Pagal naują sistemą rengiama atranka suteikė daugybę peno kalboms ir diskusijoms, o D. Adomaičiui teko pasukti galvą, kokius žaidėjus kviesti į rinktinę, nes geriausieji lietuviai, išsibarstę po Eurolygos ir NBA klubus, atrankoje padėti negalėjo.
Pirmąjį etapą neatpažįstamai pasikeitusi Lietuvos ekipa įveikė nesunkiai: lapkričio pabaigoje išvykoje 99:61 ji nušlavė Kosovo krepšininkus ir 75:55 Klaipėdoje sutriuškino lenkus. Žaidėjams, kurių daugumai tai buvo debiutas rinktinėje, be abejo, motyvacijos pridėjo ir ambicijos bei noras savo vertę įrodyti aikštėje vilkint Lietuvos rinktinės marškinėlius. Ir jiems tai pavyko, o daugumai aistruolių turbūt nukrito akmuo nuo širdies, nes net ir nestipriausios sudėties rinktinė pajėgi varžovams nušluostyti nosį. Krepšinio šalis esame. Tiesa, reikia pripažinti, kad varžovai kol kas buvo toli gražu ne patys stipriausi.
Antrasis rinktinės išbandymas lauks tik vasarį: 23 d. lietuviai susitiks su Vengrija, o 26 d. lauks atsakomosios rungtynės su Kosovu.
Be to, po praėjusio sezono D. Adomaitis atsisveikinęs su „Neptūnu“, atsisveikino ir su klubiniu krepšiniu. Kol kas. Iki tol koncentravęsis į darbą rinktinėje, po pirmojo atrankos lango rinktinės strategas pradėjo dairytis komandos, neatsitiktinai pasirašydamas sutartį su agentūra „B Baltics“, tarp kurios klientų – ne vienas garsus Lietuvos krepšininkas.
– Prieš šį atrankos etapą buvo daug kalbų ir net pasipiktinimo nauja pasaulio čempionato atrankos sistema. Pagal ją atranka į čempionatą vyksta langų principu sezono metu, todėl prie rinktinės negali prisijungti NBA žaidėjai, o Eurolygoje rungtyniaujantys klubai dėl iškasto karo kirvio tarp šios organizacijos ir FIBA žaidėjų į rinktinę taip pat neišleido. Kaip jūs vertinate tokią sistemą – galbūt po pirmojo lango viskas pasidarė aiškiau ir ji pasiteisino? – paklausėme D. Adomaičio.
– Į rinktinę atvažiavo žaidėjai, kurie rungtyniauja užsienyje, ir tie, kurie žaidžia Lietuvoje. Sirgaliai patenkinti – visiems buvo įdomu pasižiūrėti, kaip jie rungtyniauja. Klubai, deklaravę, kad tokia sistema negera, ir išsakę nepasitenkinimą, tą laiką išnaudojo labai produktyviai – kas skyrė poilsiui, kas stovyklų surengė, fiziškai perkraudami krepšininkų baterijas. Man atrodo, viskas gerai. Sistema tokia ir mes negalime jos pakeisti. Turime prisitaikyti.
– Pasirengti rungtynėms turėjote kur kas mažiau laiko nei anksčiau, kai į rinktinę vyrai susirinkdavo vasaromis. Kaip keičiasi pasirengimas ir pats žaidimas, kai toks trumpas laikas? Tarkime, koks derinių skaičius buvo vasarą ir koks – dabar?
– Viskas keičiasi radikaliai. Bet apie tą langą jau galvojome vasarą ir dalį žaidėjų jau vasarą įsivedėme į sistemą. Žaidimui naudota daug derinių, kuriuos taikėme vasarą per pasiruošimą ir Europos čempionatą. Šįkart derinių skaičius nebuvo didelis, jį sumažinome, atsižvelgdami į tai, kokie krepšininkai žaidžia mūsų rinktinėje ir su kokiu priešininku rungtyniausime.
Tas skaičius, jeigu skaičiuotume ir išsimetimus iš užribio nuo galinės bei šoninės linijos, prieš aikštės gynybą ir prieš asmeninę gynybą, išėjo apie 25. Vasarą, jeigu skaičiuotume ir įvairius derinių variantus, jų buvo apie 60. Tad dabar, galima sakyti, derinių liko apie trečdalis, gal mažiau, nes visiškai nenaudojome derinių, kurie skirti žaisti baudos aikštelėje, o visas žaidimas buvo sudėliotas ties tritaškio linija, daugiausia – pikenrolai (derinys „du prieš du“).
– Kosovo ir Lenkijos rinktinės – ne stipriausi varžovai. Ar rungtynės su jais gali parodyti tikrąjį mūsų rinktinės pajėgumą?
– Ne. Kosovas – tai komanda, kuri pirmą kartą žaidė tokiu lygiu. Žiūrint sąžiningai, jie turi du aukšto lygio žaidėjus. Dardanas Beriša žaidė ir Lenkijos rinktinėje, kuriai atstovaudamas rungtyniavo Europos čempionate Lietuvoje. Tai buvęs vienas rezultatyviausių Lenkijos rinktinės žaidėjų. Jis tikrai gero lygio. Aukšto lygio ir Scottas Bamforthas. Jis žaidžia Sasario komandoje – Italijos lygoje, Čempionų lygoje ir yra rezultatyviausias žaidėjas, pelnantis po 15–16 taškų. Bet kiti žaidėjai tikrai žemesnio lygio. Ir šiuolaikinį krepšinį žaisti aukštu lygiu 35–40 min. neįmanoma.
Žaisdami su Kosovu, mes žinojome, kad turime spausti varžovus, ir jie to neišlaikė. Na, o lenkai – tikrai gera komanda, bet čia psichologija atliko labai svarbų vaidmenį.
– Grupė, kurioje žaidžia Lietuva, silpnoka. Ar nekelia nerimo, kad tai gali pakišti koją antrajame etape, kai, ko gero, teks žaisti su pajėgesniais varžovas – kroatais, italais?
– Tai burtai, čia negalima nieko rinktis. Yra tokie varžovai ir turime susitelkti į tai, kas yra šiandien.
– Kokia ši Lietuvos rinktinė? Nusileidžia meistriškumu, bet lenkia galbūt kitomis savybėmis?
– Visi sakė, kas čia bus, kaip čia bus. Kartojau, kad mes esame Lietuva, mes turime žaidėjų ir gerų krepšininkų, kuriais privalome pasitikėti. Labiausiai džiaugiuosi, kad vyrai tuo patys patikėjo ir visiems tai įrodė. Taip, tai buvo Kosovas ir Lenkija, tai nėra Ispanija, Prancūzija ar Italija. Bet kalba buvo ne apie tai – kalba buvo apie tai, kad jiems bus sunku ir t. t. Tačiau vyrai parodė, kad jie verti vilkėti šiuos marškinėlius.
O realiai vertinant: taip, jie žaidžia silpniau, bet jų ambicijos, jų noras, manau, kartais gal net didesnis būdavo. Ne vien talentas svarbu. Dabar, manau, tiek žaidžiant krepšinį, tiek apskritai sporto srityje ne vien talentas viską lemia – didelis noras, atsidavimas, viską darant maksimaliai, kartais yra daug svarbiau.
– Ar verta į rinktinę traukti veteranus – gal turėtų rungtyniauti jauni žaidėjai, kuriems tai galėtų būti tramplinas ir į pajėgiausios sudėties rinktinę?
– Pirmiausia reikia susikaupti ir gyventi šiuo labai trumpu laiku. Ateina vasario langas ir reikia žiūrėti, kokia bus padėtis, žiūrėsime, kokia bus Europos krepšinio situacija. Faktas, kad NBA žaidėjai negalės dalyvauti. Taip, bandysime įtraukti ir jaunimą, suteiksime jam galimybę. Bet, mano nuomone, rinktinei turi atstovauti geriausi žaidėjai, kurie tuo metu gali būti maksimaliai naudingi. Ar tai bus jaunas, ar vyresnis krepšininkas, kaip buvo Kšyštofas Lavrinovičius (38 metų – aut. past.), kuris buvo jau ir atsisveikinęs su rinktine, manau, neturi labai didelės reikšmės. Taip, mes labiausiai norime suteikti galimybę jaunimui, bet taip pat norime, kad jaunimas tas galimybes ir išnaudotų.
– Ar pasiilgote darbo klube – toks ritmas, kai netreniruojate klubinės komandos, nėra per lėtas?
– Priimdamas pasiūlymą, žinojau situaciją, kurioje galiu atsidurti. Mano nuomonė tokia, kad kažko netenki, bet kažką ir gauni. Taip yra ir dabar – sulaukiu labai daug gerų dalykų.
– Turite laiko – stebite visas LKL kovas?
– Turiu laiko. Renkuosi, ką stebėti: tai, kas įdomu, ką įdomu pasižiūrėti dėl žaidėjų, ypač jaunų – kaip jie rungtyniauja, arba potencialių kandidatų į rinktinę. Žiūriu ir Eurolygą ar Europos taures – tų komandų žaidimą, kurį įdomu stebėti.
– Kokia LKL, žiūrint į ją iš šalies? Kas stebina – komandos, žaidėjai?
– Labiausiai džiugina, kad LKL lygis išliko toks, koks buvo praėjusiais metais. Galima sakyti, kai kurios komandos sustiprėjo. Konkurencija didžiulė. Tai labiausiai džiugina. Kalbant apie žaidėjus, daug Šiauliuose yra įdomių krepšininkų, bandančių įrodyti, kad LKL yra vieta, kur jie užaugo iki to lygio. Man ypač džiugu dėl Arno Butkevičiaus, kad jis po tokio sudėtingo praėjusio sezono, kai, galima sakyti, visą sezoną buvo traumuotas ir dėl to negalėjo rungtyniauti, šį sezoną žaidžia labai gerai. Galima daug vardyti – kiekvienoje komandoje yra gerų žaidėjų. Bet labiausiai man norėtųsi, kad komandose žaistų daugiau lietuvių ir kad tie lietuviai turėtų kuo svarbesnius vaidmenis.
