Krepšinis mane lydi visą gyvenimą. Jis yra įaugęs mūsų šeimai į kraują. Tėtis buvo krepšininkas ir didelis krepšinio fanas, mama – irgi. Mano žmona labai domisi šia sporto šaka. Meilę krepšiniui matome ir savo sūnuje, kuriam yra aštuoneri. Tai eina iš kartos į kartą.
Tėtis vis dar rašo rungtynių rezultatus ir statistikas į užrašų knygutę, renka visas įmanomas iškarpas ir nuotraukas. Panevėžyje tėvų namuose mano kambarys yra kaip krepšinio muziejus. Tėtis prikabinėjęs ženkliukų, plakatų. Pririnkęs visokių iškarpų, nuotraukų bei medalių.
Pirmoji mano sporto šaka buvo futbolas. Lankiau treniruotes galbūt ketverius metus, sekėsi gerai, net pirmosios kelionės buvo su futbolu. Pamenu, kai skridome lėktuvu į Gruziją į draugišką turnyrą.
Visgi, atėjo toks amžius, kai alkis futbolui dingo, o tėtis nuvedė į krepšinio treniruotes pas Gintarą Leonavičių. Tuomet užsikabinau ir nepaleidžiu krepšinio iki šiol. Tai mano gyvenimas.
Nuo pirmos treniruotės svajojau tapti krepšininku, žaisti Lietuvos rinktinėje. Tai nieko nuostabaus, mūsų šalyje visi svajoja tai pasiekti. Juk tai aukščiausias įmanomas pasiekimas.
Vaikystėje didžiąją laisvo laiko dalį praleisdavau krepšinio aikštelėse šalia namų. Kasdien jas trindavau. Rinkdavau korteles, iškarpas, parašus ir eidavau kone į visas „Lietkabelio“ rungtynes. Nors nesu NBA fanas, tačiau vaikystėje mano idealas buvo Michaelas Jordanas. Kiek paaugus juo tapo Ramūnas Šiškauskas.
2005-aisiais, po Europos taurės laimėjimo su „Lietuvos rytu“, patekau į rezervinę rinktinę. Tai jau yra įvertinimas. Atsiranda menkas šanselis, kad iš ten pateksiu ir į rinktinės stovyklą. Su rezervine ekipa žaidėme Kinijoje ir laimėjome Borislavo Stankovičiaus taurę. Keli žaidėjai kvietimą į rinktinės stovyklą gavo po šio turnyro, aš pasijungiau po Australijoje vykusių Keturių tautų turnyro.
Mūsų šalyje yra trys milijonai sportininkų ar ekspertų, o į rinktinės sąrašą papuola 24 krepšininkai. Iš 24 sportininkų į stovyklą pakviečiami 17 ar 15. Emocijos būti tarp geriausių šalies krepšininkų – neapsakomos. Tai svarbu tiek man, tiek mano šeimai. Pasididžiavimas.
Visgi, vien pakvietimas dar nereiškia, kad darbas jau baigtas.
Pasitenkinti patekimu tik į stovyklą neketinau, buvo sportinis alkis ir motyvacija pakliūti į galutinį dvyliktuką bei važiuoti į Serbiją ir Juodkalniją.
Rinktinė po 2004-ųjų olimpinių žaidynių buvo susilpnėjusi. Tai yra faktas. Neatvyko Šarūnas Jasikevičius, Arvydas Macijauskas, Darius Songaila. Karjerą rinktinėje po olimpiados baigė Saulius Štombergas ir Eurelijus Žukauskas. Rimtos netektys. Tačiau tai atvėrė duris kitiems žaidėjams, įskaitant mane.
Prieš čempionatą buvo juntama įtampa. Konkurencija – labai didelė. Ji sveika, tai reiškia, kad nelinki niekam blogo, tačiau nori įrodyti, kad esi geresnis ir sieki patekti į čempionatą.
Taip krito vienas žaidėjas. Krito kitas, o sąrašas trumpėja, bet įtampa augo. Iki galutinio dvyliktuko buvo likę du žaidėjai. Tuomet – vienas. Viskas. Sužinojau, kad važiuoju į čempionatą. Apėmė palaima.
2005-aisiais rinktinė turėjo net šešis debiutantus. Tai yra didelis skaičius. Darjušas Lavrinovičius, Simas Jasaitis, Paulius Jankūnas, Simonas Serapinas, Darius Šilinskas ir aš. Mums tai buvo pirmas oficialus čempionatas atstovaujant savo šalį. Mes gavome šansą, buvome alkani bei norintys įrodyti save. Žvaigždžių atsisakymas žaisti rinktinėje šiek tiek nuėmė spaudimą nuo mūsų. Nebuvome priskirti prie favoritų, todėl žaisti buvo kiek lengviau.
Žinoma, prastai pasirodyti vis tiek negalėjome. Mūsų tokia šalis, kur prasti krepšinio rezultatai nėra laukiami ar toleruojami. Iš rinktinės visada tikisi rezultatų, o pasirodžius blogai ji būna nuskalpuojama kaip reikiant.
Mūsų komandos lyderis buvo Ramūnas Šiškauskas, mano jaunystės idealas, į kurį stengiausi lygiuotis. Tai žaidėjas, kuris vedė mus į pergales ir aplink kurį buvo statomas žaidimas. Ramūnas neveltui yra Ramūnas. Labai ramaus charakterio žaidėjas. Už aikštės ribų labiausiai girdimi buvo broliai Lavrinovičiai ar Robertas Javtokas. Jie labai padėjo sukurti puikų ir darnų kolektyvą.
Darnus kolektyvas – neatsiejama gerų rezultatų dalis. Komandoje visi privalo būti lygūs. Rinktinėje jokių prievolių nebuvo. Tai kartais būna klubuose, kai kažkas turi nešioti veteranų tašes ar panašiai. Klubuose kartais būna, kad komanda pasiskirsto į tris grupeles: veteranai, jaunimas ir ta vidurinioji dalis. Kartais ta vidurinioji dalis mėgsta užlipti ant jaunimo. Man pasisekė, nes per karjerą kokiuose klubuose buvau, visada turėjome tolerantiškus veteranus, kurie neleisdavo to daryti. Jie užstodavo, būdavo jaunimo užnugaryje. Tai komandiškumas, kuris reikalingas norint pasiekti rezultatus. Turi būti pagarba.
Turkai buvo vieni tų, kuriuos be didelio vargo įveikėme grupės etape. Ten viskas ėjosi puikiai. Įveikėme ir kroatus bei bulgarus, o visas pergales pasiekėme dviženkliu taškų skirtumu. Ėjome ir nuėjome, be jokių problemų.
Atėjo svarbiausias turnyro etapas – ketvirtfinalis. Arba lieki be nieko, arba esi per žingsnelį nuo medalio – nuo svajonės.
Mūsų varžovas – prancūzai. Atletiška komanda, greitai bėganti ir aukštai šokanti. Mums jie visada neparankūs. Prieš rungtynes atvyko daug gerbėjų, o visi Lietuvoje ėmė tikėtis medalių. Atsirado šiokia tokia panika, galbūt dėl patirties stygiaus. Grupėje analizavome varžovus ir rungtynėms ruošėmės tolygiai, žinojome, ką reikia daryti, tačiau prieš ketvirtfinalį pasiruošimas ir susikaupimas buvo maksimalus. Suprantu, kad į jį reikia žiūrėti rimtai, tačiau, manau, kad mes į jį žiūrėjome per stipriai. Galvojome tik apie jį ir galiausiai perdegėme.
Šioje dvikovoje mums viskas nesisekė. Bandėme rizikuoti ties Borisu Diaw, o jis pataikė kelis tolimus metimus. Tuo metu prancūzai visiškai uždarė mūsų pagrindinius puolimo lyderius – Šiškauską ir Kšištofą Lavrinovičių. Jie abu pataikė 5 metimus iš 22. Varžovai labai stipriai prižiūrėjo Ramą, tai buvo pagrindinis jų gynybos akcentas – išjungti mūsų variklį bei taip išderinti mechanizmą. Jiems tai pavyko.
Tai situacijos beviltiškumas. Stengiesi labai, tačiau niekas nepavyksta. Taip jau kartais nutinka. Varžovai pataiko, o mes atsakyti į tai nesugebame. Tai kraunasi kraunasi, kol atstumas pasiekia didelį skirtumą. Pralaimėjimas. Kaip parodė laikas – vienintelis čempionate.
Buvo labai skaudu. Po rungtynių susitikome su sirgaliais. Jie mus visada palaiko, ir po pralaimėjimų, ir po pergalių. Jautėmės šiek tiek juos nuvylę.
Turnyrą užbaigėme pergalėmis prieš Rusiją ir Slovėniją bei likome penkti. Taip užsitikrinimo vietą pasaulio čempionate Japonijoje.
Atsuki mintyse laiką atgal ir pagalvoji, kodėl viskas susiklostė taip? Vienas pralaimėjimas ir lieki penktas. Kodėl tas nevykęs mačas negalėjo įvykti finale?
Visada norisi medalių. Žinant, kaip mes atrodėme ir žaidėme, manau, kad turėjome laimėti medalį. Deja, jo nėra. Per karjerą taip ir neteko laimėti apdovanojimo su Lietuvos rinktine. Arti to buvome Pekino olimpiadoje, bet vėl – pritrūko vieno žingsnio.
Su rinktine neiškovotas medalis yra skaudžiausias mano karjeros dalykas. Gaila, sunku, bet išgyveni. Stengiuosi iš to pasimokyti. Iš pralaimėjimų gali išmokti daugiau nei iš pergalių. Prasuki mintyse rungtynes, galvoji apie atskirus epizodus, ką reikėjo daryti kitaip. Tobulėji. Tai – neįkainojama patirtis, kuri, tikiu, man padėjo ir kituose karjeros etapuose.
Tokią filosofiją stengiuosi įskiepyti ir savo sūnui. Jam tik aštuoneri ir jis skaudžiai priima nesėkmes. Noriu, kad jis suprastų, jog be pralaimėjimų nebus ir pergalių.
