Į auksine karta vadinamą 1992 metų rinktinę „avansu“ įtrauktas E. Ulanovas kartu su Kaziu triskart tapo Europos čempionu bei sykį užlipo ant aukščiausio apdovanojimų pakylos laiptelio ir planetos pirmenybėse.
Bet netrukus dueto keliai vėl susitiko. Metus Klaipėdos „Neptūne“ padirbęs krepšinio specialistas į uostamiestį nusprendė pasikviesti jau patikrintą auklėtinį – ir 2013-2014 metų sezone jie abu vėl tapo istorijos dalimi.
Vilniaus „Lietuvos rytas“ reguliariajame sezone finišavo pirmas, o „Žalgiris“ – vos ketvirtas, todėl du didžiausi priešai vienas prieš kitą turėjo stoti jau pusfinalyje. Taip durys į finalą atsivėrė kitai komandai. Ja tapo „Neptūnas“, serijoje 2-0 pranokęs Prienų „TonyBet“.
Tokiu būdu tiek K. Maksvytis, tiek E. Ulanovas pirmą kartą įgijo galimybę kovoti dėl čempionų žiedų. Praėjo treji metai – abu jie ir vėl finale. Tačiau jau skirtingose barikadų pusėse.
Ir jeigu Edgaras siekia savo trofėjų kolekciją papildyti trečiuoju LKL titulu, tai Kazys net ir nelaimėjęs jau spėjo įsirašyti savo pavardę į istorijos metraščius. Jis pirmasis sugebėjo iki lemiamų kovų atvesti dvi skirtingas komandas, neskaičiuojant „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“.
„Komandos, kurias jis treniruoja, turi gerą atmosferą rūbinėje, visada susirenka geras kolektyvas, puolime jie žaidžia laisvai, daug improvizuoja. Sunku prieš tokias komandas gintis“, – „Lietkabelio“ vairininkui pagyrų negailėjo E. Ulanovas.
Bet finale Panevėžio klubas – tikrai ne atsitiktinai. Reguliariajame sezone jis užėmė trečią vietą, o pusfinalyje įtikinamai 3-1 eliminavo „Lietuvos rytą“. Komandos nariai taip pat jau spėjo pasidabinti sidabro medaliais Karaliaus Mindaugo taurės turnyre.
O geriausiai „Lietkabelio“ jėgą įrodo įspūdingas žaidimas namų tvirtovėje. „Cido“ arenoje šiame sezone nė sykio nebuvo laimėjusi nei viena iš keturių geriausių LKL ekipų: „Lietuvos rytas“ suklupo keturis, „Neptūnas“ – du, „Žalgiris“ – tris kartus.
„Čia juk susirenka daug žiūrovų – rekordus muša su kiekvienu susitikimu, todėl jie būna pakilime. Jeigu dar porą atakų pavyksta gerai sužaisti, tai juos išvis būna sunku sustabdyti – tikrai nebuvo staigmena, kad čia pralaimėjome tris kartus“, – akcentavo žalgirietis.
Tačiau ketvirtas kartas nemelavo. Šarūno Jasikevičiaus auklėtiniai Panevėžyje šventė pergalę 72:59 ir LKL finalo serijoje iki keturių pergalių išsiveržė į priekį 3-1. „Lietkabeliui“ nepadėjo net ir eilinis lankomumo rekordas – 7013 žiūrovai.
„Tas pralaimėjimas Panevėžyje mus visus motyvavo, – antrąjį serijos mačą prisiminė E. Ulanovas. – Buvome favoritai, tačiau ne visada lengva apginti šį statusą, todėl po pralaimėjimo susiėmėme, nes pamatėme, kad prieš šią komandą turime žaisti žymiai geriau. Svarbiausia, kad sureagavome į nesėkmę.“
„Taip riebiai pasakyti, kad laimėjome įtikinamai – negalėčiau. Pradžia vėlgi buvo taškas į tašką, o jie mus baudė už kiekvieną klaidą. Kaip ir visą sezoną. Tai patyrusi komanda, kuri neperskuba, nedaro daug klaidų. Tik kietos gynybos dėka buvo lengviau žaisti“, – pridėjo puolėjas.
Papildomos motyvacijos, bent jau Edgarui, suteikė ir užkulisiniai žaidimai. Trečiame serijos mače Šaras už dvi technines pražangas į rūbinę buvo išsiųstas prabėgus vos 13-ai minučių, o spaudos konferencijoje kritikos akmenis mėtė į lygos daržą, pavadindamas „Lietkabelį“ šio sezono LKL princese.
Bet panevėžiečiai greitai sugalvojo šmaikštų atsaką. „Sveiki atvykę į Panevėžio pilį!“ – antradienį vykusio mačo pristatymą pradėjo pranešėjas, o netrukus „Cido“ arenoje nuskambėjo Gintarės Karaliūnaitės daina „Pelenė“. Progos varžovus patraukti per dantį Panevėžio miesto atstovai nepraleido ir socialiniuose tinkluose.
„Asmeniškai pyktis paėmė. Norėjosi įrodyti, kad nesame juokingi – tikrai motyvacijos bent man pridėjo. Visos užkulisinės kalbos, kuriose šiemet dalyvavo „Lietkabelis“ – norėjome savo žaidimu juos užtildyti. Bet žmonėms tai turėtų būti įdomu – taip į lygą įnešama daugiau spalvų“, – vertino krepšininkas.
Jis antradienio mače nebuvo pats rezultatyviausias, tačiau būtent jo indėlį išskyrė Š. Jasikevičius. Treneris, paklaustas apie kertiniais momentais tritaškius pataikiusį Luką Lekavičių, nuopelnus už tai skyrė ir Edgarui.
„Šį kartą jam su savo perdavimais labai padėjo Edgaras – ištampėme gynybą, Edgaras porą kartų įsiveržė į baudos aikštelę ir numetė labai gerus perdavimus Lukui, kuris nubaudė varžovus“, – komentavo Šaras.
E. Ulanovas tądien atliko 4 rezultatyvius perdavimus, išprovokavo 5 varžovų pražangas, atkovojo 4 kamuolius, pelnė 7 taškus ir surinko 15 naudingumo balų. Pagal šį rodiklį jis buvo trečias komandoje, „nusileidęs“ tik po 16 taškų ir 19 naudingumo balų surinkusiems Lukui ir Brockui Motumui.
Aikštėje puolėjas taip pat praleido ir daugiausiai minučių – net 33. Arčiausiai jo buvo Brockas, žaidęs septyniomis mažiau. Edgaro treneriui reikėjo ne tik puolime, bet ir gynyboje, kurioje jam tenka vaikytis tarsi 20-metį lakstantį Mindaugą Lukauskį, kuris neseniai atšventė savo 38-ą gimtadienį.
Antrame kėlinyje, kai dar rezultatas buvo apylygis, po Leo Westermanno klaidos, Šaras nė nedvejodamas atsisuko į atsarginių suolą ir sušuko „Ule!“. Vienintelis tikras „Žalgirio“ lengvasis krašto puolėjas energija trykšta net ir per sezoną jau sužaidęs 78 rungtynes (45 – LKL, 30 – Eurolygoje, 3 – Karaliaus Mindaugo taurėje).
„Kiek gi čia beliko... Daugiausiai trys rungtynės. Tikrai nesiskundžiu nuovargiu. Puikiai sudėliotas planas tarp rungtynių, puikiai atsistatome. Sezono pabaigoje praleidau kelias rungtynes, nes treneriai leido pailsėti, taip kad jėgų tikrai netrūksta. Svarbiausia neklysti psichologiškai ir būti nusiteikus rimtai kovai“, – NBA tempą prisijaukino kaunietis.
Jam nusiteikimo netrūko net ir tada, kai kiti žalgiriečiai rungtyniavo tarsi prisnūdę. Tose vienintelėse pralaimėtose rungtynėse būtent Edgaras kartu su Pauliumi Jankūną bandė tempti komandos vežimą į priekį. Universalusis žaidėjas tąkart „Cido“ arenoje surinko 21 tašką, 7 atšokusius kamuolius, 4 rezultatyvius perdavimus ir net 30 naudingumo balų.
Bet „žudyti“ panevėžiečius jis jau įprato. Tą patį krepšininkas darė ir Karaliaus Mindaugo taurės turnyro finale, kuomet laimėjo MVP titulą, o tokiu savo buvusio auklėtinio pasiekimu tąkart pasidžiaugė ir K. Maksvytis.
Akivaizdu, kad žaisdamas prieš savo pirmąjį mokytoją Edgaras jokių sentimentų nejaučia.
„Ne, tikrai ne. Mes visada po rungtynių pasišnekame draugiškai, o aikštelėje draugų nėra. Aikštelėje darai tai, ką darai geriausiai, ir stengiesi padėti savo komandai. O kai švilpukas nuskamba, mes visada pasišnekame ir gerai sutariame“, – apie artimą ryšį su Kaziu kalbėjo E. Ulanovas.
„Ulei jau į dušą reikia“, – šypsodamasis į interviu „Cido“ arenos rūbinėje įsiterpė Artūras Milaknis, jau beveik susiruošęs kelionei namo.
Namo žalgiriečiai skubėjo, nes norėjo pailsėti ir pasiruošti penktadienio mūšiui savų žiūrovų akivaizdoje. Pergalė jame lemtų jau septintą iš eilės ir net 19-ą karjeroje LKL trofėjų.
„Tikrai nesitikim lengvų rungtynių, nes „Lietkabelis“ jau neturi ko prarasti. Jeigu duosime jiems laisvai žaisti, gali pasipilti taiklūs metimai, todėl pirmosios minutės bus pačios svarbiausios. Kokį tempą pasiūlysime, taip ir turėtų tęstis rungtynės“, – svarstė Lietuvos rinktinės kandidatas.
Ir būtent dėl įsimintino reginio (galimo triumfo) „Žalgirio„arenoje penktadienio vakarą turėtų susirinkti kur kas didesnė armija sirgalių, kurie lygšiol LKL finale rinkose gana vangokai: pirmame serijos mače – 5549, trečiame – 6565.
Palyginimui, „Cido“ arenoje saviškius palaikė atitinkamai 6969 ir 7013 žiūrovų. Net „Švyturio“ arena per mažojo finalo kovas galėjo pasigirti fanų gausa – 5480 ir 5490.
„Manau, kad susirinks daugiau ar mažiau. Mes nesiskundėme, kad mažai sirgalių – jie užsiima savo veikla. Aišku, mes laukiame visada, nuo jų nenusisuksim, kaip ir jie nuo mūsų nenusisuko. Tikrai maloniai kviečiame ir į kitas rungtynes, kuriose gali būti geras reginys“, – viliojo E. Ulanovas.
