2006-ųjų pasaulio čempionate pirmuosius žingsnius su Lietuvos rinktinės marškinėliais aikštėje žengusi G. Petronytė per pastaruosius 11 metų nepraleido nė vienos nacionalinės ekipos treniruočių stovyklos. Ginti mūsų šalies garbę ji pasiryžusi bet kada ir bet kur.
Nuo pirmadienio Kėdainių arenoje vasarą išmoktus derinius šlifuojančios Manto Šerniaus auklėtinės laiko turi nedaug – jau šeštadienį jų laukia pirmasis 2019 metų Europos čempionato atrankos mūšis su vengrėmis, o lapkričio 15-ą dvikova išvykoje su rusėmis.
Prie FIBA naujo formato su taip vadinamaisiais „langais“ sezono metu pasipiktinusios krepšinio bendruomenės drąsiai dedasi ir G. Petronytė.
„Ką naujas formatas keičia? Mes nieko nepakeisime, bet manau, kad iš mūsų atima labai daug, – komentavo Lietuvos rinktinės lyderė. – Niekada nebuvome komanda, kuri turi daug žvaigždžių, individualiai stiprių žaidėjų. Turėdami gerą trenerių štabą ir daug laiko pasiruošti komandiškai, taktiškai buvome elite savo gražiu demonstruojamu krepšiniu, kurio per vieną dvi treniruotes nepadarysi“.
Anot jos, ši sistema kažkiek suvienodina komandų pajėgumus – bet kas gali iššauti: „Praėjusi atranka parodė, kad komandos, kurios niekada nebuvo elite, gali laimėti. Mes niekada nebūtume pralaimėję slovėnėms pagal seną sistemą. Kažkiek gaila“.
G. Petronytę nuo TEO komandos laikų stebintis M. Šernius negailėjo komplimentų vidurio puolėjai.
„Dažnai dideli žmonės atsiskleidžia vėliau. Ne vienas yra pavyzdys, kai nuo 25-27 metų jos pradeda augti kaip ant mielių. Gintarės pastarieji metai – sprogstamieji. Į ją atkreipia dėmesį dideli klubai, rinkoje ji – potenciali grandų žaidėja, – komentavo Lietuvos rinktinės strategas. – Šią vasarą ji nuoširdžiai dirbo – matosi, kad sezoną pradėjo labai gerai. Statistika ir žaidimas aikštelėje nemeluoja – ji žaidėjas aplink save daro geresnes“.
Vidurio puolėja tvirtino, kad nepaisant nieko, į būsimą Europos čempionato atranką žiūrima rimtai. „Vasarą susirinkome, ruošėmės, dabar reikia pakartoti viską ir tikiu, kad mes galime. Turime įrodyti, kad esame vertos grįžti į elitą“, – teigė ji.
G. Petronytė rėžė, kad po praėjusios nesėkmingos atrankos į Europos čempionatą pykčio yra likę labai daug.
„Mūsų svajonė – olimpiada ir Europos čempionato medaliai. Kada, jei ne dabar? Jaunų žaidėjų nėra, perspektyvų nenusimato – šią vasarą merginų jaunimo rinktinės iškrito į žemesnius divizionus. Kol turime geresnių vyresnių ir jaunesnių žaidėjų balansą nacionalinėje ekipoje, reikia rodyti rezultatus“, – kalbėjo krepšininkė, apnuogindama ir opiausią bėdą – mūsų šalies moterų krepšinio nuopolį.
– Treneris M. Šernius teigė, kad šios Lietuvos rinktinės stiprybė po krepšiu. Ar tokia atsakomybės našta neslegia?
– Manęs tai netrikdo. Esu pasiruošusi 100 proc. Tai nereiškia, kad mes, aukštaūgės, viską darysime. Žaidžiame komandinį krepšinį, visos bus pasiruošusios. Jei bus dvigubinama gynyba, mūsų „mažos“ žino, kad jei bus laisvos, turi mesti ir pataikyti. Kiekviena turėsime savo uždavinius – turime bendrą tikslą.
Kartu su Egle Šulčiūte esame senbuvės. Kartais pagalvoju, ar aš čia tokia sena? Žavu iš tikrųjų prisiminti, kaip viskas buvo pradžioje. 2006 metais su moterų rinktine būdamos 16-17 metų žaidėme pasaulio čempionate ir užėmėme 6-ą vietą. Visą laiką buvome elite. Dabar pastaruosius metus kai buksuojame, man truputį pikta. Reikia didesnio noro, turime sugrįžti ten, kol aš dar čia (juokiasi).
– Kaip keičiasi rinktinė jūsų akimis?
– Visos žaidėjos iš užsienio, iš skirtingų klubų. Anksčiau turėjome „Telekomą“ ir TEO – stiprią Eurolygos komandą, kur žaidė rinktinės branduolys. Buvo daug lengviau. Dabar turime dvi paneles iš LMKL. Trūksta Lietuvoje geros komandos. Mergaičių mažai, niekas nenori lankyti, jos nemato to, ką aš mačiau. Aš mačiau „Telekomą“ žaidžiantį Eurolygos finalo ketverte ir iškovojantį medalius. Buvo motyvacija ir žiniasklaidos dėmesys kitoks. Dabar lygos lygis labai žemas.
– Gal matote, kur priežastys?
– Viskas atsiremia į finansus. Nėra pinigų, rėmėjų. Reikėtų vienos stiprios komandos. Pavyzdys yra Čekija – ten lyga labai silpna, bet yra „Praha“, kuri daug metų žaidžia Eurolygoje, finalų ketvertuose. Bent viena turėtų būti. Normalu – esame maža šalis, nebus lyga labai stipri. Tačiau viena stipri komanda turi būti, kur žaidėjos galėtų tobulėti.
– Galbūt tai bendra tendencija Europoje? Kaip moterų krepšinis atrodo kitur?
– Turkijoje moterų krepšinis kyla kiekvienais metais, ten rodo didelį dėmesį rinktinei, klubų labai daug stiprių, į rungtynes ateina sirgalių. Turkijoje sportą myli. Prancūzijoje daug dirbama su moterų krepšiniu. Lietuvoje nėra vieno aspekto, pagal kurį atskleistum problemą. Dugnas. Reikia žmonių, suinteresuotų, su idėjomis. Federacija padeda, bet reikia pradėti nuo mergaičių. Aišku, keičiasi kartos, kitoks jaunimas. Bet ne tik Lietuvoje. Sportas tikrai duoda daug galimybių gyvenime, charakterį, pamatyti pasaulį. Negali gi visos merginos būti manekenės. Manau, kad būtų norinčių sportuoti, bet nėra tinkamo pavyzdžio.
– Kokia galėtų būti motyvacija mergaitėms eiti į krepšinį?
– Dabar kai kalbina mergaites ir tėvus, šie sako, o ką jos krepšinyje pasieks? Nemato didelių perspektyvų, iš dalies tai suprantu. Tačiau aukštame lygyje, Eurolygos klubuose – dideli pinigai. O konkurencija daug mažesnė. Jei pradėsi lankyti krepšinį, dėsi daug noro ir pastangų, tai ne pas berniukus, kur reikia tiek daug aplenkti, kad pakiltum į tą aukštą lygį. Pas mergaites nėra tokios konkurencijos. Tiek mažai reikia, o gali žaisti aukštame lygyje, o ten ir atlygis, ir viskas.
– Moterų krepšinis darosi vis vyriškesnis – didėja greičiai, žaidėjų atletiškumas. Kur yra ribos – juk fiziologiškai prie vyrų standartų jos nepriartės?
– Viskas ateina iš Amerikos. Ten toks krepšinis – viskas greitėja. Gink Dieve, nesu rasistė, bet juodaodės ir baltaodės skiriasi. Europa įsileidžia amerikietes, duoda pasus. Man protu nesuvokiama, kaip nesaugomi vietiniai žaidėjai tampa mažareikšmiai. To labai gaila. Jų vis daugiau atvažiuoja į Europą. Mes turime prisitaikyti, nes amerikietės greitesnės, daugiau jėgos turi.
Turkija viena pirmųjų pradėjo „štampuoti“ pasus legionierėms – tikriausiai pusė NBA žaidžia šioje šalyje. Kiekvienas klubas turi po 4-5 užsienietes. Sunku grumtis, bet krepšinio vis tiek nelaimėsi vien jėga. Todėl ir džiaugiuosi, kad esu komandoje su sistema. Pas mus nereikia nieko individualiai stumti, nuversti. Tikiu tuo geru europietišku krepšiniu, kuris mane žavi tiek vyrų, tiek moterų varžybose. Nebūtinai reikia keturių fiziškai stiprių krepšininkių, kad pasiektum rezultatą. Džiaugiuosi, kad esu su tokiu europietišku krepšinio požiūriu.
– Tai Lietuvos rinktinėje nenorėtum matyti kažko panašaus kaip Slovėnijos rinktinė su Anthony Randolphu?
– Klubai kitaip, o rinktinėse – protu nesuvokiama. Kur mes užaugome, žaidėme už jaunimo rinktines, o atvažiuoja legionierius tarsi iš kosmoso, kur nežino net, kurioje šalyje su lėktuvu nusileido, nežino nė žodžio tos šalies kalba. Jis niekada neatiduos viso savęs, nes jam nėra taip svarbu, o apie istoriją net nekalbu. Visai kitas žaidimas. Ką čia gali veikti užsienietis, neįsivaizduoju. Esu labai prieš tokius natūralizavimus rinktinėse su FIBA palaiminimu.
– Šį sezoną pradėjote vilkėdama „Galatasaray“ komandos apranga. Ar esate patenkinta? Su kokiais iššūkiais susiduriate?
– Serbų trenerė (Marina Maljkovič – Krepšinis.lt) yra viena geriausių Europoje, pati laimėjusi su serbėmis olimpiadoje bronzą ir tapusi Europos čempione. Labai norėjau su ja dirbti, o ji skambino ir norėjo mane matyti komandoje. Nė kiek nesigailiu. Turkijos lyga stipriausia Europoje, visada norėjau žaisti Eurolygoje su profesionaliais žmonėmis. Ambicijos didelės – norime patekti į Eurolygos finalo ketvertą, o Turkijoje – į TOP-3, nors esame pajėgios žaisti ir finale.
– Eurolygoje vidutiniškai renkate po 16 taškų per rungtynes ir atkovojate po 5 kamuolius. Savo komandoje esate naudingiausia su 17,5 balo. Ar žaidžiate brandžiausią krepšinį karjeroje?
– Žaidžiu daug ir pakankamai gerą krepšinį, tačiau man nėra taip svarbu būti lydere. Visą laiką mėgau būti geroje sistemoje, profesionalioje lygoje ir siekti aukštų rezultatų su komanda. Kai komanda nežaidžia Europos turnyruose, nėra ir tokios motyvacijos. Dabar viskas priklauso nuo mūsų. Siekiame Eurolygos ketverto ir medalių.
Lygindama save karjeros pradžioje ir dabar, pradėjau profesionaliau žiūrėti į viską. Čia susideda viskas – ir poilsis, ir mityba. Svarbu ne tik ateiti į treniruotę – bet ir išlikti profesionale už aikštės ribų. Turi pažinti save. Žaidėjos skirtingos – viena eina į „štanginę“ prieš rungtynes, kas man yra nesuvokiama, bet kitam gerai. Niekada nemėgstu būti rėmuose. Anksčiau prisivalgydavau šokolado ir galėjau eiti į rungtynes, dabar jau taip nėra.
– Sportininkai dabar aktyviai bendrauja su gerbėjais socialiniuose tinkluose, tačiau pačios profiliai „Facebook“ ir „Instagram“ nelūžta nuo naujienų srauto. Ar jums tai neatrodo taip svarbu?
– Nesu socialinių tinklų gerbėja. Dabar daug fanų žinučių gaunu, stengiuosi atrašyti. Neturiu net „Twitter“. Kiti kelia į internetą, kaip važiuoja, ką daro – aš nesu tokia. Su fanais stengiuosi pabendrauti. Libane pernai žaidžiau – ten dėmesys buvo beprotiškas, nes buvau pirmoji europietė. Klubas net specialiai prašė pabendrauti. Ten žmonės nuoširdūs, stengiasi. Dariau tai, nes gavosi natūraliai.
