Legendinė „Žalgirio“ komanda XX a. 9-ajame dešimtmetyje spindėjo kaip pati ryškiausia žvaigždė. Arvydas Sabonis, Sergejus Jovaiša, Valdemaras Chomičius, Rimas Kurtinaitis, Gintaras Krapikas, Raimundas Čivilis, Algirdas Brazys – pavardės, garsiai skambėjusios tarptautinėje krepšinio padangėje ir dovanojusios Lietuvai ne vieną įsimintiną pergalę.
1985-aisiais „Žalgiris“ sovietiniame čempionate iš sosto galų gale išvertė Rusijos komandas.
Triumfavę 1985-aisiais, vėliau žalgiriečiai laimėjo dar du čempionatus iš eilės, o 1988-ųjų pavasarį į priekį praleido CSKA.
Prieš 1988-1989-ųjų sezoną žalgiriečiai su maskviečiais ir toliau buvo laikomi favoritais, tačiau į kovą dėl titulo netikėtai įsibrovė Kijevo „Budivelnik“ komanda, su iš Maskvos sugrįžusiu Ukrainos krepšinio supertalentu Aleksandru Volkovu priešakyje.
Viskas baigėsi tuo, kad po 44 reguliariojo čempionato rungtynių „Žalgiris“ (38/6) užėmė pirmąją vietą, o „Budivelnik“ (35/9) pranoko CSKA (31/13) ir užėmė antrąją.
Taip abi komandos iškovojo teisę kovoti dėl titulo – nors sezono pradžioje finalo serija nebuvo numatyta, likus kelioms savaitėms iki finišo priimtas naujas sprendimas: aukso likimas bus sprendžiamas rungtynių iki dviejų pergalių serijoje.
Tuomet buvo žaidžiami du kėliniai, o prasidėjus antrajam „Žalgiriui“ rezultatas nieko gero nežadėjo – „Budivelnik“ pirmavo 16 taškų. Likus žaisti 2 min. svečiai dar buvo priekyje 81:87, bet V. Chomičius ir G. Krapikas tritaškiais sugebėjo išlyginti rezultatą (87:87).
Lemiama ataka priklausė svečiams, o jos pabaiga ir sukėlė didžiulį skandalą.
Pačią paskutinę sekundę iš itin toli per V. Chomičiaus rankas metęs A. Volkovas pataikė fantastišką tritaškį – 87:90. Žiūrovai nuščiuvo, o svečiai viduryje Sporto halės ėmė šokti džiaugsmo šokį.
Visgi netrukus viskas apsivertė aukštyn kojomis – teisėjai nusprendė metimo neįskaityti. Neva, atliktas per vėlai. Buvo žaidžiamas pratęsimas, per kurį „Žalgiris“ laimėjo 98:93, o 30 taškų pelnęs R. Kurtinaitis tapo tikru herojumi.
Jau kitą dieną turėjo būti žaidžiamos trečiosios ir lemiamos rungtynės, tačiau Ukrainos komanda, pasipiktinusi dėl neįskaityto A. Volkovo metimo, padavė protestą.
Kol jis buvo nagrinėjamas, prireikė kelių dienų, tačiau galų gale protestą čempionato rengėjai nusprendė patenkinti. „Budivelnik“ pirmą ir paskutinį kartą tapo SSRS čempione.
Basket.com.ua prisiminė šią legendinę finalo seriją ir publikavo įsimintinų rungtynių dalyvio, „Budivelnik“ gynėjo Andrejaus Podkovyrovo interviu, duotą portalui „Gazeta-2000“.
– Prieš 1988-1989 m. čempionatą sporto apžvalgininkai išskyrė tuometinio „Budivelnik“ vidurio puolėjo Aleksandro Belosteno jėgą po lenta, aikštėje dominavo ir iš CSKA sugrįžęs Volkovas. Ar patys komandoje jautėte, kad „tiesiog medalių“ jau nepakaks, kad komanda pajėgi laimėti auksą?
– Juk būtent dėl to A. Volkovas ir sugrįžo į Kijevą, ten sukvietėme ir kitus vaikinus. Buvo iškelta konkreti užduotis – surinkti geriausius, o tada jau ir pradėta garsiai kalbėti apie pirmąją vietą. Su Volkovu ir Belostenu galėjome šį tikslą pasiekti. Anksčiau mūsų kolektyvas taip pat buvo pajėgus. Būdavo nuopuolių, bet reguliariai patekdavome į trejetuką. Tiesa, čempionais taip ir netapome.
— Tame istoriniame čempionate jūs įtikinama persvara nugalėdavote daugumą varžovų. Netgi CSKA reguliariajame sezone įveikėte tris kartus per ketverias rungtynes (93:76, 98:87 ir 97:79). O štai su „Žalgiriu“ niekaip nesisekė: reguliariajame sezone abu kartus pralaimėjote išvykoje (97:106 ir 93:103), kartą namuose (107:108). Tiesa, kitą dieną revanšavotės (113:98).
— Kaunas tuomet turėjo neįtikėtiną komandą. Jie ne tik Sovietų Sąjungoje buvo stipriausi. To dešimtmečio viduryje jei žaidė ir Taurių laimėtojų taurės (1984) ir Europos čempionų taurės (1986) finaluose, iškovojo ir Tarpkontinentinę taurę (1986). „Žalgiryje“ buvo suburti pasaulinio lygio meistrai – Sabonis, Jovaiša, Kurtinaitis, Chomičius – pasitikintys savimi, jie jau jautėsi žvaigždėmis. CSKA tuo metu nebuvo visa galva pajėgesnė už kitus. Tačiau tai nereiškia, kad jie buvo daug silpnesni. Priešingai, mes pasitempėme. Taip pat mes analizavome varžovų žaidimą, spręsdavome, kaip neutralizuoti jų lyderius, kaip padėti vienas kitam.
– Pagrindine smogiamąja lietuvių jėga tuo metu buvo A. Sabonis. Likus metams iki šios dvikovos su Kijevo komanda per rungtynes su Maskvos „Dinamo“ jis pasiekė savo asmeninį rezultatyvumo čempionate rekordą – 53 taškai! Rungtynių išvakarėse jis patyrė traumą, tačiau netgi kęsdamas skausmus surinko 25 taškus. Ar jį apskritai buvo įmanoma „uždengti“, pristabdyti? Tam pačiam Belostenui?
– Sabonis, žinoma, ne vienas sprendė mačo baigtį. Tačiau tuo karjeros momentu jis galėjo turėti lemiamą įtaką rungtynėse su bet kokiu varžovu, bet kokiame čempionate. Arvydas buvo žaidėjas, kurį uždengti buvo nerealu. Ir prieš kiekvienas rungtynes iškildavo tik vienas klausimas: kiek taškų jis pelnys.
— Rungtynės buvo labai permainingos. Pirmą kėlinį laimėjote 53:43, o antrajame pranašumas išaugo iki 16 taškų...
— Tuomet atrodė, kad to pakaks ramiai ir pergalingai pabaigti mačą. Tačiau tuomet pasipylė įvykių, parankių „Žalgiriui“ eilė. Paskutinėmis minutėms žalgiriečiai nusprendė mus vytis netgi nevykdydami jokių kombinacijų. Paprasčiausiai tie, kurių rankose atsidurdavo kamuolys, labai greitai mesdavo tritaškius. Ir pataikydavo!
– Po tolimo Krapiko metimo likus žaisti 12 sekundžių rezultatas tapo lygus – 87:87. Kaip jums, dėl asmeninių pražangų nebegalinčiam tęsti rungtynių, sėdėjosi ant suoliuko?
– Netvirtinsiu, bet man atrodo, kad šie trys taškai buvo vieninteliai Krapiko pelnyti rungtynėse (iš tikrųjų G. Krapikas pelnė 8 taškus, – red. past.). Nemalonus mums tritaškis, kamuolys kažkaip nesėkmingai atšoko nuo lanko, pateko į Krapiko rankas, o šis ir pataikė. Žinoma, sėdėti ant suoliuko žymiai sunkiau, nei būti aikštelėje. Ten tu esi žaidime, o kai sėdi, galvoji, kad galėtum padėti, tačiau galimybių jau neturi. Tai labai sunku pakelti, širdis gali sustoti.
– Tuometinio komandos trenerio Viktoro Beženaro teigimu, „Volkovas turėjo viską, ko reikia krepšiniui, išskyrus stabilų tolimą metimą“. Kiek kartų sutuksėjo komandos draugų širdis, kol A. Volkovo mestas kamuolys skriejo link krepšio ir pasiekė tikslą?
– Nežinau, galbūt kažkas šį metimą vėliau ir pavadino „atsitiktiniu“, tačiau Saša metė šaltakraujiškai. Mes visi, pražiotomis burnomis, tiesiog stebėjome šį kamuolio skrydį.
– Vietoje pergalės 90:87 teko žaisti pratęsimą, per kurį „Budvelnik“ pralaimėjo 93:98. Serijos rezultatas tapo lygus – 1:1. Kitą dieną turėjo vykti trečias, lemiamas mačas.
– Iš karto po pratęsimo mes padavėme protestą ir pareiškėme, kad jeigu pergalė vis tiek bus įskaityta „Žalgiriui“, mes nežaisime trečių rungtynių. Tegul mus apdovanoja sidabro medaliais. Jeigu to kažkam reikia.
Visą naktį iš viešbučio Kaune skambino įvairiomis linijomis, aiškinosi. O ryte įvyko komandų atstovų susitikimas. Iš „Budivelnik“ pusės dalyvavo Beženaras, Volkovas, Belostenas ir aš, iš „Žalgirio“ – Vladas Garastas, Kurtinaitis, taip pat atėjo komisaras, teisėjai. Pamatėme, kad švieslentėje dar yra likusi degti 1 sek., o kamuolys jau išskriejo iš Volkovo rankų. Atrodė, visiems turėjo būti aišku, kad metimas atliktas laiku. Visgi mums pradėjo įrodinėti, kad viskas ne taip. Palaikėme tai įžeidimu ir pareiškėme: „esame įsitikinę, kad šias rungtynes laimėjome mes, o trečio mačo kategoriškai nežaisime“. Susirinkome daiktus ir išskridome į Kijevą.
– Prabėgus trims dienoms po skandalingo mačo Sovietų Sąjugos krepšinio federacijos prezidiumo posėdyje Kijevo komandos protestas buvo patenkintas – komanda pirmą kartą tapo čempione. Ką krepšininkai veikė visą tą laiką, kol buvo sprendžiamas „aukso likimas“?
– Likome Kijeve, į Maskvą skrido Beženaras ir, atrodo, Gorbulinas – Ukainos krepšinio federacijos prezidentas. Ten jau vyko balsavimas, mūsų treneris turėjo balso teisę. Kas žino, jei ne jo autoritetas, ar mums būtų užtekę pergalingų balsų.
Pažymėtina, kad po 1988-1989 m. sezono „Žalgirio“ komanda pasikeitė iš esmės. Papūtūs politinių permainų vėjams sparnus į užsienį pakėlė komandos lyderiai – Arvydas Sabonis, Valdemaras Chomičius, Rimas Kurtinaitis, Sergejus Jovaiša.
1989-1990 m. „Žalgiris“ sovietų pirmenybėse finišavo tik 11-as, 1990-1991 m. SSRS čempionate, kuris buvo paskutinis, dalyvauti atsisakė. „Budivelnik“ į tokias aukštumas taip pat nebepretendavo, nes po „auksinio“ sezono komandą paliko ir į Atlantos „Hawks“ išvyko pagrindinis pergalės kalvis A. Volkovas.
