Komentatorius Vaidas Čeponis dešimtmbalėje sistemoje įvertino žalgiriečių ir jų vyriausiojo trenerio Šarūno Jasikevičiaus pasirodymą elitinėje Europos krepšinio lygoje. Pažymiais įvertinti nebuvo tik epizodiškai rungtyniavę Paulius Valinskas ir Isiah Hartensteinas.
Paulius Jankūnas – 9,5
Tai vienintelis žaidėjas komandoje, kurį galima vadinti žvaigžde. Jis nėra nuolatinė taškų gaminimo mašina, greitas ar šoklus, nėra puikus metikas, tačiau „Žalgirio“ kapitonas – vienas geriausių sunkiųjų puolėjų visoje Eurolygoje. Gal net pats geriausias. Pauliui, kuriam ant nosies jau 33-eji, tai buvo geriausias sezonas karjeroje. P. Jankūnas kaip nė vienas kitas žalgirietis pirmiausia išsiskyrė pavydėtinu stabilumu. Jis tik ketveriose rungtynėse iš 30-ies surinko vienženklį naudingumo balų skaičių. Puolėjas nepraleido nė vieno mačo. Tai rodo ir jo nuostabų fizinį pasirengimą.
Nors P. Jankūnas paprastai nepasižymi ypatingu taiklumu, jis šį sezoną realizavo net 40 proc. tritaškių. Beje, sezono pradžioje puolėjas buvo pataikęs tik 2 iš 12 tritaškių. 2015-2016 m. turnyre Paulius iš toli atakavo 31 proc. taiklumu, o 2013-2014 m. – vos 27 proc. Kapitono ir dvitaškių taiklumas (55 proc.) solidžiausias per pastaruosius 6 metus.
P. Jankūnas yra vienas geriausių nugarą į krepšį rungtyniaujančių žaidėjų Eurolygoje. Ir, be abejonės, jis neturi sau lygių išprovokuotų pražangų srityje. Turiu omeny ne tik jo techniką, fizinę jėgą, bet ir aukščiausio lygio vaidybą, kurios pavydėtų net pats Arvydas Macijauskas, o gal ir Rolandas Kazlas. Paulius, kai reikia, vaidina taip meistriškai ir subtiliai, kad net profesionaliausi Eurolygos teisėjai užkimba ant jo kabliuko.
Lukas Lekavičius – 8
„Žalgirio“ mažylis ūgtelėjo kaip reikiant. Nepatekęs į rinktinę visą vasarą upėmis ir gal net ežerais liejo prakaitą. Tai davė gardžių vaisių. Jis šį sezoną rinko beveik dvigubai daugiau taškų nei praėjusį (8,5 ir 4,6).
Pirmiausia Lukas tapo kur kas drąsesnis nei anksčiau, nedrebino kinkų ir lemiamais rungtynių momentais. Žodžiu, sutvirtėjo psichologiškai. Be to, pagerino staigumą, prasiveržimą į dešinę pusę, vadinamuosius „floaterius“ (metimus atsispyrus viena koja iš kelių metrų atstumo), ėmė geriau matyti aikštę – vid. atliko 3,5 rezultatyvaus perdavimo, o 2015-2016 m. varžybose – tik 1,3. Dar reikėtų išmokti driblinguojant efektyviau prisidengti kamuolį korpusu ir, aišku, tobulinti gynybą.
Brockas Motumas – 8
Praėjusį sezoną aikštėje lakstė didelėmis akimis ir drebančiomis rankomis, o dabar sužydėjo visomis spalvomis – Brockas broko darė labai nedaug. Turbūt ne tik dėl to, kad turi gražią draugę. Daugelyje dvikovų tiesiog tryško pasitikėjimu. 2015-2016 m. krapštė po 6,7 taško, o 2016-2017 m. – po 10,8. Radikaliai pagerėjo ir tritaškių tikslumas – nuo 35 iki 46 proc. Pastarasis rodiklis – geriausias ekipoje.
Kad australas taptų dar kokybiškesniu krepšininku, verkiant reikia gerinti gynybą. Ne tik asmeninę, bet ir suvokimą komandinėje gynyboje, kurioje kartais Brockas plaukioja kaip kosmonautas. Būtina stiprinti ir kūną – sunkusis puolėjas dažnai privengia kontakto su fiziškai stipresniais varžovais.
Leo Westermannas – 8
Kartu su P. Jankūnu prancūzas turi aukščiausią krepšinio IQ komandoje. Jis neįtikėtinai retai aikštėje priima neteisingus sprendimus, puikiai valdo kamuolį. Ekipoje Leo niekas nė iš tolo neprilygo pagal rezultatyvius perdavimus (vid. 5,5). Jo Achilo kulnas išlieka metimas iš distancijos, bet antroje turnyro dalyje matėme, kad gynėjas iš toli atakavo pagarbos vertu procentu.
Edgaras Ulanovas – 8
Šį sezoną žengė dar vieną tvirtą žingsnį į priekį. Palyginti su praėjusiu Eurolygos turnyru, ženkliai pagerino dvitaškių taiklumą (51,3 ir 38,5 proc.). Edgaras taikliau metė ir tritaškius.
Užtikrintai „centravo“ beveik viso sezono metu, tokiuose epizoduose prie suskilusios geldos palikdavo ir aukštesnius priešininkus. Patobulino puskablį savo silpnąja dešine ranka. Neblogai gynėsi, bet rungtyniavo banguotai. Tikėjausi, ir kiek geresnės kovos dėl atšokusių kamuolių (vid. 3,3 per 24 min.).
Kevinas Pangosas – 7,5
Kanadietis kūdikio veidu neretai tapdavo žudiku aikštėje. Tolima bomba pribaigė ir Vitorijos „Baskonia“ klubą paskutinėse rungtynėse. Per pirmąsias trejas rungtynes iš toli pataikė tik 3 kartus iš 16 bandymų, bet paskui vis dažniau draskė varžovų krepšio tinklelį ir tapo vienu taikliausių „Žalgirio“ tritaškių metiku (45,7 proc.).
Tačiau dvitaškių pataikymas buvo klaikus (28,4 proc.) – akivaizdžiai blogiausias ekipoje. K. Pangoso žaidimas keitėsi taip, kaip Algirdo Butkevičiaus nuomonė jam būnant premjeru. Gynėjas sužaidė maždaug 10 solidžių rungtynių iš 30-ies. Kevinui kaip įžaidėjui šiek tiek stinga ir kūrybingumo. Kanadietis dažnai vargo gindamasis prieš atletiškesnius oponentus. Trūko ne tik fizinės jėgos, bet ir įžūlumo aikštėje. Kita vertus, nemenka tikimybė, kad kitą sezoną K. Pangosas būtų daug naudingesnis. Pavyzdys – B. Motumas.
Artūras Milaknis – 7
Keliuose mačuose už ausų ištempė „Žalgirį“ į pergalę. Labai pagerėjo jo fizinis pasirengimas. Matėme, kaip nuolat kursavo pro galinę liniją kaip prisuktas. Kartais jam pakakdavo šimtosios dalies sekundės, kad įpliurintų „trajaką“. Tolimų metimų taiklumas galėjo būti ir solidesnis (38,6 proc.). 2014-2015 m.
Eurolygoje Milas tritaškius štampavo 46,2 proc. tikslumu. Vis dažniau pradėjo veržtis prie krepšio, o ne vien atakavo iš tolimų nuotolių. Ne kartą išvydome ir prasiveržimus į kairę pusę. Taigi A. Milaknis jau nebuvo toks vienpusiškas žaidėjas kaip anksčiau. Snaiperio nauda buvo ir ta, kad jį dengęs žaidėjas negalėdavo A. Milaknio palikti laisvo nė akimirkos ir padėti gintis komandos draugams. Vis dėlto norėjosi didesnio stabilumo. Netrūko rungtynių, kuriose Artūras buvo „pasiėmęs išeiginę“. Na, ir, žinoma, akį rėžė prastoka asmeninė gynyba. Kita vertus, iš esmės pasiteisino sprendimas susigrąžinti Artūrą į „Žalgirį“.
Augusto Lima – 7
Buvo tvirtas gynybos ramstis, nors nei atkovojo, nei perėmė daug kamuolių, nei pridalijo gausybę blokų. Efektyviai pristabdydavo priešininkų gynėjus prieš oponentų pinekrolą (derinį dviese prieš du). Jei varžovų antrosios linijos žaidėjai įsiverždavo į baudos aikštelę, o ten stovėdavo brazilas, jie būdavo priversti atlikti nepatogius metimus, kurie dažnai skriedavo pro šalį. Tai statistikoje neatsispindi, bet šiose situacijose vidurio puolėjo indėlis saugant savąjį krepšį didžiulis. Puldamas paprastai statydavo kokybiškas užtvaras, bet retai užbaigdavo atakas atliekant pikenrolą.
Tačiau puldamas iš esmės atliko statisto vaidmenį. Labai jau menkas legionieriaus rezultatyvumas (4,6 tšk. per 15 min.). taip ir nepramoko bent minimaliai žaisti nugarą į krepšį. Tokiose situacijose nesiimdavo iniciatyvos net tada, kai prieš jį atsidurdavo visa galva žemesnis oponentas. Neabejoju, kad už panašią kainą galima rasti rimtesnį „centrą“.
Antanas Kavaliauskas – 6,5
Kai kuriose rungtynėse griežė vienu pirmųjų smuikų. Tris mačus sužaidė kone pasakiškai. Deja, tik tris, o žaidė 30 dvikovų. Prireikė laiko, kol labiau prisitaikė prie Šarūno Jasikevičiaus schemų. Eurolyga pasirodė labai kietas riešutas, palyginti su Europos taurės varžybomis. Nors jau yra patyręs vilkas, bet kai kuriose rungtynėse atrodė „pasimetęs“. Visiškai nepasinaudojo vienu savo ginklų – metimu iš vidutinio nuotolio.
Nors Antanas nėra stabilus metikas iš distancijos, bet pataikyti sugeba. Tai atsimename iš Vilniaus „Lietuvos ryto“ laikų. Kartais prisirinkdavo kvailų pražangų. Kaip vidurio puolėjui trūksta keleto centimetrų, todėl turėjo bėdų su aukštesniais varžovais. Per dalį rungtynių labai greitai pavargdavo. Tiesa, kovėsi kaip liūtas, nesitaupė nė viename mače. Reikia tobulinti apgaulingų judesių arsenalą žaidžiant nugara į krepšį. Pasikliaujant vien fizine jėga sudėtinga įveikti galingų priešininkų gynybą.
Renaldas Seibutis – 6
Per daugelį dvikovų užtikrintai gynėsi. Pristabdė nemažai aukščiausios klasės žaidėjų – Vassilį Spanoulį, Tyrese‘ą Rice‘ą, Jaycee Carrollą. Renaldui buvo patikima prižiūrėti rezultatyviausius varžovų gynėjus. Su šia užduotimi tvarkėsi išties neblogai, bet puldamas buvo tuščias.
Išstenėjo vos 2,5 taško per mačą, o praėjusį sezoną rinko po 8. Tikslą pasiekė tik 5 iš 24 jo tritaškių, nė vienoje dvikovoje nepelnė dviženklio taškų skaičiaus, išprovokavo tik 0,7 pražangos per rungtynes, nors anksčiau garsėjo veržliu ir aštriu žaidimu puolant. Galbūt psichologiškai palūžo pajutęs, kad treneriai kur kas labiau pasitiki Leo Westermannu ir Artūru Milakniu.
Robertas Javtokas – 6
Veteranas sužaidė keletą neblogų rungtynių, neretai apsigindavo prieš fiziškai labai stiprius oponentus, efektyviai kamšė komandos draugų gynybos skyles. Tačiau dėl traumų padarinių ir amžiaus Robertas smarkiai sulėtėjo. Kitą sezoną vargu ar duotų apčiuopiamos naudos. Turbūt metas kabinti sportinius batus ant vinies.
Šarūnas Jasikevičius – 9,5
Įrodė, kad visiškai nebūtina vyriausiuoju treneriu dirbti trejus, penkerius ar daugiau metų, kad taptum kvalifikuotu strategu. Su vidutiniokų komanda sugebėjo nuskinti net 14 pergalių. Nemažai „Žalgirio“ krepšininkų daugiausia Š. Jasikevičiaus ir jo asistento Dariaus Maskoliūno dėka žaidė geriausią sezoną karjeroje.
Šaro charizma, natūralios, nuoširdžios emocijos privertė krepšininkus kartais rungtyniauti aukščiau galimybių ribos. „Žalgiris“ propagavo akiai patrauklų žaidimą su nuostabiu kamuolio judėjimu. O ir gynyba tikrai nebuvo kiaura. Šarūnas ne kartą prisiėmė kaltę dėl pralaimėjimų – neva nepakankamai juos nuteikė kovai. Tačiau manau, kad kai kurių nesėkmių priežastis buvo labiau ne motyvacijos stoka, o krepšininkų perdegimas, psichologinės įtampos nesuvaldymas gausių savo žiūrovų akivaizdoje.
