Net mokyklinukai neturi tokių ilgų rudens atostogų – atsivėrus inauguracinių pasaulio čempionato atrankos varžybų „langui“, „Lietuvos ryto“ kalendorių pertraukė dviejų savaičių pauzė.
Paskutines rungtynes vilniečiai sužaidė dar lapkričio 18 d, o į aikštę vėl išbėgs ateinantį šeštadienį.
Dėl nacionalinių rinktinių kovų „Lietuvos rytas“ gavo progą atsikvėpti, tačiau prieš tai poilsį apkartino dar viena nesėkmė Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) – šįkart patirta Klaipėdoje prieš vietos „Neptūną“ (76:81).
Tiek R. Kurtinaičiui, tiek visai komandai turbūt norėjosi kuo greičiau grįžti į kovų sūkurį, nes ekipos žaidimas, trenerio žodžiais, pastaruoju metu taisėsi.
O taisyti yra ką: LKL vilniečiai rikiuojasi tik ketvirti (8 pergalės/4 pralaimėjimai), Europos taurės turnyre taip pat buvo skaudžių suklupimų – dabar C grupėje „Lietuvos rytas“ yra trečias (3/3).
Tad situaciją kuriam laikui užšaldžiusią pertrauką R. Kurtinaitis vertina dvejopai.
„Ji davė ir naudos, ir žalos. Krepšininkai pailsėjo, išsigydė traumas, bet nusimušė varžybų ritmas. Davėme žaidėjams porą laisvų dienų, tada susirinkome Druskininkuose ir turėjome puikią stovyklą. Taip pat sužaidėme draugiškas rungtynes su Alytaus „Dzūkija“ (98:77 – Krepšinis.lt). Nenorėjome žaisti su LKL komanda, nes ir taip per sezoną susitinkame keturis kartus. Teiravomės kelių užsienio ekipų, bet tiek „Astana“, tiek Rygos VEF buvo užimtos“, – pasakojo treneris.
Su Krepšinis.lt jis kalbėjosi apie vaizdą televizoriaus ekrane, kuomet stebėjo Lietuvos rinktinės pirmuosius žingsnius pasaulio čempionato atrankoje, vienintelį „Lietuvos ryto“ atstovą nacionalinėje komandoje ir laikus, kai Vilniaus klubas į pastarąją deleguodavo pusę sudėties.
Bet R. Kurtinaitis nebūtų R. Kurtinaitis, jei išsamiai neatsakytų ir į visus kitus klausimus, kurių Krepšinis.lt konferencijoje buvo užduoti bent keli tuzinai.
– Ar jums buvo įdomu stebėti persimainiusią Lietuvos rinktinę, žaidžiančią su Kosovu, Lenkija? – Krepšinis.lt pasiteiravo „Lietuvos ryto“ stratego
– Man – taip, o kaip kitiems – nežinau. Įdomu pasižiūrėti į naujus žmones. Aišku, jie matyti, bet klubuose, o ne rinktinėje. Ar tai teisinga sportiniu atžvilgiu – kitas klausimas. Mintyse pagalvoju: o kokia rinktinė žais pasaulio čempionate? Greičiausiai nebūtume pajėgūs su dabartine sudėtimi grumtis prieš geriausias pasaulio komandas, kažką reikės aukoti. Kita vertus, taip neteisinga, juk dėl kelialapio kovoja šie vyrai. Į tai turės atsakyti Dainius Adomaitis.
Nepavadinčiau šitos komandos antra ar trečia rinktine. Tai buvo Lietuvos rinktinė, kuri žaidė puikiai. Gal ir nusileisdama mūsų pagrindinėms žvaigždėms meistriškumu, bet pranokdama energija, noru. O kartais pastangos duoda dar didesnių vaisių nei talentas.
– Ar įveiks pasaulio čempionato atranką tokios sudėties rinktinė?
– Nenorėčiau spėlioti, bet kol kas viskas klostosi neblogai. Lietuviai žaidė gražiai, pelnytai abu kartus nugalėjo. Iš šios grupės tikrai išeisime, o toliau – Italija, Olandija, kas dar – Rumunija ar Kroatija? Va kroatams tai tikrai kol kas bėda. Bet neužbėkime įvykiams už akių. Kol kas viskas dėliojasi gerai, duok Dieve visiems sveikatos.
– D. Adomaitis turėjo pastabų vieninteliam „Lietuvos ryto“ atstovui rinktinėje Rokui Giedraičiui dėl šlubuojančios gynybos. Sutinkate su jomis?
– Rokui ne tik gynyba šlubuoja – būna daug momentų, kuriuos jis galėtų sužaisti geriau. Ne kartą minėjau, kad Roką reikia gerai pažinoti. Aš jį treniravau tris mėnesius praėjusio sezono pabaigoje ir tris – šio pradžioje. Jis galbūt nėra individualiai labai stiprus žaidėjas. Jam reikia nupaišyti tam tikras gaires, paaiškinti, ką reikia nuveikti – tuomet jis gali tai padaryti, o gali ir nepadaryti. Dabar rinktinė visiškai neturėjo laiko pasiruošti, todėl lemiamos buvo individualios žaidėjų savybės. R. Giedraitis nesuspėjo įeiti į šį ritmą. Bet jis – santykinai jaunas, 25 metų, tobulėja. Sakyčiau, nuo sezono pradžios jis padarė didelę pažangą. „Lietuvos ryte“ jį naudojame kaip vieną pagrindinių žaidėjų. Bet tai dar nereiškia, kad taip pat bus ir rinktinėje.
Kai grįžo į klubą, kalbėjome su juo, kad neverta nusiminti, kad reikia pabandyti suprasti trenerį, ko jis pageidauja, pasimokyti. Nėra taip paprasta, rinktinėje treneris gali turėti kitokių reikalavimų nei treneris klube. Viskas jo paties rankose. Tėtis jam davė ūgį, mama – charakterį, Dievas dar šio to pridėjo. Toliau – juodas darbas, ir viskas bus gerai.
– Artūras Gudaitis buvo vienintelis žaidėjas iš „Lietuvos ryto“ praėjusiame Europos čempionate, o pasaulio pirmenybių atrankoje epizodiškai rungtyniavo tik R. Giedraitis – tiek Panevėžio „Lietkabelis“, tiek Klaipėdos „Neptūnas“ delegavo daugiau krepšininkų. Kodėl žaidėjų pasirinkimas Vilniuje rinktinei tapo toks ribotas?
– Pamenu, prieš kažkiek metų rinktinėje žaidė berods šeši „Lietuvos ryto“ krepšininkai. Dabar situacija kitokia. Kai žmonės kalba apie LKL, sako, kad „Lietuvos rytas“ kažkodėl kaip nesavas. Čia ir yra atsakymas – šiuo metu esame tokie, kokie esame. Labai gerbiu „Lietkabelį“ ir „Neptūną“, bet antra komanda Lietuvoje po Kauno „Žalgirio“ turėtų būti „Lietuvos rytas“. Bent jau anksčiau būdavo. Bet tuomet ir lietuvių rinktinėje iš „Lietuvos ryto“ turėtų būti daugiau. Deja, šiuo metu mes jų tik tiek turime.
– Bet juk „Lietuvos ryto“ biudžetas LKL ir yra antras pagal dydį.
– Biudžetai – sąlyginis rodiklis. Jeigu kas nors eina į „Lietkabelį“ už vieną sumą, pasiūlius „Lietuvos rytui“, būtinai užsiprašo trigubai tiek. Žaidėjas – kaip ir tas pats, bet pinigų jam reikia trissyk daugiau. Taip pat būdavo Maskvos srities „Chimki“ klube. Įsigijome Tyrese'ą Rice'ą už 1,7 milijono, nors prieš tai Tel Avivo „Maccabi“ jis žaidė už pusę milijono. Juk per dieną jis netapo triskart geresniu žaidėju, tiesa?
Kaip kažkada sakė Kazys Maksvytis, žaidžia ne biudžetai, žaidžia žaidėjai. Natūralu, kad iš garsesnio, stipresnio finansiškai klubo krepšininkai nori daugiau. Jeigu yra galimybių, pinigų gailėti ir nereikia. Bet žaidėjai taip pat turi atiduoti savo duoklę klubui.
– Arvydas Gronskis minėjo, kad „Žalgiris“ lenkia „Lietuvos rytą“ jaunųjų krepšininkų rengimo sistema, bet vilniečiai turėtų pasivyti konkurentus. Ką galvojate apie tai?
– Manęs ilgą laiką nebuvo Lietuvoje, nelabai sekiau, kas dedasi apačioje. Bet turime „Perlo“ komandą, turime jaunimo, jį ugdome. Pamenu, kažkada „Lietuvos rytas“ pranoko „Žalgirį“ talentų medžioklėje: turėjo jaunus Ramūną Šiškauską, Arvydą Macijauską, Šarūną Jasikevičių, brolius Robertą ir Artūrą Javtokus, vėliau – Joną Valančiūną. Dabar pozicijos užleistos, bet niekada nėra vėlu pasitempti. O „Žalgirio“ piramidė veikia puikiai, matome kauniečių užsiaugintus Paulių Valinską, Gytį Masiulį, kurie jau žaidžia Eurolygoje kaip visaverčiai komandos nariai. Kiek girdėjau, ir „Neptūnas“ juda šia linkme. Ilgainiui išryškės, kas kaip dirba.
– Kai praėjusio sezono pabaigoje pranešėte liekantis „Lietuvos ryte“, pridūrėte, jog esate nusiteikęs užsidaryti su jaunais krepšininkais salėje ir juos ruošti. Bet dabartiniame „Lietuvos ryte“ to jaunimo – vienas kitas. Talentai išsilakstė?
– Per daug jų ir neturėjome. Yra Margiris Normantas, pavyko pasirašyti sutartį su labai įdomiu jaunuoliu Martynu Echodu. Neseniai prisijungė Deividas Sirvydis, kurį laikau labai perspektyviu. Bandome ieškoti, bet per vieną dieną talentų nepririnksi. Visi skaitėme apie agentų darbą Lietuvoje, kaip jie apipina savo pinklėmis 13-15 metų jaunuolius, išveža į užsienį. Tai reikia pažaboti.
Žodžiai, kuriuos sakiau vasarą, lieka galioti. Aš taip norėčiau. Bet ne visada įvyksta taip, kaip nori. Grupė Lietuvos žaidėjų, kuriuos norėjome matyti komandoje, išvažiavo kitur. Tenka kamšyti spragas užsieniečiais. Bet aš laikausi nuomonės, kad su vietiniais daug patogiau dirbti, jie geriau supranta, labiau stengiasi.
– Per rungtynes M. Echodui dažnai duodate labai daug pylos. Taip grūdinamas plienas?
– Yra du keliai į gyvenimą. Vieną parenka tėvai, kurie paprastai glosto, giria. Kas kita, kai reikia greitai pasiekti rezultatų. Jeigu bėgtumėte šimtą metrų, būtų vienas laikas, o jei iš paskos dar paleisčiau rotveilerį – kitas. Vadinasi, spausdami skubiname įvykius. Svarbiausia neįžeisti žaidėjo, nesulaužyti. M. Echodas su tuo susitvarko puikiai, M. Normantas – taip pat. Dabar krepšinyje nebėra kada glostytis – arba turi rezultatą, arba tavo vietą užims kitas. Jeigu neatlaikai spaudimo, profesionaliame sporte tau ne vieta.
Jeigu aš bet kokia forma – gražia ar nelabai – kalbuosi su žmogumi, vadinasi, tas žmogus mane domina. Kai jau nustoju kalbėti ir pastumiu į suolo galą, tai reiškia, kad nebematau prasmės. Dabar aš kalbuosi su visais komandoje, neturiu ko pastumti. Tiesa, vieną žaidėją (Marcą Carterį – Krepšinis.lt) mes jau atleidome, bet tik dėl to, kad turėjome per daug atakuojančių gynėjų.
– Benas Madgenas jau išsigydė rankos lūžį?
– Taip, trečiadienį gydytojai jam uždegė žalią šviesą. Taip pat buvo bėdų dėl Louko Mavrokefalidžio kelio, bet atlikus magnetinį rezonansą nieko blogo nepastebėta.
– O kada aikštėje galima laukti paskutinio rezervo – Egidijaus Mockevičiaus?
– Kol kas jis su mumis treniruojasi epizodiškai, dažniau sportuoja individualiai. Tikimės, kad į komandą Egidijus įsilies gruodžio pabaigoje ar sausį. Kol kas preliminarų sugrįžimo grafiką jis lenkia, reabilitacija vyksta geriau nei tikėtasi. Bet, žinoma, jis bus praradęs ištisus metus krepšinio. Arvydas Sabonis galėjo ir penkerius nežaidęs po vienos treniruotės eiti į aikštę. Kitiems – sunkiau. Vis dėlto iš E. Mockevičiaus labai daug tikiuosi, nes jis – fiziškai galingas, gerai dėl atšokusių kamuolių kovojantis aukštaūgis. Mums to šiuo metu kaip tik trūksta, tad dedame dideles viltis.
– Komanda dar neturi ir atsarginio įžaidėjo, bet ieškoti naujokų nebeskubama. Ar dėl to, kad klubą paliko vienas dalininkų Antanas Guoga, žadėjęs paskolinti pinigų?
– Nelabai domiuosi, kaip formuojamas biudžetas, kas ką turi duoti. Bet atlyginimai visiems mokami laiku, neturiu jokių nusiskundimų. Manau, protingi vyrai viską sudėlios į savo vietas. Klubas verčia naują lapą, ir to naujo etapo tikrai nenorės pradėti su deficitiniu biudžetu.
O naujoko mes ir ieškome, ir neieškome. Norėjome Curtiso Jerrellso, susisiekėme su jo agentu, bet konkuruoti su Milano „AX Armani“ buvo ne mūsų jėgoms. Daugiau rinkoje šiuo metu nematome žaidėjų, kurie galėtų realiai mums pagelbėti.
– Kai kurie sirgaliai „Lietuvos ryto“ žaidime pasigenda laisvumo. Kiek erdvės improvizacijai paliekate savo krepšininkams?
– Na, po truputį tą žaidimą laisviname. Pateiksiu tokį pavyzdį. Cirke matome ant lyno vaikščiojantį akrobatą, kuris visaip griuvinėja, kraiposi, bet niekada nenukrenta ant žemės. Tam, kad galėtų išdarinėti tokius triukus, jis juk pirma turėjo labai gerai išmokti paprastai pereiti nuo vieno lyno galo iki kito. Mes dabar taip pat bandome eiti tuo lynu. Kai jau būsime atitinkamo lygio, galėsime užsiimti triukais. Aš – už laisvę, bet disciplinuotą, paremtą ne atsitiktinumais, o idėja.
Pasižiūrėkite į Šarūno Jasikevičiaus „Žalgirį“ Eurolygoje – ten tai disciplina! Nėra jokių nuklydimų į kairę ar į dešinę – kiekvienas žingsnis suskaičiuotas. O mano komandos visada žaisdavo greitai, tą patį bandėme ir pernai sezono pabaigoje. Deja, nepavyko, neturėjome tinkamų atlikėjų. Norėčiau laisvesnio žaidimo, bet visų pirma atsakau už komandos rezultatus.
– Kalbant apie „Žalgirį“, jūsų asistentas Alberto Blanco prieš kauniečių rungtynes su Malagos „Unicaja“ ispanų žiniasklaidai išanalizavo visus komandos žaidėjus. Kaip vertinate tokį elgesį?
– Aš atsiriboju nuo to, tokių dalykų netoleruoju. Apie tai rūbinėje kalbėjomės tarpusavyje. Mes analizuojame varžovus, žvalgome, bet tokią informaciją naudojame tik sau. Ne dalinamės su kitais – esu kategoriškai prieš tai. Būna, man irgi skambina iš „Chimki“ klubo prieš rungtynes su „Žalgiriu“, bet aš laikausi etikos.
– Antrą Kalėdų dieną „Lietuvos rytas“ užbaigs Europos taurės turnyro grupių etapą rungtynėmis Limože. Ar ligšiolinis sezonas klostosi taip, kad galite būti ramus, jog grįždami namo lėktuve švęsite linksmai?
– Ne. Patyrėme ir nenumatytų pralaimėjimų, išbarstėme taškų, dėl kurių labai gaila. Manau, neturėjome pralaimėti Kėdainių „Nevėžiui“, privalėjome Vilniuje laimėti prieš „Lietkabelį“. O dar tose rungtynėse juk neturėjome jokių šansų. Taip pat apmaudu, kad namuose nusileidome Bilbao „Basket“, nors paskui išvykoje ir pasiekėme revanšą. Dabar laukia rungtynės su Belgrado „Partizan“ Vilniuje, kurias žūtbūt privalome laimėti. Tad anksti spręsti, kokia bus nuotaika per šventes.
Deja, koją vis pakiša maži niuansai, pavyzdžiui, žaidimo kontrolė rungtynių pabaigose. Neturime jokių drausmės pažeidimų komandoje kaip praėjusiame sezone, kolektyvas – geras. Trūksta tik pergalių – jų ne tiek, kiek aš įsivaizdavau. Bet laiko pasitaisyti dar daug, o žaidimas jau gerėja.
– Esate dirbęs su spalvingais klubų savininkais: Gedvydu Vainausku, Dmitrijumi Gerasimenka. Tik Vladimiro Romanovo išvengėte, nors jo valdomas „Žalgiris“ irgi su jumis derėjosi po to, kai 2010 metais buvote priverstas palikti „Lietuvos rytą“. Galėtumėte palyginti šias asmenybes?
– Visi jie myli krepšinį. D. Gerasimenką žinojau prieš išvažiuodamas į Italiją (pernai R. Kurtinaitis vos kelis mėnesius vadovavo rusų verslininko valdomam Kantu „Red October“ klubui – Krepšinis.lt). To, ką jis man žadėjo, nesulaukiau, ir manęs tai nenustebino. Žinojau riziką, todėl iš anksto buvau išsiderėjęs galimybę pats vienašališkai nutraukti sutartį. Taip ir padariau. Nepaisant to, su Dmitrijumi mes iki šiol draugai, susiskambiname, kalbame apie krepšinį.
Su V. Romanovu pokalbis tikrai buvo, bet kai kuriais klausimais mes nesutarėme, išsiskyrėme gražiuoju. Taip pat tebesame draugai, tik jau daug metų jo nemačiau – vien laikraštyje.
Apie G. Vainauską galiu pasakyti, kad tai – žmogus iš didžiosios raidės. Visą savo širdį ir didelę dalį asmeninių pinigų jis atidavė krepšiniui. Žinau, kad jis iki šiol nepraleidžia nė vienų rungtynių, visas žiūri. Taip, G. Vainauskas turi savo poziciją, bet man su juo bendrauti buvo lengva. Nors netikėtai jo sprendimu teko palikti „Lietuvos rytą“, jo sprendimu teko ir sugrįžti.
– Kai dar žaidė „Lietuvos ryte“, 17-metį J. Valančiūną esate palyginęs su to paties amžiaus A. Saboniu. Su kuo jį lygintumėte dabar?
– Anuomet Jonas dominavo pasaulyje, nes neturėjo lygių tarp bendraamžių savo jėga, ūgiu. Sakyčiau, kad ir dabar jis žaidžia puikiai. Tik Jonas lėtokas ginantis nuo varžovų žaidimo du prieš du, kojos truputį „klimpsta“. Bet jis gali kompensuoti tai puldamas, turi uoslę renkantis atšokusius kamuolius.
NBA – savotiškas pasaulis. Tuometė Toronto „Raptors“ vadovybė prieš penkerius metus tikėjosi sulipdyti europietišką komandą aplink J. Valančiūną. Tas procesas nepavyko taip, kaip jie norėjo, bet didelės tragedijos dėl J. Valančiūno aš nematau – jis gali žaisti bet kurioje NBA komandoje. Galbūt visi tikėjosi greitesnio Jono progreso, bet juk jis – dar jaunas, viskas prieš akis. Jeigu pateks į komandą, kuriai bus reikalingas, viskas bus gerai.
