Šį klausimą dažnai girdžiu iš aplinkinių ar perskaitau internete. Žinoma, menka paslaptis, kad svariausia priežastis buvo finansinė. Libano komandos pasiūlymas buvo kone dukart didesnis už kitus.
Ši Beiruto pasiūlyta sutartis yra kaip atlygis už stabiliai ir palaipsniui kylančią karjerą. Buvo įdėta tikrai daug darbo, kasmet tobulėjau, o Dievas atlygino.
Mano profesionalo karjera prasidėjo 2011-aisiais. Tuomet baigęs Youngstown State universitetą sulaukiau kontrakto iš „Žalgirio“. Tai nerealiai geras jausmas. Žinojau, kad pirmą sezoną nežaisiu komandoje ir būsiu išnuomotas „Rūdupiui“, tačiau buvo labai malonu žinoti, kad „Žalgiris“ manyje mato potencialą, tiki ir siūlo kontraktą. Buvau labai laimingas.
Pirmoji pažintis su Virginijumi Šeškumi nebuvo pati geriausia, nes komandą palikau jau po pasiruošimo etapo. Prienuose mano pozicijoje tuomet žaidė „Lietuvos ryto“ išnuomotas Simas Buterlevičius ir neseniai po suspendavimo grįžęs Dainius Šalenga. Įrodyti savo vertės nepavyko, nė vienų oficialių rungtynių ten ir nesužaidžiau.
Nepykau ant trenerio, kad nematė manęs komandoje. Jis pasakė, kad būtų sunku rasti man minučių, o aš ir pats norėjau žaisti kuo daugiau. Nenorėjau pirmame profesionalios karjeros sezone sėdėti ant suolo.
Susidėjau daiktus ir išvažiavau į „Nevėžį“. Vėliau – treji metai „Šiauliuose“, po jų – sugrįžimas pas Šeškų.
2015–2016 metų sezonas Prienuose tapo kertiniu mano karjeroje. Pas Šeškų grįžau sutvirtėjęs, pasitikintis savimi, žinantis, ką daro. Labai norėjau jam įrodyti, kad galiu žaisti.
Prienuose puolimo sistema nėra tradicinė, ketvirtieji numeriai neprivalo būti sunkūs. Jie dažniausiai bėgioja ties tritaškiu ir gauna geras progas išsimesti. Šeškus pasitikėjo manimi, o aš tikau jo sistemoje.
Bet prieš Libaną – metai Utenoje, pas trenerį Antaną Sireika. Tai neįkainojama patirtis.
Dirbti su šiuo specialistu buvo didelis malonumas. Jis yra krepšinio guru. Išskirtinę filosofiją turintis treneris – didelis dėmesys smulkmenoms, kiekvienas centimetras ir kiekvienas judesys aikštelėje turi tau atnešti pranašumą prieš varžovą.
Šis treneris puikiai mokėdavo motyvuoti žaidėjus. Pavyzdžiui, atranda Youtube kokį nors video su NBA krepšininku, kuris turi bent kažkokių panašumų su manimi, ir žiūrime, analizuojame. Tai – papildoma motyvacija dirbti ir tobulėti.
A. Sireika man rodydavo vaizdo įrašus su Jamesu Hardenu. Mes – panašūs žaidėjai, tik tiek, kad mano gynyba geresnė. Žinoma, čia juokauju, bet treneris man visada pabrėždavo, kad esu universalus, kad galiu žaisti per kelias pozicijas, o sustabdyti mane žaidžiant vienas prieš vieną yra labai sunku. Todėl A. Sireika sakydavo: „Žiūrėk Hardeno video ir mokykis“.
Kiek esu dirbęs su kokiais treneriais, tai psichologinį aspektą geriausiai buvo įvaldęs būtent Sireika. Jis manimi labai tikėjo, turėjome daug asmeniškų pokalbių, jis drąsindavo mane imtis iniciatyvos, būti lyderiu ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų. Metai Utenoje man išties davė labai daug.
Na, o tada – Artimieji Rytai, Libanas.
Liepą mano agentas Saulius Švetkauskas, atstovaujantis agentūrai „Octagon“, paskambino man ir pranešė apie Beiruto „First Club“ pasiūlymą.
Pirmiausia patikrinau žemėlapį, kurioje vietoj randasi Libanas. Pamatęs, kad turi bendrą sieną su Sirija, pasakiau kategorišką „ne“. Įsivaizduokite, šalia vyksta karas, dideli neramumai. Tai skambėjo tikrai pavojingai.
Kiek vėliau su manimi susisiekė „Octagon“ žmogus atsakingas už Artimųjų Rytų regioną, paaiškino apie situaciją bei patarė daugiau pasidomėti šia šalimi.
Ėmiausi ieškoti kontaktų. Mano žmonos draugė yra Gintarė Petronytė, jos kartu žaidžia Lietuvos rinktinėje. Ji du mėnesius gyveno ir žaidė Libane.
Kitas žmogus, kurio klausiau patarimo – Ramūnas Butautas. Jis Libano rinktinės treneris, o tuo metu kaip tik ruošėsi Azijos čempionatui.
Jų atsiliepimai apie Libaną buvo puikūs – graži šalis, geras maistas, žmonės draugiški, jokios grėsmės gyventi. Tai – vakarietiškas miestas.
Pakeitęs nuomonę apie šalį, sukontaktavau su savo būsimu treneriu. Apie komandos tikslus, viziją, kokią rolę jis turi man numatęs. Sužinojau, kad Libano lygoje yra trijų legionierių limitas – tiek žaidėjų iš užsienio gali turėti viena komanda. Tai mane labai nudžiugino, nes būtent legionieriams tenka didžiausias krūvis ekipoje.
Jei jie ieško užsieniečio, vadinasi, tiki manimi ir nori, kad būčiau svarbi jų komandos dalis.
Libane esu jau kiek daugiau nei mėnesį ir nepasakyčiau, kad prireikė labai daug laiko adaptacijai. Aišku, sunkiausia buvo dėl klimato. Čia visada yra virš 30 laipsnių šilumos ir gelbsti tik tai, kad visur, kur eini, yra kondicionieriai.
Sezonas prasidės spalio viduryje, todėl kol kas plušame treniruotėse. Jų čia mažiau nei būdavo Lietuvoje, tačiau pati specifika – panaši. Pavyzdžiui, Lietuvoje treniruodavomės du kartus per dieną – ryte ir vakare. Čia per dieną renkamės tik kartą, nes kai kurie žaidėjai dar turi ir kitus darbus. Jie dirba nuo ryto iki pietų, o vėliau prisijungia prie komandos. Aišku, tie krepšininkai bus suolelio šildytojai, nes didžiausias krūvis čia teks man ir kitiems legionieriams. Tačiau mes turime ir Libano rinktinės žaidėją, ir gerą vietinį įžaidėją, todėl komanda surinkta tikrai nebloga.
Libane krepšinis yra sportas #1. Čia žmonės jį dievina, arenos susirenka pilnos. Nors sezonas dar neprasidėjo, tačiau gatvėje esame atpažįstami. Prašo nuotraukų, parašų. Dėmesys – didžiulis.
Galbūt kiek keistoka situacija dėl salių. Ne kiekviena komanda turi savo salę. Jų yra labai daug, jos yra nuomojamos.
Pamenu, kad pirmoji treniruotė buvo vidurinėje mokykloje, kurioje nebuvo kondicionieriaus. Buvo velniškai sunku. Darėme fizinį pasiruošimą, prakaitas muša, galva sukasi, karštis salėje žiaurus. Gerai, kad ten darėme tik pora treniruočių, vėliau persikėlėme į salę, kurioje žaisime sezono metu.
Mūsų arena nėra didelė, talpina apie 2 tūkst. žmonių.
Kita vertus, susidomėjimas – labai didelis. Daug žmonių lieka už durų, o kiti palaiko nuostabią atmosferą – dūdos, būgnai, dainos. Primena „Crvena zvezda“ ar „Partizan“, kuriuos matydavau per televizorių. Fanai turi atsakingus lyderius, kurie užvedinėja ir prižiūri, kad palaikytum komandą. Jei nepalaikai, kaip reikėtų, tuomet išvarys iš arenos ir priims laukiantį už durų, kuris norės palaikyti komandą.
Ir pats krepšinio lygis Libane yra pakankamai aukštas. Mano komandoje žaidžia Chrisas Crawfordas, kuris pernai rungtyniavo NBA Plėtojimosi lygoje. Libano lygoje dar žaidžia tokie krepšininkai kaip Walteris Hodge‘as, kuris pernai žaidė „Asvel“, Prancūzijos lygoje. Turėjo tikrai gerą sezoną. Daug individualiai stiprių amerikiečių kaip NBA duonos ragavęs Quincy Douby, Samas Youngas ir kiti. Šioje lygoje taipogi vis dar žaidžia Libano Jordanu vadinamas Fadi El Khatibas.
Paskaitau internete komentarus, tai pasidaro juokinga. „Ką jis čia daro, kur važiuoja?“. Visgi, neabejoju, kad labai mažai žmonių atsisakytų tokios galimybės.
Žinoma, ne viskas visada remiasi į kuo didesnį finansinį pasiūlymą.
Aš gimęs ir užaugęs Vilniuje. „Lietuvos rytą“ palaikydavau visada, vaikystėje eidavau į sporto mokyklą. Būdamas vaikas jų rungtynėse po krepšiu sėdėdavau su šluota pasiruošęs išvalyti prakaitą – buvau didelis komandos gerbėjas.
Vasarą, kuomet „Lietuvos ryte“ keitėsi valdyba, buvo kontaktas su klubu. Jiems reikėjo lietuvių, o aš buvau laisvas. Šios komandos pasiūlymas, kad ir mažesnis nei Beiruto, būtų sunkiai atmetamas. Tai – garbė atstovauti savo miesto komandai ir žaisti Europos taurėje.
Tačiau Beiruto klubas davė 48 valandas apsispręsti arba jie atsiims pasiūlymą. Vilniečiai nieko konkretaus nepateikė, tad nusprendžiau keltis į Libaną.
Dėl to labai nepergyvenu. Vienos durys užsidaro, kitos – atsidaro.
Aš į savo karjerą žiūriu realistiškai, žinau, kad su Eurolygos komandomis čempionatų nelaimėsiu. Suprantu, kad man 29-eri metai, o tai yra pats krepšininko pikas. Tačiau nejaučiu, kad tai jau kelio pabaiga. Lietuvoje atžaidžiau šešerius metus, manau, kad sugrįžus iš Libano į LKL, vėl išsikovočiau savo vietą po saule.
Nemanau, kad Libanas yra žingsnis atgal mano karjeroje. Tai tiesiog kita ir dar krepšinio sirgaliams gerai nepažįstama kryptis. Aš džiaugiuosi, kad turiu galimybę su šia kryptimi susipažinti.
