Vadintas oro karaliumi

„Kai tiek metų sportuoji, be judėjimo jau negali. Ne tik žaidžiu krepšinį Kauno krepšinio mėgėjų lygoje. Kiekvieną rytą kartu su šunimi važiuoju į Kleboniškio mišką, valandą bėgioju. Iš pradžių maniau, kad taip reikia šuniui, bet dabar supratau, kad man labiau reikia. Kai lauke – 20 laipsnių šaltis, o aš vis tiek bėgioju, šuo manęs jau nesupranta“, – juokiasi 48 m. V. Jurgilas.
Kai eilinį kartą gydytojas paprašė dolerio, aš neturėjau ir pasakiau, kad šį kartą neprisidėsiu. Grįžę iš kelionės sužinojome, kad komanda laimėjo 2,2 mln. dolerių. Kiekvienam, kuris prisidėjo prie bilietų pirkimo, atiteko po 220 tūkst. dolerių, tais laikais – apie 1 mln. litų. Aš nieko negavau.
Vaidas Jurgilas

1992–1994 m. krepšininkas rungtyniavo Kauno „Žalgiryje“, 1994 m. dalyvavo pirmame Lietuvos krepšinio lygos „Oro karaliaus“ konkurse, nes visada pasižymėjo įspūdingais dėjimais į krepšį. Vėliau šiame konkurse dalyvavo dar kelis sykius, kartą net du kamuolius sugrūdo į krepšį.
Tris kartus iš eilės jį įveikė kitas kaunietis Darius Sirtautas. Šių dviejų žaidėjų oro dvikovos buvo tapusios „Žvaigždžių dienų“ laukiamiausiu reginiu.

V. Jurgilas 1995-ųjų LKL žvaigždžių dienoje:

„Nesakyčiau, kad visi mane prisimena tik kaip šių konkursų dalyvį. Nebent vyresnė karta, kuriems dabar per 40 metų. Jaunimui, vaikams mano pavardė mažai ką reiškia. Tiesa, kartą dar dalyvavau konkurse kartu su Mantu Kalniečiu, jam padėjau nugalėti, tad ir šių dienų žiūrovai mane dar išvydo“, – sakė V. Jurgilas.

Prieš daugiau kaip 20 metų LKL komandose nebuvo daug krepšininkų, galinčių lengvai ir įspūdingai įdėti į krepšį. „Organizatoriai matydavo, kas geriau per rungtynes deda, tiems ir pasiūlydavo dalyvauti konkurse. Šiek tiek ruošdavausi, galvodavau kompozicijas, išbandydavau jas likęs po treniruočių, kai būdavau geros nuotaikos ir sportinės formos. Juk nepasitreniravęs kaip nors gudriau neįdėsi“, – pasakojo krepšininkas.

Rengiasi rungtynėms Naujojoje Zelandijoje

V.Jurgilas sako neišgyvendavęs, kai nepavykdavo laimėti šių konkursų.

„Nervas ima, kai rungtynes pralaimi, o tai būdavo šou dėl žiūrovų. Su nuolatiniu savo varžovu tuose konkursuose D.Sirtautu ir buvome, ir dabar esame bičiuliai. Prieš 20 m. žaidėme vienoje komandoje, o dabar kartu rungtyniaujame vienoje mėgėjų komandoje. Taip pat joje žaidžia Saulius Štombergas, Vaidas Stiga“, – pasakojo V. Jurgilas.

Buvusių krepšininkų grupė dabar ruošiasi pasaulio krepšinio veteranų olimpiadai, kuri balandžio pabaigoje vyks Naujojoje Zelandijoje.

„Prisijungs Mindaugas Žukauskas, Gintaras Staniulis, Dainius Staugaitis. Turėsime dviejų amžiaus grupių komandas – tiems, kam per 40 m., ir kam daugiau kaip 45 metai. Turėjo važiuoti ir D.Sirtautas, bet negali dėl darbo reikalų. Būtų prisijungęs Rimantas Kaukėnas, bet jis pasirašė sutartį su Italijos komanda, toliau žaidžia. Žinau, kad bus smagu susitikti su buvusiais krepšininkais iš kitų šalių“, – pasakojo V. Jurgilas.

Galingojo „Atleto“ narys

Nuo 1994 m. krepšininkas rungtyniavo itin pajėgios sudėties Kauno „Atlete“. Ekipa turėjo ambicijų tapti stipriausiu Lietuvos klubu. Tuomet komandoje žaidė S.Štombergas, Žydrūnas Ilgauskas, Tomas Pačėsas, Kęstutis Kemzūra, Virginijus Praškevičius, Rytis Vaišvila, Egidijus Kavoliūnas; treniravo Vladas Garastas.

Žalgiriečiai laimėjo pirmuosius šešis LKL finalus. Pirmą kartą rimto pasipriešinimo jie sulaukė 1996 m., kai iššūkį metė „Atletas“. „Žalgiris“ pralaimėjo „Atletui“ visas ketverias reguliariojo sezono rungtynes. Kai komandos susitiko finale, pirmus du mačus vėl laimėjo „Atletas“. Tačiau trečio mačo pradžioje traumą patyrė S.Štombergas, „Atletas“ pralaimėjo tris mačus iš eilės. „Žalgiris“ vėl tapo čempionu.

„Sakoma, laikas gydo žaizdas. Dabar jau galiu ramiai prisiminti tą finalą. Jį dažnai aptariame su krepšininkais prie alaus bokalo. Juk tikrai galėjome aplošti „Žalgirį“, buvome stipresni. Bet po S. Štombergo traumos nespėjome greitai persiorientuoti prie kitokio žaidimo. Mūsų komandoje nuolat žaidė tik 6–7 žaidėjai. Kai „Žalgiris“ laimėjo trečią mačą, varžovai įgavo energijos ir jos užteko visoms trims rungtynėms“, – prisiminė V. Jurgilas.

Kitas sezonas „Atletui“ buvo nesėkmingas, jis užėmė tik aštuntą vietą po reguliariojo sezono ir jau ketvirtfinalyje nusileido „Žalgiriui“. Tiesa, pačiam V. Jurgilui tas sezonas buvo puikus, jis tapo geriausiai dėl kamuolių kovojančiu krepšininku LKL.

„Sunku pasakyti, kaip galėjo viskas pasikeisti, jei „Atletas“ būtų išlaikęs stipriausią sudėtį. Sudėtis buvo kosminė. Tiesa, Ž.Ilgauskas nežaidė, tiksliau, žaidė viena koja. Išeidavo nesitreniravęs žaisti, sakydavo, kad neskauda kojos, bet truputį pažaidęs tuoj prasitardavo nebegalintis kentėti“, – pasakojo krepšininkas.

Mokė garsųjį Yao

1997 m. V. Jurgilas išvyko žaisti į Kiniją. Kiek anksčiau ten išvažiavo S. Štombergas.

„Jis neblogai pasirodė, norėjo grįžti į Europą, todėl pasiūlė mane vietoj savęs. Man pasisekė. Kai nuvykau į Šanchajų, pamačiau, kad S.Štombergas ten žinomas taip pat, kaip Lietuvoje. Manęs su juo nelygino. Tuo metu visiems labiausiai rūpėjo kylanti žvaigždė Y.Mingas, kuriam tada buvo 17 ar 18 metų. Krepšininko ūgis jau tada siekė beveik 220 cm, bet vaikinas dar nemokėjo mesti kabliu, treneriai prašydavo, kad parodyčiau jam, kaip atlikti šį judesį.

Per rungtynes daugiausia žaisdavome mes, užsieniečiai, Y. Mingas dar nebuvo taškų darymo mašina. Jis jau mokėsi anglų kalbos. Kartu su Y. Mingu važiuodavo vertėjas, mokydavo anglų kalbos, krepšinio terminų. Jis rengėsi startui NBA.

Mums pasisekė, kad jaunuolis žaidė mūsų komandoje. Treniruočių krūvis buvo didžiulis. Kai atvažiuodavo kokia delegacija, treniruotę sustabdydavo ir visi fotografuodavosi su Y. Mingu. Po to sezono jis išvažiavo į NBA. Mačiau, kaip meta kabliu, – taip, kaip mokiau. Bet nereikia sureikšminti mano indėlio, aš tik vieno judesio jį išmokiau“, – juokiasi V. Jurgilas.

Karjerą baigęs Y. Mingas – brangiausias reklamos veidas Kinijoje. „Jis yra Šanchajaus „Shark“ klubo savininkas, o visai neseniai tapo ir Kinijos krepšinio federacijos prezidentu. Y. Mingas buvo fainas vaikas“, – prisiminė V. Jurgilas.

Emocinis sukrėtimas Vengrijoje

Vėliau kaunietis ketverius metus žaidė Vengrijoje, kuri negali pasigirti aukštais pasiekimais vyrų krepšinyje.

„Anksčiau toje komandoje rungtyniavo Darius Lukminas ir Arūnas Visockas. Tada ir mane pasikvietė. Vengrijoje tapome čempionais, žaidėme Europos taurės rungtynėse su „Lietuvos rytu“. Pati komanda nebuvo silpna. Žinoma, ten krepšinio lygis buvo žemesnis nei Lietuvoje. Vengrijoje aukštas moterų čempionato lygis“, – pasakojo V. Jurgilas.

Su Vengrija susijęs vienas nemalonus prisiminimas, kuris V. Jurgilą lydi visą gyvenimą. „Loterija? Tai skaudi tema. Iš manęs chebra iki šiol šaiposi“, – atsiduso krepšininkas.

Vengrijos klubo gydytojas iš kiekvieno žaidėjo rinkdavo po vieną dolerį, o už tuos pinigus nupirkdavo loterijos bilietų. Patikrinęs bilietus, iš laimėtų nedidelių sumų ir naujos rinkliavos vėl pripirkdavo bilietų.

„Kai eilinį kartą gydytojas paprašė dolerio, aš neturėjau ir pasakiau, kad šį kartą neprisidėsiu. Grįžę iš kelionės sužinojome, kad komanda laimėjo 2,2 mln. dolerių. Kiekvienam, kuris prisidėjo prie bilietų pirkimo, atiteko po 220 tūkst. dolerių, tais laikais – apie 1 mln. litų. Aš nieko negavau. Į tokią pačią situaciją pateko dar vienas krepšininkas, irgi nedavęs dolerio. Jis atsidūrė ligoninėje, neatlaikė širdis. Tada kiti jam kažkiek pinigų susimetė.

Man tas sezonas buvo paskutinis tame klube. Kiti krepšininkai jautėsi esantys man skolingi, tarsi man būtų sunku toliau čia rungtyniauti. Su kai kuriais palaikau ryšius. Bet, žinote, kur dideli pinigai, draugystės nelieka“, – atsiduso V. Jurgilas.

Kai krepšinio komanda laimėjo tokį prizą, loterijai buvo padaryta didžiulė reklama. Paskui aukso puodas darėsi vis didesnis. V.Jurgilas iki šiol negali pirkti loterijos bilietų. „Jei kas ir padovanoja, pats netikrinu bilieto“, – sakė jis.

Pamilo šunis
Vaidas Jurgilas su savo augintiniu – labradoro retriveriu

V. Jurgilą kasdien galima išvysti bėgiojantį su šunimi Žaliakalnyje, kur gyvena, arba Kleboniškio miške. „Dukra Goda labai domisi šunimis, su jais dalyvauja parodose. Ji augina Pomeranijos špicus, tokius mažiukus, kaip voveriukus. Ji ir įskiepijo meilę šunims. Dabar ir aš parodose dalyvauju su labradoro retriveriu.

Anksčiau turėjau šunį – kokerspanielį. Jo pravardė buvo Daktaras. Šuo bėgiodavo per visas treniruotes kartu su „Atleto“ ir „Žalgirio“ žaidėjais“, – pasakojo V. Jurgilas.

Įrengė daugumą šalies arenų

Baigęs krepšininko karjerą, V. Jurgilas ėmėsi verslo. 1999 m. jo įkurta įmonė „Vaigora“ išsiplėtojo į bendrovę, kuri gamina ir montuoja sportinę įrangą, gamina ir tiekia įvairias sporto aikštelių dangas, tribūnas, sporto inventorių, įrengia lauko aikšteles.

„Anksčiau veždavomės įrangą iš Kinijos, dabar patys viską gaminame Kaune. Kai kurių dalykų jau neapsimoka vežtis iš Kinijos. Turbūt 90 proc. Lietuvos arenų vidų mes įrengėme. Tik „Žalgirio“ arenoje nedaug dirbome, sukonstravome vos vieną pakylą. Pasiūlė ją pagaminti už dyką, bet pažadėjo duoti bilietų į Europos krepšinio čempionatą. Paskui paskaičiavo, kad labiau apsimoka sumokėti už tribūną, nes bilietai kainavo brangiau“, – pasakojo V. Jurgilas.

Jo įmonė įrengė ir naująją Jonavos areną, kurioje kovo pradžioje vyko Lietuvos moterų krepšinio lygos „Visų žvaigždžių“ diena. Čia dalyvavo ir V. Jurgilas – jis žaidė trijulių rungtynėse su krepšininkėmis.