Trumpo, bet audringo aukštaūgio J. Vromano gyvenimo istoriją nytimes.com žurnalistas Davidas Waldsteinas iš naujo prisiminė visiškai atsitiktinai – sėdėdamas ant suolelio viename Toronto parkų.
Pirmą kartą apie jį parašyti panoro dar 2009 metų spalį – tada pavyko pasikalbėti su pačiu krepšininku. D. Waldsteinas tikėjo, kad istorija labai patiks skaitytojams, tačiau medžiagos straipsniui dar buvo per mažai, tad buvo sutarta su krepšininku susisiekti, kai jis turės daugiau laisvo laiko. Deja, jiems pasikalbėti daugiau nebuvo lemta – nepavyko suderinti darbotvarkių, tad netrukus, užgriuvus kitiems darbams, straipsnio idėja nugulė giliai stalčiuje.
D. Waldsteinas savo herojų netikėtai prisiminė Toronte, kai apie jį netikėtai užsiminė kelio paklaususi nepažįstama moteris. Jis prisiminė sportininką, kuriam nebūtų pristigę potencialo tapti tikra NBA žvaigžde, bet jis, kaip kadaise jo tėvas, pasirinko karjerą užsienyje.
Rengdamas šį straipsnį, autorius daug bendravo su sportininko tėvu Brettu Vromanu, kurio gyvenimas tam tikra prasme atkartoja sūnaus likimą, ir antrąja jo žmona Pari Habashi, kuri be proto motiniškai mylėjo sutuoktinio sūnų ir juo rūpinosi iki paskutinės gyvenimo dienos.
2015 metų balandį visi trys lankėsi garsaus trenerio Johno Woodeno komandos garbei surengtame minėjime Kalifornijos universitete (U.C.L.A.). Tai komanda, kurioje krepšinį žaidė ir pats B. Vromanas.
Jacksonas, anot artimųjų, tada elgėsi keistai, sunkiai valdė emocijas.
„Pamenu, kad jis buvo pavargęs, bent jau taip maniau, nors iš tikrųjų supratau, kad kažkas ne taip, jutau, kad kažkas vyksta. Jis taip mylėjo gyvenimą ir mus. Apsikabino mane ir tėvą, pasakė, kad mus be proto myli“, – prisimena sportininko pamotė. Po mėnesio jis paskambino Pari ir pasveikino su Motinos diena, dar kartą pasakė, kad myli. Tai buvo jų paskutinis pokalbis.
Šeima
B. Vromanui – 61 metai. Pastarieji dveji metai jam buvo labai sunkūs, su sūnaus netektimi nepavyko susitaikyti ir pat dabar. Pažvelgus į šį stotingą žilaplaukį vyrą nelieka abejonių – jis kadaise žaidė krepšinį. Tai išduoda eisena ir judesiai.
Viskas prasidėjo dar mokykloje, o netrukus jį Kalifornijos universitetą pasikvietė pats J. Woodenas. Treneris iš naujoko tikėjosi daug – mažų mažiausiai, kad jis taps naujuoju Billu Waltonu. Panašumų su B. Waltonu tikrai būta: tiek išorinių, tiek būdo.
„Manau, kad buvau toks laisvamanis, laisva dvasia. Jacksonas šio aspektu buvo panašus į mane“, – apie sūnų kalba tėvas.
Nepaisant puikių rezultatų, B. Vromanas pradėjo konfliktuoti su naujuoju „Bruin‘s“ komandos vyriausiuoju treneriu ir dėl konfliktų buvo perkeltas į Nevados universitetą (U.N.L.V.).
Tuo metu, kai žaidė Nevados universiteto komandoje, B. Vromanas vedė jauną gražuolę Lesle Davis. Su žmona susilaukė dukros Lauren ir sūnaus Jacksono. Šeima dėl vyro karjeros dažnai keitė gyvenamąją vietą, bet laikėsi kartu.
Kurį laiką visi buvo laimingi. Vaikai lankė mokyklą Ispanijoje, atostogavo Graikijoje. Jaunai šeimai tarsi priklausė visa Europa. Italijoje gyveno netoliese Harvey‘io Catchingso – kito Europoje žaidusio krepšinio mago. Vromanai ir Catchingsai bendravo šeimomis.
Kad ir koks smagus buvo gyvenimas senajame žemyne, reikalai pradėjo prastėti ir, Brettui baigus krepšininko karjerą, XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigoje šeima grįžo į JAV Jutos valstiją. Šeimos galvai prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų nebuvo lengva, tačiau jis stengėsi iš visų jėgų, baigė studijas. Tapo psichinės sveikatos specialistu, tuo amerikietis užsiima ir šiandien. Jacksonui pradėjus lankyti pirmąją klasę, po 13 kartu nugyventų metų Brettas ir Lesle pasuko skirtingai keliais.
Lesle, kuri taip ir nepanoro duoti interviu ir taip prisidėti prie šio straipsnio, po skyrybų vaikus iš pradžių išsivežė į Aliaską, tačiau vėliau grąžino atgal į Jutą augti su tėvu. Jacksonas motinos nematė daugiau nei dešimt metų.
Po ilgos pertraukos jie buvo susitikę prieš kelerius metus. Susitikimą su Floridoje dabar gyvenančia mama ir broliu Robinu Anselme‘u krepšininkas trumpai apibūdino savo paskyroje socialiniame tinkle „Instagram“: „Emocijų pilna diena: susitikau su mama ir broliu, kurių nemačiau 15 metų“. Tikrasis tiek metų trukusios atskirties palikimas ir nuoskaudos, matyt, liko tarp eilučių.
Karjera
Jacksono paauglystės metai Solt Leik Sityje buvo audringi. Buvo metas, kai kartu su seserimi gyveno pas tetą Shelley Vroman. Kartais jaunuolis konfliktavo su tėvu, o aršiausių nesutarimų priežastimi dažniausiai tapdavo ne kas kita, o krepšinis.
Nepaisant to, padedamas pamotės, Jacksonas buvo priimtas į Jutos „Snow“ koledžą, kur žaidė krepšinį Curtiso Condie‘o treniruojamoje krepšinio komandoje. Po dvejų metų treneris jaunuolį rekomendavo treneriui iš Ajovos valstijos Larry‘iui Eustachy, būdamas tikras, kad strategas įvertins jo potencialą. Taip ir buvo. Tvirtas, emocingas ir tikras maištininkas – J. Vromanas treneriui priminė jį patį.
2001 metais lankydamasis Jutoje, kur ieškojo žaidėjų, L. Eustachy stebėjo Jacksono žaidimą turnyre Solt Leik Sityje.
„Jaunuolis kaip tyčia įsivėlė į konfliktą su kažkokia gauja. Brettas kaip reikiant sunerimo, klausė, ar mane vis dar domina Jacksonas. Atsakiau: „Ar domina? Aš jį tiesiog įsimylėjau“, – prisimena treneris.
Nors koledže būta visko, jauno ir perspektyvaus krepšininko karjera klostėsi puikiai. 2004 metų birželį jį pasikvietė Čikagos „Bulls“, nedelsiant atlikusi mainus su Finikso „Suns“ ir išmainiusi į Luolą Dengą.
Jackonas pusę sezono žaidė „Suns“, o tada 2006 metų sausį buvo perleistas Naujojo Orleano „Hornets“. Brettas su neslepiamu pasididžiavimu prisimena puikų sūnaus žaidimą prieš Tracy McGrady ir Timą Duncaną. Tada niekas nebūtų pagalvojęs, kaip greitai viskas pasikeis.
2006 metų vasarį Jacksonui per susitikimą su „Jazz“ klubu lūžo riešas. Kol trauma sugijo, jauno sportininko gyvenimas pasuko nauja vaga. Jis ir toliau kartojo tėvo gyvenimo scenarijų – išvyko žaisti į užsienį.
Incidentas Vilniuje ir vakarėliai
Karjera užsienyje J. Vromanui buvo pašėlusi ir neretai pavojinga patirtis. 2008 metais, žaisdamas Vilniaus „Lietuvos ryto“ klubo sudėtyje, aukštaūgis patyrė, kaip vėliau paaiškėjo, sunkią krūtinės ląstos traumą – kovodamas dėl kamuolio, į krūtinę gavo stiprų smūgį keliu.
Komandos autobuse amerikietis ėmė netekti sąmonės. Skubiai nuspręsta sportininką gabenti į ligoninę, kur paaiškėjo, kad prasidėjo vidinis kraujavimas. Sportininkas atsidūrė reanimacijoje.
Dėl sūnaus sveikatos ir net gyvybės persigandęs tėvas siūlėsi atskristi į Lietuvą, bet Jacksonas jį įtikino, jog tai tikrai nebūtina. Kai straipsnio autorius 2009 metais bendravo su krepšininku, jis prisipažino, kad ligoninėje davęs grynųjų juo besirūpinusiam personalui, kad parūpintų morfino skausmui malšinti. Dar sakė, kad įdavęs 10 tūkst. dolerių bičiuliui – pasiuntė jį į Amsterdamą parvežti hašišo ir marihuanos. Ir tai nebuvo pirmasis kartas, kai sportininkas gydėsi savarankiškai.
Sėkmingai atsistojęs ant kojų, J. Vromanas pasirašė 700 tūkst. dolerių sutartį su Irano profesionalų lygos komanda „Saba Mehr“. Tuo metu Jungtinių Valstijų ir Irano dvišaliai santykiai buvo kaip reikiant pašliję, bet Jacksonui tai buvo nė motais. Nepaisant to, siausti mėgstančiam sportininkui ir konservatyviajame Irane nebuvo sunku rasti vakarėlį. Teherane jis susipažino su grupele vakarietiškai mąstančio jaunimo ir su jais artimai susibičiuliavo.
Viena iš jų ir buvo straipsnio autoriaus atsitiktinai Toronto parke sutikta moteris. Bijodama savo šalies valdžios dėmesio, ji panoro išlikti anonime. Ji papasakojo, kad J. Vromanas buvo malonus ir draugiškas, žmones traukęs tarsi magnetas. Dar vienas iš grupelės – 34 metų statybininkas, prisistatęs Borzoo, sutiko pasikalbėti telefonu.
„Buvome grupelė draugų, savaitgaliais mėgome linksmintis iš širdies. Jai pasirodydavo Jacksonas, įvykdavo tikras sprogimas. Vieną vakarą pas mane užsuko keturi ar penki bičiuliai. Kai prasitariau, kad pasirodys Jacksonas, sugužėjo 60 merginų. Jam kalbos barjeras neegzistavo“, – prisimena vyras.
Maždaug tuo metu krepšininkui buvo pasiūlyta žaisti Libano rinktinėje – tarptautiniame krepšinyje tai gana įprasta praktika.
Jis priėmė pasiūlymą ir pasirašė 300 tūkst. dolerių sutartį. Taip be didelio triukšmo jis buvo natūralizuotas ir gavo Libano pilietybę. Dauguma kitų Libano krepšinio rinktinės žaidėjų, tarp kurių buvo ir Mattas Freije, gyveno viename kukliame Beiruto senamiesčio viešbučių. Jacksono sutartyje buvo punktas, leidęs gyventi kiek prabangiau. „Phoenicia Hotel“, kuriame apsistojo, įsikūręs netoliese apleisto pastato, bylojančio neramius Libano istorijos laikus. Nepaisant to, jis visai šalia Viduržemio pakrantės ir, kas buvo itin aktualu Jacksonui, Beiruto naktinio gyvenimo.
„Kartais į treniruotę ateidavo tiesiai iš klubo, o dirbdavo kruopščiausiai ir ryžtingiausiai iš visų. Neįsivaizduoju, kaip jam tai pavykdavo. Lyg niekur nieko“, – sako M. Freije.
Santykiai su tėvu visada buvo šilti. Jacksonas su juo ne kartą kalbėjosi, kokie panašūs jų gyvenimo keliai. Nepaisant to, pastebėti skirtumų nesudėtinga. Tuo metu Jacksonui buvo jau 28 metai, bet antrosios pusės neturėjo. Taip, aplinkui sukiojosi būriai moterų, tačiau ta vienintelė niekaip neatsirado. Dėl šeimos ir vaikų sportininkas nesuko galvos. Šiuo klausimu jis labai skyrėsi nuo tėvo.
Pokyčiai
Po dviejų sezonų Irane ir dviejų vasarų Libane J. Vromanas persikėlė į Kiniją, kur nuo 2011 metų už solidų atlyginimą žaidė net keliose komandose: Šenženo „Leopards“, Dziangsu „Dragons“ ir „Shangdong“. Kaip ten bebūtų, Kinija jam nepatikusi. Be kitų dalykų labai ilgėjosi savo mylimo šuns Hugo Bauce.
Nepaisant to, aikštelėje atiduodavo visas jėgas, netrūko ir pinigų. Tai reiškia, kad jaunas vyras ir toliau be apsiribojimų galėjo daryti, ką panorėjęs: kad ir į valias linksmintis Las Vegase ar visą šeimą išsivežti atostogų, pavyzdžiui, prie Taho ežero Kalifornijoje. Krepšininkas visada garsėjo dosnumu ir pasirūpindavo, kad artimiausiems nieko netrūktų.
Nors sėkmė sportininką lydėjo visą laiką, po aštuonerių metų, praleistų šešiose šalyse, J. Vromano karjeros kreivė po pasiekto piko ėmė leistis žemyn. Sportininkas tai suprato, tačiau psichologiškai susitaikyti su neišvengiama realybe buvo labai sunku.
Nebesumodamas, ko griebtis, tėvui prasitarė svarstąs galimybę kreiptis į L. Eustachy pagalbos: paprašyti, kad jam parūpintų asistento darbą Kolorade. Svarstė, tačiau to taip ir nepadarė. Gyveno tai pas vienus, tai pas kitus pasiturinčius bičiulius Los Andžele, mažiau treniravosi.
Tėvui prasitarė kartais jaučiąs silpnumą, kartais prarandantis sąmonę. Tėvas norėjo, kad sūnus pasirodytų gydytojui, pas kurį gydėsi ir pats. Deja, jis to taip ir nepadarė. Tiesiog buvo pernelyg užsiėmęs kelionių į Pietų Prancūziją ir kasmetinį „Burning Man“ festivalį Nevados dykumoje planavimu.
Pradėjo ryškėti dar viena pražūtinga problema – narkotikai. Tėvui pasakojo dalyvavęs keistame čiabuvių rituale ar ceremonijoje, kur ragavo haliucinogeninį poveikį turintį viralą. Likus dviem mėnesiams iki mirties, sportininkas atsidūrė ligoninėje – perdozavo antidepresanto GHB, skausmą malšinančių vaistų ir kokaino kokteilio. Tėvas šios istorijos nežinojo. Kažkas jam ją papasakojo per sūnaus šermenis.
„Žinoma, būčiau norėjęs žinoti. Suprantu, kad tėvams niekas tokių dalykų neprivalo pranešti. Jacksonas buvo suaugęs vyras. Negaliu nieko kaltinti. Tiesiog norėjosi žinoti ir tiek“, – sakė B. Vromanas. Nors faktų ir nežino, tėvas, daug metų dirbantis su priklausomybių turinčiais asmenimis, nujautė, jog kažkas blogai.
Nuogąstavimai augo kiekvieną dieną. Brettas sūnui parašė laišką, siūlydamas grįžti į gimtąją Jutą ir susitvarkyti gyvenimą. Jo siūlymas liko neišgirstas. Tėvas nežinojo ir to, kad kelios dienos prieš mirtį Jacksonas draugams kalbėjo, kaip juos myli – kaip ir tėvams per renginį Kalfornijoje.
„Lankė draugus ir kiekvienam aiškino, už ką jį ar ją myli“, – teigia viena iš sportininko bičiulių Monica Mejia. Ji pridūrė, kad Jacksonas visiems aiškinęs, ką reikia daryti su jo augintiniu, jeigu jam pačiam kas nors nutiktų.
Mirtis
Mirties naktį Jacksonas su bičiuliu leido laiką Holivude. 2015 metų birželio 29 dienos naktį, kaip atskleidė Los Andželo policijos gauti stebėjimo kamerų įrašai, sportininkais išėjo į kiemą kartu su šuneliu, prisėdo prie baseino ir surūkė cigaretę.
Maždaug 3 val. 25 min. ryto aukštaūgis stojosi, prarado pusiausvyrą ir įkrito į vandens pilną baseiną. Kūnas kelias minutes plūduriavo paviršiuje, o tada nugrimzdo į dugną. Tiek naktų jis buvo apsuptas jį dievinusių bičiulių, tačiau stebėjimo kameros atskleidė, jog tą lemtingą vasaros naktį šalia nebuvo nė vieno žmogaus. Tik ištikimasis šunelis.
„Jo mirtis buvo pripažinta nelaimingu atsitikimu“, – paaiškina policijos detektyvas Johnas Radtke. Krepšininko mirtis mirtį pareigūnai užfiksavo 10 val. 11 min.
Iš pradžių manyta, kad vyras slystelėjo, parkrito ir susitrenkė galvą. Po kelių mėnesių paskelbti skrodimo ir toksikologinės ekspertizės rezultatai atskleidė, kad jauno vyro organizme būta to paties ketamino, GHB ir kokaino kokteilio. Greičiausiai vaistai ir narkotikai buvo pražūtingi padidėjusiai sportininko širdžiai (apie šią sveikatos problemą sužinota tik skrodimo metu).
Po J. Vromano mirties Los Andžele surengtos net dvi iškilmingos atsisveikinimo ceremonijos. Keli artimiausi sportininko bičiuliai dalį jo pelenų išbarstė festivalyje „Burning Man“. Likusieji pargabenti į Jacksono gimtąją Jutą, kur tėvas ir pamotė juos palaidojo greta Bretto mamos – senelę krepšininkas tiesiog dievino.
B. Vromanas labai norėjo, kad sūnus grįžtų namo, tačiau tik ne taip.
„Labai jo ilgiuosi. Ypač pastaruoju metu“, – sako tėvas.
Brettas ir Pati iš pradžių monumentą užsakė pas vieną Jacksono bičiulį menininką – krepšininkas turėjo būti vaizduojamas ištiesęs rankas kaip Ikaras sparnus. Vėliau persigalvojo ir pasirinko nuosaikesnį variantą. Nepaisant to, prieš mėnesį Brettas pasidarė pirmąjį variantą primenančią tatuiruotę.
Kartais jis avi sūnaus sidabro spalvos sportinius batelius. Prisiminimai prasiveržia juoku ir rauda. Vyras suprato, kad įveikti netekties skausmo savarankiškai nepavyks ir kreipėsi į šamaną (sūnus tokiam pasirinkimui būtų neabejotinai pritaręs).
Paguodą teikia ir krepšinis. B. Vromanas labai domisi NBA ir vadina tai „kokybiškiausia pramoga“.
Sausį B. Vromanas ėmėsi privačiai treniruoti aštuonmetį draugo sūnų. Paklaustas, ar taip pat mokęs ir savo sūnų, atsakė, kad tuo metu, kai Jacksonas rimtai susidomėjo sportu, buvo žymiai vyresnis nei šis berniukas. Nepaisant to, prisiminė vieną istoriją iš tų laikų, kai būsimajam krepšininkui irgi buvo vos aštuoneri.
Visus trofėjus ir medalius Brettas laikęs dėžėje, o Jacksonas visada mėgęs juos apžiūrinėti. Vieną kartą, kai grįžo namo iš darbo, svetainėje rado savo bičiulių, atsivykusių jo pasiimti į žvejybą. Mažasis Jacksonas stovėjo kambario viduryje, visiems rodė trofėjus ir pasakojo, koks šaunuolis jo tėvas.
„Jis taip nuoširdžiai manimi didžiavosi. Norėjo būti toks, kaip aš“, – graudinasi B. Vromanas.
