Pirmą kartą K. Lavrinovičius Lietuvos rinktinės marškinėlius apsivilko dar 2002-aisiais, būdamas 23-ejų. Jau po metų su tuomet Antano Sireikos treniruota nacionaline ekipa 209 cm ūgio puolėjas tapo Europos čempionu, įsitvirtinęs rinktinėje daugiau nei dešimtmetį buvo vienu iš kertinių jos žaidėjų priekinėje linijoje.
Kai 2015-aisiais, užsiminęs apie krūvių nebeatlaikantį aukštaūgio kūną, Jonas Kazlauskas puolėjo nebeįtraukė į Europos čempionatui besirengiančios rinktinės kandidatų sąrašą, Kšyštofas greitai susitaikė su realybe.
„Viskam ateina pabaiga. Laikas užleisti vietą jaunesniems“, – pareiškė tuomet 35-erių Lavrinovičius, karjerą pratęsęs klubiniame krepšinyje.
Tačiau tai nebuvo pabaiga.
Kai galutinai tapo aišku, kad dėl Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) ir Eurolygos nesutarimų pasaulio čempionato atrankoje Lietuvos rinktinei teks verstis be grupės geriausių žaidėjų, rinktinės strategas Dainius Adomaitis atsigręžė į 38-erių veteraną. Ir Panevėžio „Lietkabelio“ narys nusprendė ištiesti pagalbos ranką.
2017-ųjų rudenį Brolis vėl apsivilko Lietuvos rinktinės marškinėlius ir, maža to, buvo paskirtas jos kapitonu.
„Jūs net neįsivaizduojate, kaip smagu vėl sugrįžti. Kaip malonu žinoti, kad tokiame amžiuje tu dar esi reikalingas ir kai žinai, kad tai daugiau niekada gali ir nebepasikartoti. Čia susirinkome ne dėl asmeninės garbės, ne dėl pinigų, o dėl Lietuvos. Paprašė padėti – ir aš čia, su komanda“, – pakeliui iš Kosovo į Lietuvą emocingai kalbėjo K. Lavrinovičius.
Pirmas blynas sugrįžus į rinktinę neprisvilo. Nors rungtynių Prištinoje pradžioje sirgalių nervus kiek patampė, po pertraukos naujai suburta Lietuvos rinktinė į aikštę sugrįžo visiškai kitokia ir lyg volu pervažiavo energingai vietinių palaikomą Kosovo komandą – 99:61.
Lietuviams perėmus iniciatyvą ir ėmus triuškinti varžovus, vyriausią savo žaidėją D. Adomaitis patausojo. 7 savo taškus Kšištofas pelnė vos per 10 aikštėje praleistų minučių, tačiau visą likusį laiką kapitonas plušėjo ir būdamas tarp nežaidžiančių krepšininkų.
„Stebint jus per rungtynes Kosove susidarė įspūdis, kad ant atsarginių suolo ramiai išsėdėjote ilgiausiai minutę. Iš kur tiek energijos?“, – Krepšinis.lt paklausė K. Lavrinovičiaus.
– Iš tikrųjų? Aš pats apie tai net nesusimąsčiau – viskas vyko natūraliai, galbūt ir žinojimas, kad turiu naujas pareigas, turėjo įtakos. Dabar aš kapitonas – turiu paskatinti, padėti. Komanda jauna, vyresnių palaikymo reikia. Nors prieš rungtynes kalbėjome, kad pernelyg jaudntis neverta, šiokios tokios įtampėlės buvo. Salė maža, žiūrovai arti – abejoju, ar daug šitos rinktinės narių tokioje atmosferoje kada nors yra žaidę.
Kažką pamatau aikštėje – klaidą ar neteisingą sprendimą – iš karto bandau paaiškinti, taip pat ir už gerą sprendimą pagiriu. Vieniems tai sakau ant parketo, kitiems – jau ant suoliuko, toks aš esu. Net ir nebūdamas kapitonu vis tiek daryčiau tą patį – noriu palaikyti ir skatinti savus visą laiką. Geros emocijos ir pozityvumas visuomet duoda naudos – atsiranda daugiau drąsos, pasitikėjimo.
– Rinktinėje debiutavote dar 2002-aisiais – milžiniškas patirties bagažas. Ar per tiek laiko darbas treniruočių stovyklose, vidinė komandos atmosfera pasikeitė smarkiai?
– Pavyzdžiui, Ramūnas Šiškauskas. Su juo 2003-iaisiais laimėjote Europos auksą, o dabar jis rinktinės trenerių štabo narys – D. Adomaičio asistentas.
– Ir su Sauliumi Štombergu panašiai buvo. Pradžioje žaidėme kartu, o vėliau jis tapo mano treneriu „Žalgiryje“. Tiesa sakant, tokiais atvejais keistoka, bet reikia save „perprogramuoti“, kad jis jau treneris, o tu tik žaidėjas. Tenka elgtis kaip su aukštesnio rango kariškiais. Kreiptis „jūs“, klausyti. Aišku, neoficialioje aplinkoje ar po rungtynių tu gali prieiti ir paprastai pasikalbėti, pabajeruoti, bet per treniruotes ar susirinkimus, greta jaunimo tu negali prieiti ir kreiptis „tu“. Net ir į jaunesnį trenerį.
Turi elgtis kaip visi, būti mandagiu pavyzdžiu, nekelti destrukcijos. Per ilgą karjerą man teko matyti visko, su daug kuo pažaisti. Na tik su pačiu D. Adomaičiu nesuspėjau (juokiasi). Bet kaip treneris Dainius man palieka puikų įspūdį – labai aukštas lygis. Pertraukos metu jis pasakė reikiamus žodžius, užvedė komandą ir grįžome kitokie. Buvo aišku, kad esame visa galva geresni, reikėjo tik reikiamo impulso.
– O su Šarūnu Jasikevičiumi išėjo atvirkščiai. Kartu žaidėte, bet jo treniruočių metodikos savo kailiu pajusti neteko. Stebint iš šalies, kokį įspūdį palieka Šaro vadovaujamas „Žalgiris“, kuris šiuo metu yra ir principinis jūsų atstovaujamo „Lietkabelio“ varžovas LKL?
– Taip jau nutiko, kad kai Šaras tapo treneriu, aš iš „Žalgirio“ išvažiavau. Man jo darbas palieka gerą įspūdį – ypač rezultatai. Šarūnas gerai pasakė: „geriau blogai žaisti ir laimėti, nei gerai žaisti ir pralaimėti.“ Gal kol kas „Žalgiris“ ir nedemonstruoja labai gražaus krepšinio, bet žaidimas labai efektyvus – man patinka, kad jis sugeba į rotaciją įtraukti ir svarbiais padaryti žmones, kurie anksčiau buvo laikomi krepšinio vidutiniokais.
Ir dabar „Žalgiryje“ yra tokių legionierių, kurie atsidūrę Šaro rankose žaidžia visai kitaip. Ar „Lietkabelis“ turės šansų šį sezoną įkąsti „Žalgiriui“? Man atrodo, kad galime – bent jau pabandysime. Tą parodo ir pirmos kelios rungtynės – kovojame iki pabaigos, bet šiek tiek pritrūksta. Na, bent jau žiūrovams turi patikti (juokiasi).
– Kalbėjomės 2015-aisiais, kai Jonas Kazlauskas neįtraukė jūsų į kandidatų sąrašą prieš Europos čempionatą. Tuomet sakėte, kad „jau ir užteks. Pats laikas užleisti vietą jaunesniems“. Tačiau viskas apsivertė aukštyn kojomis ir dabar vėl bendraujate kaip rinktinės žaidėjas. Nėra keista?
– Tiek aš pats, tiek visi kiti greičiausiai supranta, kad dėl mano buvimo čia kalta susidariusi situacija Europos krepšinyje, nauja „langų“ sistema. Jeigu jos nebūtų, manęs čia irgi tikrai nebūtų. Tačiau padėtis tokia, kad jaunai komandai reikia ir patirties – kai susirenka vien jaunimas, šaltesnio proto aikštėje ir už jos ribų dažnai pritrūksta.
Taip, yra treneris, tačiau treneris yra viena, o bendravimas rūbinėje, po treniruočių ar rungtynių – visai kas kita. Tuomet aš ir stengiuosi padėti – bendrauju, patariu, papasakoju istorijų iš savo karjeros. Kaip bežiūrėsi, atsakingų ir svarbių rungtynių aš žaidęs labai daug.
– Ar jaunimas klauso?
– Nesu griežtas ir neverčiu jų klausytis per prievartą, nemokau (juokiasi). Tik patarimų duodu, o jau žaidėjo reikalas, kaip jis priims informaciją. Sakyčiau, šis mūsų jaunimas – superinis, pamaina tikrai auga. Be to, komandoje yra žaidėjų, kurie be šitų „langų“ į rinktinę greičiausiai taip ir nebūtų patekę – išsipildė žmonių svajonė. Pavyzdžiui, Vaidas Čepukaitis kaip ant sparnų skraido, yra nepaprastai laimingas, kad gali atstovauti Lietuvai.
– O kokį įspūdį palieka patys jauniausi rinktinės nariai – 19-metis Arnoldas Kulboka ir 20-metis Laurynas Birutis?
– Labai gerą – per treniruotes dirba nuoširdžiai, klausosi, viską dedasi į galvą, be to, yra labai talentingi. Žinoma, dar trūksta patirties, užtikrintumo, nes čia jau vyrai su didelėm barzdom bėgioja, o jie neseniai pilnametystės sulaukę. Ir svarbiausia, kad jie gerai išauklėti – mano nuomone, tai yra vienas svarbiausių dalykų.
Čia kolektyvinis, o ne individualus darbas, o kolektyve tu visų pirma turi būti žmogus. Jeigu tu būsi geras krepšininkas, o žmogus, atsiprašau už pasakymą – šūdas – greitai gali subyrėti visa komanda. Ir per mano klubinę karjerą yra buvę tokių pavyzdžių. Nėra atmosferos, atsiranda pykčiai – ką tada galima pasiekti? Geriausi klubai jau daug metų visų pirma žiūri ne į krepšininko talentą, o į asmenybę – kaip jis elgiasi, koks jis žmogus. Taip yra lipdomos geros komandos.
– Būnant 38-erių sugrįžti į nacionalinę komandą – neeilinis įvykis. Apskritai esate vienas vyriausių, o gal net ir pats vyriausias žaidėjas per visą Lietuvos rinktinės istoriją. Kai tokio amžiaus sulaukiate rinktinės trenerio pasitikėjimo, minčių apie karjeros pabaigą kilti dar turbūt neturėtų?
– Tiesą sakant, aš į kiekvienas rungtynes einu kaip į paskutines. Nelabai mėgstu planuoti – žaisiu tol, kol turėsiu noro, sveikatos, jausiuosi reikalingas. Nes būnant tokio amžiaus kažką planuoti profesionalui sudėtinga – rimtesnė trauma ir „viso gero“. Todėl einu į aikštelę kaip į paskutinę kovą.
Dar berods 2003 metais, kai žaidžiau Permės „Ural Great“, treneris Sergejus Belovas yra pasakęs man labai įsiminusią mintį, kad krepšininkas turi būti kaip teatro aktorius ir galvoti, kad į sceną eina paskutinį kartą. Per rungtynes, kad ir kokios jos bebūtų, reikia atiduoti visą energiją, viską. Nes kas patikės aktoriumi, kuris scenoje vaidins „puse kojos?“ Ir iš tikrųjų, per karjerą yra buvę momentų, kai po pralaimėjimo pajunti, kad kažkas netvarkoje. Tada pradedi galvoti, ar tikrai aikštėje atidavei viską? Gal galėjai komandai duoti daugiau? Tokie dalykai atkeliauja su patirtimi. Kaip ir sugebėjimas susikaupti po laimėtų rungtynių, kad ir vėl atiduodum visas jėgas.
– Kosovą sutriuškinote net 38 taškais – ar rungtynėse su Lenkija jaunai komandai tai nesutrukdys susikaupti?
– Tikiuosi, kad ne. Visi supranta, kad laukia daug stipresnė komanda ir lengvo pasivaikščiojimo nebus. Tai bus visai kitoks varžovas – žais kur kas drausmingiau nei Kosovas, nes turi daugiau talentingų krepšininkų.
Jau šią vasarą, turėdama beveik visus pajėgiausius žaidėjus, Klaipėdoje Lietuvos rinktinė lenkus įveikė tik vargais negalais. Ir lenkai bus išsaugoję tą pačią sudėtį. Tačiau ir mes turime privalumų – esame jauna ir alkana komanda. Aišku, neskaičiuojant manęs (nusišypso). Bus su kuo pasigrumti po krepšiu. Jie turi pavojingą aukštaūgį Damianą Kuligą, labai stiprus vyras – Przemyslawas Karnowskis. Bet mes irgi turime Čepukaitį (juokiasi). Bus tikrai įdomu.
– Feisbuke ir toliau sparčiai populiarėja netradicinė jūsų ir brolio Darjušo paskyra „La Broliai“, kurioje dalijatės vaizdo įrašais, specifiniais komentarais. Kaip kilo tokia idėja ir ar viską darote patys?
– Tai buvo spontaniškas sprendimas. Sėdėjome prie stalo su broliu ir „Lietkabelio“ vadybininku, kalbėjomės apie tai, kad žmonės mažai žino, kas iš tikrųjų vyksta komandos rūbinėje, koks yra pasiruošimas treniruotėms, poilsis, laisvalaikis. Taip ir išsivystė idėja. Pabadėme patikrinti, ar žmonėms patiks. Panašu, kad visai patinka.
Dabar ir marškinėlius su pavadinimu „La Broliai“ pagaminome – jau yra žmonių, kurie tų marškinėlių prašo. Labai malonu. Ir viską feisbuke darome patys – ir nuotraukas dedame, ir atsakinėjame. Bent jau kol kas ir patiems labai smagu. Taip pat, kaip sugrįžus į rinktinę.
