi, širdies permušimai prasidėjo. Pirmą kartą gyvenime susirūpinau savo būkle. Man tikrai reikia atostogų, nes anksčiau vasarų nė nepastebėdavau – reikėdavo finansų ieškoti, komandą formuoti.
– Esate apsisprendęs kitą sezoną netreniruoti klubo?
– Lyg ir esu, bet visko gali būti. Ar tai susiję su „Vytauto“ likimu LKL? Ne, galbūt net atvirkščiai. Jeigu Prienai iškristų į antrą lygą, jausčiau atsakomybę išvesti komandą atgal į viršų. Turime daug pavyzdžių, kai mažesnių miestelių komandos tiesiog nustodavo egzistuoti. Esu ne tas žmogus, kad nusispjaučiau ir išvažiuočiau, Prienams atidaviau visą savo gyvenimą. Iškritus į Nacionalinę krepšinio lygą, tikimybė, kad liksiu prie komandos, tik išaugtų.
