Vaikystėje stalo tenisą žaidusiam vilniečiui kelią į krepšinį parodė ne mama, ne tėtis, ir net ne seneliai, o legendinis šalies krepšininkas Šarūnas Marčiulionis. Būtent jo krepšinio mokykloje T. Balčėtis susipažino su Martynu Pociumi, kurio pastūmėtas paauglystėje jis persikėlė gyventi į JAV.
Bet baigus mokyklą geriausių draugų keliai išsiskyrė: M. Pocius nusprendė per NCAA pirmenybes prasiskinti kelią į profesionalų krepšinį, o T. Bačėtis atsidavė mokslams.
„Norint žaisti pirmame NCAA divizione, reikia pasišvęsti krepšiniui, o aš visą gyvenimą turėjau lengvą širdies problemą, todėl pradėjęs galvoti apie savo ateitį supratau, kad ji man trukdys būti tikru krepšininku. Jau mokykloje apie tai mąsčiau, o galiausiai supratęs, kad eiti krepšininko keliu nėra pati geriausia idėja, dar prieš universitetą batelius užkabinau ant vinies“, – pasakodamas apie savo pasirinkimą šyptelėjo vilnietis.
Harvardo universitete baigęs ekonomikos ir psichologijos studijas vaikinas dvejus metus vienoje Bostono įmonėje dirbo finansų konsultantu. Nors savo veikla jis buvo patenkintas, gyvenime kažko trūko. Supratęs, kad tai – krepšinis, T. Bačėtis viską metė ir išvyko dirbti į NBA biurą Londone. Bet ir šiame darbe jis neužsibuvo – 2013-iasiais kiek ir pačiam netikėtai sulaukė kvietimo prisijungti prie „Nuggets“ komandos.
Progos jis nepraleido ir jau daugiau nei trejus metus žinių semiasi dirbdamas su geriausiais krepšinio specialistais – jo, generalinio direktoriaus Timo Connelly ir pastarojo asistento Artūro Karnišovo trijulė darbuojasi taip darniai ir produktyviai, kad Denverio ekipos savininkai nė nepasibaigus jų sutarčiai nusprendė ją pratęsti.
„Smagu, kad savininkai mumis pasitiki ir leidžia plėtoti viziją. Per tuos metus komanda tikrai nenuskynė daug pergalių, bet ji atrodo vis geriau: turime nemažai jaunų ir gabių krepšininkų, iš kurių ateityje turėtų išaugti puikūs žaidėjai. Žinote, laimėti NBA yra labai sunku. Jeigu surenki veteranų komandą, tai stengiesi kažką pasiekti trumpuoju laiku. Bet kartais svarbiau turėti jaunų žaidėjų, kurie ateityje galės skinti pergales, todėl savininkai ir davė mums dar daugiau laiko, kad įgyvendintume savo viziją su jaunimu“, – džiaugėsi jis.
Tarsi kempinė naujas žinias į save sugeriantis ir savo darbus su pasimėgavimu atliekantis T. Balčėtis svajoja vieną dieną ir pats vadovauti NBA klubui. Visgi jis supranta, kad tam reikalingas ne vieno dešimtmečio įdirbis.
Krepšinis.lt su lietuviu Londone kalbėjosi apie jo meilę krepšiniui, patirtį NBA, darbą su A. Karnišovu, neeilinį pokalbį su buvusiu lygos komisaru Davidu Sternu ir galimybę grįžti darbuotis Lietuvoje.
– Vaikystėje žaidėte krepšinį. Gal galite papasakoti, kas parodė jums kelią į šią sporto šaką? – Krepšinis.lt paklausė T. Balčėčio.
– Kai buvau vaikas, mano tėtis šiek tiek pažinojo Šarūną Marčiulionį, o viename krepšinio renginyje jis buvo svečias. Pertraukos metu pasiėmiau kamuolį ir nuėjau pamėtyti. Kartu su manimi į aikštelę žengė ir Marčiulionis – mečiau į krepšį, o jis mane nublokavo (juokiasi), bet aš pasiėmiau kamuolį, dar kartą mečiau ir pataikiau. Tada Marčiulionis pasakė mano tėčiui, kad turėčiau nustoti žaisti stalo tenisą ir ateičiau į jo krepšinio mokyklą. Tada man buvo 7-8 metai – nuo kitos dienos pradėjau lankyti treniruotes.
– O kokį lygį buvote pasiekęs?
– 10 metų pražaidžiau pirmoje Marčiulionio komandoje, porą kartų buvau pakviestas ir į jaunimo rinktines, kuriose žaidė Martynas Pocius ir Mantas Kalnietis. Nors nebuvau pats geriausias, lygis tikrai nebuvo blogas. Po to dar žaidžiau ir mokykloje JAV, turėjau galimybių rungtyniauti ir universitete, bet taip jau susiklostė, kad aikštelę pakeičiau biuru.
– Kas pastūmėjo išvažiuoti mokytis į JAV?
– Aš visada norėjau, man buvo įdomu. Pirmas išskrido Martynas, kuriam Amerikoje labai patiko, todėl pakvietė ir mane atvažiuoti. Negaliu sakyti, kad labai troškau, nes mokiausi Licėjuje, lankiau Marčiulionio krepšinio mokyklą – viskas buvo labai gerai. Tačiau Martynui labai patiko, be to, turėjau galimybę mokytis kartu su juo, todėl tiesiog „užsikabinau“.
– O Harvardas? Skamba jau nebe taip paprastai...
– Mano krepšinio įgūdžiai buvo „okey“, bet JAV mokykloje mokytis sekėsi gana neblogai, todėl šiokiu tokiu būdu patekau į Harvardą (juokiasi). Žinote, universitetui labai patinka mažumos – jiems patinka turėti užsieniečius, žmones su įvairiausias gyvenimo būdais. Taip, man padėjo ir krepšinis, bet Harvarde krepšinio nežaidžiau – į universitetą patekau labiau kaip moksleivis, o ne kaip krepšininkas.
– Baigėte ekonomikos ir psichologijos studijas, po to dirbote finansų srityje, o kaip atsidūrėte NBA biure Londone?
– Bostone dirbau dvejus metus – man viskas labai patiko, turėjau daug draugų, bet supratau, kad širdis mane visgi labiau traukia link krepšinio. Kol dar buvau studentas, NBA biure Niujorke atlikau praktiką, tai tiesiog jiems parašiau ir paklausiau, ar turi kokių nors darbų. Niujorke tuo metų darbų nebuvo, nes lygą buvo sukaustęs lokautas, bet buvo laisva vieta Londone. Taip viską palikęs nusprendžiau judėti pirmyn, nes geriau daryti tai, ką noriu, nei užsiimti veikla, kurioje mano širdies nėra.
O Londone dirbau su Europos, Afrikos ir artimųjų Rytų kompanijomis, kurioms pardavinėjome teises transliuoti NBA rungtynes. Ten būdamas daugiau sužinojau apie patį NBA verslą – mokiausi labiau ne apie krepšinį, o apie pačią lygos virtuvę. Po pirmų trijų savaičių su savo viršininku nuskridau į „Krepšinis be sienų“ stovyklą, kurioje susipažinau su dabartiniu „Nuggets“ generaliniu direktoriumi Timu Connelly. Jis po metų, kai pats gavo vietą Denveryje, pasiūlė darbą ir man.
– Kokios konkrečiai yra jūsų pareigos „Nuggets“ klube?
– Pradėjau nuo analitikos vadybininko, o dabar esu analitikos direktorius. Patį darbą nėra taip lengva apibūdinti, nes dirbu ir su treneriais, ir su Timu bei Artūru. Su treneriais darbuojuosi kokius 30, o su vadovybe – 70 proc. laiko.
Treneriams padedu viską matuoti – iš NBA gauname labai daug informacijos: visokius skaičius, žaidimo analizes, varžovų strategijas ir panašius dalykus. Nebeužtenka šiais laikais pasižiūrėti porą vaizdo įrašų ir sakyti, kad esame pasiruošę. Bet aš kalbu ne tik apie pasiruošimą konkrečioms rungtynėms, bet ir apie trenerių ir žaidėjų tobulėjimą. Mano darbas visą gautą informaciją išanalizuoti ir pateikti normalia anglų kalba.
Šios analizės taip pat turi sąryšio su tuo, ką darau dirbdamas su Timu ir Artūru. Su jais dirbame ties komandos gerinimu: stebime kitus žaidėjus, važinėjame po koledžus ir stebime daugybę rungtynių, ruošiamės naujokų biržai.
– „Svajonių darbas“ – ar tai būtų tinkamas apibūdinimas?
– Tikrai taip (šypteli). Iš tikrųjų, kai dirbau NBA biure Londone, tikrai nesitikėjau, kad vieną dieną dirbsiu komandoje. Bet tai, ką darau, man labai labai patinka – būtų sunku sugalvoti darbą, kuris būtų smagesnis.
– Dirbate kartu su A. Karnišovu, kurio patirtis – itin didelė. Bet veikiausiai dar didesnis privalumas, kad klube esate ne vienas lietuvis?
– Oi, kas be ko! Artūras – ne tik mano viršininkas: mes jau nuo senų laikų esame ir draugai. Turėti dar vieną žmogų iš Lietuvos, kuris palaiko ryšį su šalies krepšinio bendruomene, yra labai smagu. Mes, aišku, pasižiūrime ir Lietuvos komandų rungtynes, vasaromis žiūrime ir Lietuvos rinktinės kovas – nuo gimtinės tikrai nenutolstame. O man pačiam tikrai padeda faktas, kad šalia yra dar vienas lietuvis.
– Iš jūsų kalbos suprantu, kad iki komandos vadovo pareigų – vos du žingsniai. Yra toks tikslas?
– (juokiasi) Tikslas, aišku, yra. Bet tuo pačiu suprantu, kad norint jį pasiekti reikia dar labai daug dirbti, labai daug žmonių pažinoti ir dar ne vienerius metus praleisti NBA virtuvėje. Timas NBA virtuvėje – jau apie 20 metų, nors ir yra gana jaunas: tik neseniai sukako 40. Artūras, visų pirma, buvo vienas geriausių Europos žaidėjų, o po to NBA praleido tikrai nemažai laiko. Aš tikrai suprantu, kad nors ir esu jaunas bei ambicingas, bet man dar labai labai toli reikia nueiti, kad tai pasiekčiau. Bet, aišku, jeigu nenorėčiau daugiau pasiekti, tai turbūt toli ir nenueičiau.
– „Nuggets“ klube žaidžia keturi europiečiai. Tai turbūt jūsų su Artūru nuopelnas?
– Nebūtinai. Timas yra labai pasaulietiško požiūrio. Jo mėgstamiausias pasakymas yra: arba tu iš Kanzaso, arba tu iš Kauno – jeigu moki žaisti, tai žaisi pas mus. Taip, ryšiai Europoje ar kituose pasaulio kraštuose mums padeda, bet mes į visus žaidėjus žiūrime vienodai.
– Denveryje iš lietuvių yra rungtyniavęs tik vienintelis Linas Kleiza, bet ir jis gana seniai. Galbūt žvalgotės papildymo ir gimtinėje?
– Visada yra kažkas. Visų pirma, mes džiaugiamės lietuviais, kurie jau dabar žaidžia NBA. Man, ne kaip Denverio atstovui, o kaip lietuviui, svarbiausia, kad jie komandose turėtų svarbius vaidmenis ir jaustųsi laimingi. Taip, mes visada žiūrime ir į lietuvius – kadangi esame lietuviai, tai truputį daugiau žinome apie kai kuriuos tautiečius. Ir jeigu geri lietuviai bus mūsų radare, tai jie tikrai kažkada žais mūsų komandoje. Bet vėlgi, mes žiūrime į visus ir stengiamės nebūti labai šališki.
– Kokią didžiausią patirtį spėjote pasisemti pastaruosius trejus su puse metų dirbdamas „Nuggets“ klube?
– Tik atvykęs į komandą aš daugiau atlikdavau analitiko darbą, bet per tuos trejus metus labai daug išmokau apie „algų kepurę“, apie patį skautingą – kaip kuo labiau numatyti galimą žaidėjo ateitį ir potencialą. Juk ne visi geri koledžo žaidėjai būna geri NBA – ir atvirkščiai. Džiaugiuosi turėdamas galimybę kasdien plėsti savo profesinį akiratį, nes norint sėkmingai valdyti komandą reikia išmanyti viską – analitiką, „algų kepurę“, skautingą, žaidėjų psichologiją ir pan.
– Ar jau turite įdomių istorijų, kurias galėtumėte ateityje pasakoti savo anūkams?
– 2009 metais, kai dar atlikau praktiką NBA biure Niujorke, pietavau ir pamačiau, kad kamputyje visiškai vienas valgo Davidas Sternas. Tuo metu pagalvojau, kad jeigu prieisiu, tai bus arba labai gerai, arba labai blogai (šypsosi). Sukaupęs visą drąsą priėjau ir paklausiau, ar galiu prisėsti ir pašnekėti, o jis mane labai šiltai priėmė – po to apie pusantros valandos šnekėjomės. Valgydamas galvojau „Ačiū Dievui, kad turėjau drąsos tai padaryti“. Šnekėjomės su juo apie viską: NBA, Lietuvos ir Europos krepšinį – buvo labai smagu. Aš tuo metu praktiką buvau atlikęs vos 3 mėnesius, o kiti tokios galimybės neturi visą savo gyvenimą.
– O kalbant apie gimtinę, ar yra kažkokių virvučių, kurios trauktų atgal? Galbūt būtų noras padirbėti Lietuvos klubuose, rinktinėje ar su šiomis komandomis bendradarbiauti?
– Taip, visada yra. Esu kilęs iš Lietuvos, todėl nieko keisto, kad Lietuvos krepšinis mano širdžiai visada bus artimas. Bet žinote, Lietuvoje yra labai daug gerų specialistų, kurie tikrai puikiai dirba. Yra ir puikių agentų – manau, kad ta jaunoji Lietuvos karta bus gera paspirtis krepšiniui ateityje. Pažįstu „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ atstovų, todėl norisi su jais palaikyti ryšį, o jeigu reikėtų kokios nors pagalbos – aš visada mielai sutikčiau. Aišku, kol kas didžiausias mano dėmesys yra skirtas „Nuggets“ komandai, bet jeigu ateityje būtų kokia rimta galimybė Lietuvoje, aš tikrai norėčiau padėti.
