Praplėtė puolimo arsenalą
Tiesa, sezono startas pačiam M. Grigoniui nebuvo pats maloniausias. Jau pirmose FIBA Čempionų lygos rungtynėse gynėjas pasisuko čiurną, o gydytojų verdiktas buvo itin nemalonus – įplyšo raiščiai, todėl be krepšinio teks pagyventi mėnesį.
„Su čiurnomis visada turėjau problemų, tai vėl gauti tą pačią traumą buvo truputį apmaudu. Bet kai jau ne pirmas kartas, tai žinai, ką daryti, todėl greitai atsistatai ir vėl žaidi“, – ramiu balsu nemalonų laikotarpį prisiminė 198 cm ūgio lietuvis.
Visgi iki šio nesėkmingo vakaro Zagrebe Marius spėjo prisidėti ir prie galingo „Iberostar“ starto ACB lygoje – čempionatą anksčiau tarp vidutiniokių prasitrynusi komanda pradėjo keturiomis pergalėmis iš eilės.
Nors daug kam galėjo pasirodyti, kad toks pasirodymas – tik atsitiktinumas, sparnus užsiauginę didžiausios Kanarų salos ekipos nariai ėmė tildyti visus skeptikus ir vertė varžovus į juos žiūrėti daug rimčiau.
Kur slypi sėkmės paslaptis? „Komandiškame žaidime tiek puolant, tiek ginantis“, – nė nedvejodamas išskyrė M. Grigonis, kuris sugrįžęs po traumos iškart sulaukė trenerio pasitikėjimo ir tapo vienu iš pagrindinių komandos žaidėju.
Tiesa, jo rezultatyvumas ACB krepšinio lygoje, lyginant su praėjusiu sezonu, sumažėjo nuo 9,7 iki 7,3 taško, tačiau statistikos rodikliai kaip reikiant šoktelėjo kitoje grafoje. Dabar gynėjas kiekviename mače atlieka po 2,3 rezultatyvaus perdavimo, kai pernai vidurkis net nesiekė vieno (0,9).
„Esu tas žaidėjas, kuriam labiau patinka būti su kamuoliu. Manresoje buvo vienaip, Tenerifėje – kitaip: reikia prisitaikyti prie trenerio norų. O šioje komandoje dažniau žaidžiu pikenrolą. Kiekvienais metais yra gerai į savo arsenalą įdėti kažką naujo“, – pasakojo pastaraisiais metais daugiausiai tritaškėmis bombomis savo varžovus baudęs kaunietis.
Tiesa, gebėjimų mesti iš toli jis tikrai neprarado – nors atliko dvigubai mažiau metimų, tačiau išlaikė identišką 39 proc. taiklumą.
Nekuklus gimtadienio noras
Visgi didžiąją sezono dalį Ispanijos čempionato viršūnėje besirikiavę Tenerifės krepšininkai pastaruoju metu kiek sumažino apsukas – per paskutinius penkis turus suklupo net keturis sykius ir smuktelėjo į penktą poziciją. Šiuose mačuose kukliai pasirodė ir pats Marius: rinko tik po 5 taškus, pataikęs vos 2 tolimus metimus iš 11.
„Visada pasitaiko duobių – juk negali visą sezoną išvengti pralaimėjimų“, – per daug nesikrimto lietuvis, čia pat pridėjęs, kad jis kartu su komanda dabar visą koncentraciją yra nukreipęs kita linkme.
Vietą Ispanijos pirmenybių atkrintamosiose varžybose jau anksčiau užsitikrinę Txuso Vidorretos auklėtiniai dabar rengiasi lemiamoms Čempionų lygos kovoms. Papildomo noro nesuklysti prideda ir faktas, kad finalinis ketvertas bus surengtas būtent saulėtoje Tenerifėje.
„Pirmame etape buvo tokių įdomesnių, silpnesnių komandų, kurias nugalėdavome 20-30 taškų skirtumu. Bet tolesniuose etapuose sutikome jau geresnes – žaidėme prieš ASVEL, o finalo ketverte likę klubai išvis yra aukščiausio lygio. Lygis visumoje? Sunku įvertinti. Manau, kad 8 komandos yra aukščiausio lygio, o kitos, nenoriu nieko įžeisti, bet yra silpnesnės, – naujai sukurtą turnyrą vertino žaidėjas.
– Visi žmonės norėtų, kad laimėtų taurę, bet tikslo ir spaudimo, kad būtinai turime ją iškovoti, tikrai nėra. Žinant, koks mūsų biudžetas, to niekas ir negalėtų reikalauti. Vis tik manau, kad namų pranašumas mums bus kaip motyvacija.“
Tiesa, daugeliui krepšinio gerbėjų kiek keistas turėjo pasirodyti Čempionų lygos organizatorių suderintas tvarkaraštis – nuo atsakomųjų ketvirtfinalio rungtynių iki finalo ketverto starto atsivėrė milžiniškas, net mėnesio trukmės, langas.
Ir ši pauzė kiek išmušė „Iberostar“ iš įprasto ritmo.
„Tarsi naudinga ta pertrauka, nes galima ir pailsėti, ir tinkamai pasiruošti, tačiau mums ji neišėjo į naudą. Buvome įsivažiavę į ritmą, gerai sekėsi žaisti po dvejas rungtynes per savaitę. Dabar liko po vienerias, be to, buvo ir tuščia savaitė, todėl galbūt šiek tiek iškritome iš ritmo. Bet visi esame profesionalai – toliau dirbsime treniruotėse, kad grįžtume ten, kur buvome“, – mintimis dalijosi krepšininkas, Čempionų lygoje vidutiniškai per 20 minučių rinkęs po 9,3 taško ir 2 rezultatyvius perdavimus.
Bet rutina ir kankinančiomis savaitėmis laukiant rungtynių Marius tikrai negali skųstis – juk jis gyvena kurorte, į kurį iš viso pasaulio plūsta turistai.
„Kai nuolat šviečia saulė, karšta, tai gali pasirodyti, kad kiekviena diena – kaip atostogos. Bet iš tikrųjų taip nėra, – juokėsi M. Grigonis. – Tačiau čia tikrai yra ką veikti: per laisvas dienas galima išbandyti vis kitus paplūdimius ar eiti pasivaikščioti į kalnus.“
Visgi šiuo metu, likus vos dviems dienoms iki finalinio ketverto pradžios, lietuvis pamiršo visas pramogas. Net ir savo 23-iojo gimtadienio švęsti jis neketina. Bet norą jo proga jau yra sugalvojęs.
„Laimėti Čempionų lygą“, – juokėsi gynėjas, kurio atstovaujamai komandai pusfinalyje reikės grumtis su Venecijos „Umano“ krepšininkais. Jeigu įveiktų jų barjerą, dėl titulo lauktų kova prieš „Monaco“ arba Bandirmos „Banvit“ klubą, kurio garbę gina kitas lietuvis Gediminas Orelikas.
Planuose – ir vestuvės
M. Grigonis supranta, kad antro tokio šanso gali ir nesulaukti, todėl su komandos draugais iš likusios sezono dalies stengsis išspausti maksimumą. Tačiau ne tik Čempionų lygoje, bet ir vietiniame fronte, kuriame geriausias pasiektas rezultatas – vos ketvirtfinalis.
Apskritai, vaikinui tai pirmasis karjeros sezonas, kai jis varžosi ne tik Ispanijos čempionate, bet ir kovoja Europos taurių turnyre. Vilkėdamas Manresos ICL komandos marškinėlius Marius pernai dėl traumų ar ligų nepraleido nė vienerių rungtynių ir ant parketo išbėgo 34-iose. O štai šiemet, net ir dėl traumos be krepšinio turėjęs išbūti mėnesį, jau sužaidė 36 mačus.
„Pirmiausia, tai daug smagiau yra laimėti. Manresoje būdavo atkarpų, kai du mėnesius nelaimėdavome, todėl smagu, kad laimime – dabar kartais ir mėnesį ar du nesuklumpame, – esminius karjeros pokyčius vardino kaunietis. – O žaisti ir Europoje, aišku, daug įdomiau. Nors kelionės iš Tenerifės yra šiek tiek sunkokos, nes reikia daug laiko skristi, bet įdomu pamatyti kitą Europos krepšinio pusę. Be to, daug smagiau žaisti nei treniruotis (šypteli).“
Vasarą M. Grigonis su „Iberostar“ klubo vadovais pasirašė sutartį pagal formulę „2+1“, o tiksint paskutiniams pirmojo sezono mėnesiams gali užtikrintai pasakyti, kad Tenerifėje jaučiasi laimingas. Visgi troškimas žaisti aukštesniame lygyje neleidžia jam kategoriškai atsisakyti bet kokių minčių apie naują karjeros stotelę.
„Man čia patinka: ir gyvenimo kokybė tinka, ir komanda profesionali – neturiu kuo skųstis. Bet jeigu būtų koks nors pasiūlymas – jį tikrai apsvarstyčiau. Tačiau dabar apie tai nelabai norėčiau galvoti, nes pirmiausia pats turiu gerai žaisti, o tik tada pasiūlymai ateis“, – galimybes pakelti sparnus į Europos taurės, o galbūt ir Eurolygos komandą, pasvarstė krepšininkas.
Vienintelis ateities dalykas, dėl kurio vaikinas yra užtikrintas – vasaros planai. Pasibaigus sezonui M. Grigonis ketina susituokti su savo mylimąja Salomėja, kuriai pernai pasipiršto iškart po to, kai pirmą kartą oficialiai pateko į Lietuvos rinktinės dvyliktuką.
Tiesa, pasirengimo cikle Joną Kazlauską šaltakraujiškais tolimais šūviais ir kibia gynyba sužavėjęs gynėjas Rio de Žaneire nebuvo panašus į save.
Nors olimpinėse žaidynėse specialias užduotis gynyboje plušėti su varžovų komandų lyderiais gavęs Marius aikštelėje praleisdavo debiutantui gana pavydėtiną laiką (net po 17 minučių), tačiau tiek jam, tiek reikliems nacionalinės komandos sirgaliams labiausiai įsiminė kitas skaičius. Tritaškių tikslumas siekė vos 6,2 proc. – M. Grigonio iš tolimos distancijos paleistas kamuolys krepšio tinklelį skrodė vos 1 kartą iš 16 bandymų.
„Rinktinėje visuomet viskas pasikeičia – čia viskas yra žymiai sunkiau. Aišku, taip prastai sužaidžiau... Galėčiau teisintis, bet nieko – ateityje dar bus laiko įrodyti“, – nosies nenukabino gynėjas, prieš praverdamas vyrų rinktinės duris, spėjęs sudalyvauti ir keturiuose jaunimo čempionatuose bei pasidabinęs trimis medaliais.
Tendencingą jaunojo lietuvio progresą akylai stebi ir naujasis nacionalinės vyrų komandos treneris Dainius Adomaitis, kuris, kalbėdamas apie jam geriausią įspūdį paliekančius žaidėjus, pirmiausiai paminėjo būtent M. Grigonio pavardę.
„Nesinorėtų dar nei kažką girti, nei peikti, nes dar reikia sulaukti sezono pabaigos – svarbiausia, kad visi žaidėjai būtų sveiki. Bet malonu stebėti Mariaus Grigonio žaidimą, tas pats Gediminas Orelikas Turkijoje rungtyniauja puikiai“, – prieš porą mėnesių su žurnalistais savo įžvalgomis dalijosi 43-ejų metų strategas.
„Aišku, smagu, kad kažkas pastebi. Bet viduryje sezono tai nelabai ką reiškia. Gali sezoną užbaigti labai blogai ir tuomet niekas nebeprisimins“, – pagyrų per daug nesureikšmino Marius.
Kaip ir dauguma jaunų arba dėl savo vietos 100 proc. negarantuotų žaidėjų, gynėjas apie kvietimą į rinktinės stovyklą kalba atsargiai, tačiau nepanašu, kad dėl to jam reikėtų jaudintis. Ypač ir dėl to, kad su D. Adomaičiu kauniečiui jau teko kalbėtis.
„Apie 10 minučių pabendravome telefonu – paklausė, kaip man sekasi, ir pasidomėjo apie praėjusią vasarą rinktinėje. Kol kas įspūdį susidaryti sunku, bet esu iš kitų girdėjęs, kad jis – jaunas, modernus treneris, todėl manau, kad rinktinei įpus naujo vėjo“, – neabejojo M. Grigonis.
