Venecija – vienas romantiškiausių Europos miestų, į kurį turistai traukia iš viso pasaulio. Tuo metu G. Orelikui pirmasis apsilankymas Venecijoje truks kur kas ilgiau nei bet kokia turistinė kelionė.
Tiesa, metų trukmės sutartį su „Umana Reyer“ ekipa pasirašęs lietuvis pačiame turistų traukos centre negyvena. O ir komanda įsikūrusi ne vandens skalaujamame mieste, o žemyninėje dalyje esančiame Mestre miestelyje, kurį nuo Venecijos skiria 4 km ilgio „Ponte della Liberta“ tiltas.
„Anksčiau jie turėjo komandą Venecijoje, bet ten gyventi sunku, nes reikia keliauti vien laivais – nepatogu ir varžovus priiminėti, ir patiems žaidėjams į treniruotes važinėti. Bet per laisvą dieną lengvai galima atvažiuoti pasivaikščioti, – pasakojo į Italiją prieš porą mėnesių persikėlęs šiaulietis.
– O mūsų miestelis nėra nei didelis, nei mažas – turi senamiestį, yra restoranų, vietų pasivaikščiojimams. Smagu kol kas, viskas normaliai.“
Kaip greitai pažino savo naują gyvenamąją vietą, taip pat greitai G. Orelikas pažino ir naująją komandą. Jau pirmose draugiškose rungtynėse lietuvis su 18 pelnytų taškų buvo antras pagal rezultatyvumą komandoje. Tiesa, krepšininkas pripažįsta, kad ilgiausiai jis užtruko, kol priprato prie trenerio Walterio De Raffaele filosofijos.
„Aš negalvoju apie adaptaciją. Tiesiog žaidžiu taip, kaip moku, – paklaustas apie sugebėjimą greitai įsilieti į naujos komandos žaidimo stilių, šyptelėjo puolėjas. – Jeigu pradėsi galvoti, kad esi užsienyje ir tau reikia kažką daryti kitaip... Galbūt kitiems dėl to ir nepavyksta. Žaidi savo žaidimą, darai, ką moki ir viskas.
Šiek tiek pradžioje buvo sunkiau, nes trenerio filosofija kitokia – jis mėgsta žaisti su 11 žaidėjų. Būna daug keitimų – pažaidi 5 minutes ir pakeičia. Treneris mėgsta intensyvų žaidimą ir daug keitimų – prie to buvo kiek sunkiau priprasti, bet einant laikui įsivažiavau.“
Naujame klube lietuvis ir vėl dažniau naudojamas kaip sunkusis krašto puolėjas, tačiau kartais, norėdamas prisitaikyti prie varžovų, W. De Raffaele jį stumteli ir į trečiąją poziciją.
Bet vienu žaidimo aspektu požiūris į Gediminą nepasikeitė: kaip Prienuose, Vilniaus „Lietuvos ryte“ ar Bandirmos „Banvit“ klube, taip ir Venecijoje skųstis trenerio pasitikėjimu jis negali.
„Ir treneris leidžia mesti, ir pats susikuriu sau progas atakuoti – kartais netgi geriau per rankas mesti nei būnant laisvam, todėl jeigu jaučiu metimą, tai ir atakuoju. O treneris pasitiki, nes žino, kad galiu pataikyti“, – pabrėžė G. Orelikas.
Už pasitikėjimą „Umana Reyer“ vairininkui lietuvis jau spėjo atsidėkoti. Antrose Italijos pirmenybių rungtynėse šiaulietis iš viso pelnė 24 taškus, o jo pataikytas dvitaškis likus žaisti 14 sekundžių leido komandai 79:78 palaužti Trento „Dolomiti Energia“ ekipą.
Ne ką kukliau sezoną puolėjas pradėjo ir FIBA Čempionų lygoje: surinko net 31 naudingumo balą ir padėjo Venecijos klubui po trijų pratęsimų 108:101 palaužti buvusią savo komandą „Banvit“.
G. Orelikas per 39 minutes iš viso pelnė 24 taškus ir net 15 iš jų – pratęsimų metu. O štai trečiajame 102 kg sveriantis žaidėjas įmetė net 8 iš visų 13 savo ekipos taškų.
Į Italiją pakviestam lietuviui naujojoje komandoje jau iš anksto buvo numatytas lyderio vaidmuo. Bet tokie lūkesčiai tampa dar didesniais pažvelgus į „Umana Reyer“ pasiekimus praėjusiame sezone: po 74 metų pertraukos buvo laimėtas Italijos čempionatas, o FIBA Čempionų lygoje užimta ketvirtoji vieta.
Kokie klubui keliami tikslai tokio įspūdingo sezono?
„Spaudimo nėra, neateina savininkas ar direktorius ir nesako, kad privalome būtinai laimėti pirmą vietą. Bet iš kalbų galima suprasti, kad nori pasirodyti geriau nei pernai, tai reiktų ir Čempionų lygą laimėti. Stengsimės“, – rimtai nusiteikęs kalbėjo G. Orelikas, šiemet oficialiose rungtynėse dar nepatyręs pralaimėjimo kartėlio.
Ir jeigu FIBA turnyro pajėgumą jis jau yra patyręs savo kailiu ir netgi žino, ką reiškia žaisti finale (jame „Banvit“ pralaimėjo Tenerifės „Iberostar“), tai Italijos „Lega A“ pirmenybės – dar visiškai neištyrinėta teritorija.
Prieš kelerius metus žaidimo lygiu kilti ėmusi lyga prieš šį sezoną Europos šalių nacionalinių čempionatų reitinge šoktelėjo į penktą vietą, nusileisdama tik Ispanijos, Turkijos, VTB lygos ir Vokietijos pirmenybėms.
Bet trejas rungtynes Italijoje jau sužaidęs Gediminas įsitikinęs – tokiais tempais tobulėdama „Lega A“ reitinge ir toliau gerins pozicijas.
„Ši lyga nuo Turkijos skiriasi tuo, kad viskas vyksta greitesniu tempu. Turkijoje žaidėjai fiziškai stipresni, o Italijoje aukštaūgiai yra greitesni, atletiškesni, žemesni, kūdesni – kad bėgtų ir šoktų. Lygis gana aukštas, nes komandos gana lygios: gali žaisti su ekipa, kuri dar nelaimėjusi, bet ji vis tiek kimba į atlapus“, – vertino lietuvis, trijuose mačuose per 22 minutes spėjęs rinkti net po 14,7 taško.
Antradienio vakarą G. Orelikas su naujais komandos draugais namuose priims Atėnų AEK krepšininkus, o šeštadienį grumsis su Kremonos „Vanoli“ ekipa. Visgi pamažu įsibėgėjantis klubinis sezonas jau po mėnesio bus trumpam pristabdytas dėl naujo FIBA tarptautinių rungtynių tvarkaraščio.
„Langų“ metu rinktinės kovos dėl bilietų į 2019 metų pasaulio krepšinio čempionatą, tačiau bent jau sezono metu virsiančiose kovose sirgaliai negalės išvysti nei NBA, nei Eurolygos žaidėjų, nes šios lygos savo tvarkaraščių keisti nesutiko.
Tuo metu Venecijos ekipos rungtynių plane numatyta net 13 dienų pertrauką, kuria Gediminas pasirengęs pasinaudoti pirmą kartą karjeroje prisijungiant prie Lietuvos rinktinės.
Jonui Kazlauskui niekaip neįtikdavęs krepšininkas nacionalinės komandos gretose galėjo debiutuoti jau ir prieš mėnesį pasibaigusiame Europos čempionate, tačiau vasaros pradžioje G. Orelikas Dainiui Adomaičiui turėjo pranešti nemalonią žinią – puolėją sustabdė peties trauma.
Visgi dabar petys sveikas, sportinė forma gera, spraga puolėjo pozicijoje milžiniška, o žalią šviesą į rinktinę jam uždegti turėtų ir klubas.
„Apie tai dar nekalbėjome, bet manau, kad problemų nebus, – paklaustas, ar Venecijos ekipa nevetuos išvykimo, svarstė lietuvis. – Be to, treneris Dainius gerai pažįsta Venecijos klubo trenerį, todėl tikrai neturėtų būti jokių problemų.“
„Bet, aišku, jeigu D. Adomaitis paskambins, nes kol kas dar neskambino, – apsidrausdamas pridėjo krepšininkas, bet netrukus pripažino, kad tikisi sulaukti kvietimo. – Galimybė žaisti rinktinėje man būtų ne tik didelis įvertinimas, bet ir šansas įrodyti, kad ir anksčiau galėjau jai atstovauti.“
Iš tikrųjų būtų sunku įsivaizduoti, jog 43-ejų metų specialistas nesikreiptų į Gediminą, nes lapkričio 24-ą dieną Kovose ir 26-ąją namuose prieš Lenkiją jis verstis negalės mažiausiai penkiais puolėjais.
„Stop“ ženklą kelionei į rinktinę mato NBA žaidžiantys Mindaugas Kuzminskas ir Domantas Sabonis bei Eurolygoje rungtyniaujantys Paulius Jankūnas, Edgaras Ulanovas ir Jonas Mačiulis, o ir ties į Kiniją persikėlusio Donato Motiejūno pavarde kol kas kybo klaustukas.
Akivaizdu, kad Lietuvos rinktinėje pagaliau išaušo ir G. Oreliko valanda.
