Per šešerias „Knicks“ draugiškas rungtynes M. Kuzminską treneris Jeffas Hornacekas ant parketo išleido penkis kartus ir skyrė jam vidutiniškai po 15 minučių. O žaidimo laikas tendencingai augo su kiekvienu maču – nuo 6 iki 20 minučių.
Tiesa, visuomet nuo suolo „paslaptingasis“ europietis kildavo tik po ilgosios pertraukos. Bet kad ir kiek minučių žaidė – jas išnaudojo itin produktyviai.
Ikisezoninių rungtynių cikle Kūzia pelnydavo po 10 taškų, atkovodavo po 2,6 kamuolio ir atlikdavo po 2 rezultatyvius perdavimus. Be to, jau spėjo atlikti savo pirmąją dvigubą dublį – žaisdamas prieš Bostono „Celtics“ komandą per 19 minučių spėjo surinkti 18 taškų ir 10 atšokusių kamuolių.
„Viską reikia užsitarnauti: prisimenant „Šiaulius“, „Žalgirį“ ar „Unicają“ – pirmais sezonais žaisdavau nedaug, bet trenerių pasitikėjimą įgydavau ir vėliau žaisdavau daugiau. Aš labai labai tikiuosi, kad taip nutiks ir čia“, – į debiutinį sezoną optimistiškai žvelgė lietuvis.
Tai, kad jo pozicijoje žaidžia tiek Carmelo Anthony, tiek Lance'as Thomasas, Mindaugas laiko ne trūkumu, o privalumu. Be to, treniruotėse kiekvieną jo žingsnį stebi ne tik puikią krepšininko karjerą turėjęs treneris Jeffas Hornacekas, bet ir NBA legenda Philas Jacksonas, savo kraityje turintis net 13 čempiono žiedų (2 iškovojo kaip žaidėjas, 11 – kaip treneris).
„Jeigu jis nori kažką pasakyti, tai pasikviečia po treniruotės asmeniškai. Pavyzdžiui, mane buvo pasikvietęs ir šiek tiek patarė dėl kojų darbo tiek metant, tiek priimant kamuolį. Manau, kad kiekvienas žaidėjas yra laimingas, jei jis duoda pastabas“, – pasakojo M. Kuzminskas, paneigęs gandus, kad 71-erių Ph. Jacksonas kišasi į „Knicks“ žaidimo strategijas.
Kojas stipriausioje pasaulio krepšinio lygoje jau apšilęs vilnietis savo potencialą galės pademonstruoti naktį iš antradienio į trečiadienį 2:30 val. Lietuvos laiku, kuomet „Knicks“ stos į akistatą su lygos čempione Klivlando „Cavaliers“ komanda, o pats Mindaugas aikštėje galės pasistumdyti su LeBronu Jamesu.
„Tik atvykus, pirmomis dienomis, nesakyčiau baimė, bet labiau nežinomybė buvo, bet ji jau išnyko. Dabar žinau, ko tikėtis. Taip, jie yra nerealiai geri krepšininkai, nerealūs atletai, bet kovoti reikia ir galima su visais“, – nusileisti NBA superžvaigždėms nė neketino lietuvis.
Išsamiame interviu Krepšinis.lt Kūzia dar papasakojo apie draugystę su latviu Kristapu Porzingiu ir padidėjusį niujorkiečių dėmesį, prisiminė Rio de Žaneiro olimpines žaidynes bei išsakė savo nuomonę apie naujo Lietuvos rinktinės trenerio rinkimus.
– Kai dar nebuvai pasirašęs sutarties su „Knicks“, kalbėdamas apie NBA kiek dvejojai, nes nenorėjai sėdėti ant suoliuko. Niujorke esi beveik du mėnesius, tai galbūt jau jautiesi tvirčiau?, – Krepšinis.lt paklausė M. Kuzminsko.
– Natūralu, kad kai važiuoji į naują vietą, visada kažkoks nerimas ir įtampėlė yra. Bet atvažiavus ir sužaidus pirmas draugiškas rungtynes, matau, kad viskas gerai. Be abejo, nesu tikras, kad nuo pat pradžių gausiu pakankamai minučių, bet viską reikia užsitarnauti: prisimenant „Šiaulius“, „Žalgirį“ ar „Unicają“ – pirmais sezonais žaisdavau nedaug, bet trenerių pasitikėjimą įgydavau ir vėliau žaisdavau daugiau. Aš labai labai tikiuosi, kad taip nutiks ir čia. Tiesiog reikia atrasti savo nišą, kuria galiu padėti komandai.
– Ikisezoninėse rungtynėse žaisdavai tik po pertraukos, o pirmuose mačuose – tik ketvirtame kėlinyje. Ar galima sakyti, kad toks pirminis neįvertinimas labiau motyvuoja?
– Aš nepasakyčiau, kad tai yra neįvertinimas. Visgi mano pozicijoje yra tiek Carmelo Anthony, tiek Lance'as Thomasas – du labai stiprūs ir patyrę krepšininkai. Aš čia važiuodamas niekada neturėjau minčių, kad nukonkuruosiu Carmelo, bet džiaugiuosi, kad treniruotėse su jais dirbu – tikrai naudinga kasdien žaisti prieš tokio kalibro krepšininkus. O kad pradėjau žaisti trečiame arba ketvirtame kėlinyje, tai tik parodo, kad turiu būti visada pasiruošęs. Ir galbūt mano rolė bus būtent tokia, kad antroje rungtynių pusėje leisčiau pailsėti kitiems žaidėjams.
Galų gale juk į NBA iš Europos atvažiuoja savo komandų lyderiai, todėl natūralu, kad jie čia iškart netampa arba niekada netampa geriausiais. Tad, kaip ir kiekvienoje komandoje, reikia rasti savo vietą ir rolę, kuria galėčiau būti naudingas.
– 18 taškų per 19 minučių rungtynėse prieš „Celtics“ – ar pajutai, kad šis pasirodymas tapo lūžiu tiek pasitikėjimo, tiek kitų požiūrio į tave klausimu?
– Iš savo patirties žinau, kad turiu išnaudoti visus gaunamus šansus, nes jeigu neišnaudoji – belieka kaltinti tik save. Džiugu, kad ne tik šiose, bet ir visose kitose rungtynėse šansus pasirodyti aikštelėje pavyko išnaudoti produktyviai. O ir komandos santykis tais momentais būdavo teigiamas – žaisdavau į pliusą, todėl kol kas viskas juda gera linkme.
– JAV spaudoje buvo pasirodę kalbų, kad Philas Jacksonas kišasi į „Knicks“ treniruočių ir rungtynių strategijas. Šios kalbos pagrįstos ar iš piršto laužtos?
– Lietuvoje daug kas yra linkę sakyti, kad spauda labai daug kritikuoja, bet atvažiavęs į Niujorką supranti, kad Lietuvoje žurnalistų spaudimas ar klausimai yra labai mažas dalykas palyginus su niujorkiečiais. Čia žurnalistai ateina į kiekvieną treniruotę, gaudo kiekvieną tavo žodį, kiekvieną frazę. Galų gale ir konkurencija tarp jų yra didelė, todėl kai kurie, norėdami susilaukti daugiau dėmesio, ne visada parašo teisybę.
Tikrai nėra, kad Philas Jacksonas labai kištųsi į treniruotes. Be abejo, jis turi savo vardą ir patirtį, todėl tikrai galėtų patarti, jeigu norėtų. Bet to nėra. Jis net ne visose treniruotėse būna, o jeigu kažką nori pasakyti, tai pasikviečia po treniruotės asmeniškai. Pavyzdžiui, mane buvo pasikvietęs ir šiek tiek patarė dėl kojų darbo tiek metant, tiek priimant kamuolį – tokios smulkmenos. Manau, kad kiekvienas žaidėjas yra laimingas, jei jis ir duoda pastabas.
– Ar teko jau kalbėtis su treneriu Jeffu Hornaceku apie tavo rolę komandoje?
– Pokalbis dar turėtų būti – sakė iki pirmųjų rungtynių su visais pasikalbės.
– NBA apžvalgininkai spėja, kad tau gali tekti pasistažuoti Plėtojimosi lygoje. Ar tai realu? O jeigu tai ir įvyktų, ar nebūtų apmaudu?
– Ne, net jeigu ir reikės – nematau tame nieko blogo. Viskas juk daroma žaidėjų labui. Jeigu negauni pakankamai žaidimo laiko ir nori įgauti ar atgauti formą, tai kodėl gi ne? Nematau nieko baisaus, nes vis tiek turiu sutartį su NBA komanda ir visus šansus joje būti bei žaisti. Sezonas ilgas – vis tiek bus pavargusių žaidėjų ir, neduok Dieve, traumuotų. Kaip sakau, reikia išlaukti savojo šanso. O tų ekspertų ir jų kalbų buvo ir bus. Daug kas sakė, kad aš išvis negalėsiu žaisti nei puolime, nei gynyboje, kad niekur nespėsiu, bet kol kas visai sekasi įrodyti, kad pritampu.
– Ne viename interviu sakei, kad kiekvieną dieną mokaisi iš Carmelo Anthony ir Lance'o Thomaso. O galbūt gali įvardyti, kokios tos konkrečios pamokos?
– Kai pirmais metais buvau „Šiauliuose“ – buvo Andrius Šležas. Kai buvau „Žalgiryje“ – mano pozicijoje žaidė Sony Weemsas ir Dainius Šalenga. Jie buvo topiniai krepšininkai. Ir kai kiekvienoje treniruotėje turi tiek gintis, tiek pulti prieš juos, tai vis tiek yra geriau nei bet kokios teorinės žinios ar vaizdo peržiūros, nes kasdien turi būti pasiruošęs maksimaliai.
O konkrečiai dėl Carmelo, tai jis turi daug smulkių žingsnelių, daug smulkių dalykėlių, kurie padaro didžiulį skirtumą. Kai žiūri iš šalies, atrodo, viskas, ką jis daro – labai paprasta. Bet kai prieš jį žaidi ar paanalizuoji jo žaidimą, pamatai, kad jis žino kada duoti stipresnį kontaktą, kada kur nubėgti – tiesiog žaidžia su galva. Ne veltui jis yra vienas geriausių lygos krepšininkų.
Melo puts a nice move on Kuzminskas who looks to defend him quite well #Bully pic.twitter.com/Oul2T1xNfE
— NYK Information (@NYKinformation) September 29, 2016
– „Knicks“ sudėtis „ant popieriaus“ atrodo tikrai galingai, tačiau niekas nežino, ko galima iš šios komandos tikėtis. Kokį pats regi potencialą?
– Čia kaip visada: komanda „ant popieriaus“ gali labai gražiai atrodyti, o realybėje žaidimas nesiklijuoti. Bet aš manau, kad daug kas priklausys nuo žaidėjų sveikatos, nes yra nemažai atvykusių po traumų ir norinčių reabilituotis bei parodyti, ką iš tiesų jie gali. Svarbiausia, kad visi išliktume sveiki. Be to, esame praktiškai nauja komanda: labai daug naujų žaidėjų – laiko susižaisti tikrai reikės. Nežinau, ar nuo pat pradžių kalnus versime, tačiau laikui bėgant ir visiems susižaidus, galime turėti visai neblogą sezoną.
– Jau pirmose sezono rungtynėse žaisite prieš čempionus, o pačiam gali tekti gintis ir pulti prieš LeBroną Jamesą. Su kokiomis mintimis pasitinki šį iššūkį?
– Pakiliomis (šypsosi). Šiandien (pokalbis vyko sekmadienį – Krepšinis.lt) treniruotėje atlikome tempimo pratimus ir Carmelo sako: „Chebra, ar jūs suprantate, kad už 48 valandų žaisime prieš NBA čempionus? Turime pasiruošti!“. Kai pasako ir pagalvoji, kad žaisi prieš NBA čempionus, tai yra kažkas tokio... Atrodo, kad dar neseniai kieme vyresni nepriimdavo pažaisti krepšinio, o už dviejų dienų, nežinau žaisiu ar ne, bet būsiu su komanda ir kartu rungtyniausime prieš NBA čempionus (juokiasi).
– O kalbant apie LeBroną: juk gali tekti žaisti prieš geriausią pasaulio krepšininką. Jauti kažkokią baimę, jauduliuką ar kaip tik yra noras išbandyti jėgas?
– Tik atvykus, pirmomis dienomis, nesakyčiau baimė, bet labiau nežinomybė buvo, nes prieš JAV rinktinę esu žaidęs tik kartą, o daugiau su NBA žvaigždėmis nebuvau tiesiogiai susidūręs. Bet iš pradžių turėjau treniruotę su „Knicks“ žaidėjais, po to – su Russellu Westbrooku, vėliau jau pradėjau žaisti rungtynėse, tai ta nežinomybė išnyko. Dabar jau žinau, ko tikėtis. Taip, jie yra nerealiai geri krepšininkai, nerealūs atletai, bet kovoti reikia ir galima su visais.
– Kai pirmą kartą nuvykai į Niujorką, pasakojai, kad tave sumaišė su Zachu LaVine'u. Žvelgiant iš socialinių tinklų, sirgaliams tu patinki, tai galbūt jau ir gatvėse daugiau dėmesio sulauki?
– Niujorkas yra sporto miestas – žmonės labai domisi sportu, ypatingai krepšiniu, todėl natūralu, kad laikui bėgant ir vis daugiau žaidžiant, tų žmonių atsiranda – jau ir Niujorke kartais užkalbina. Tačiau dar tikrai nėra taip, kaip Malagoje ar Kaune, kur dėmesys būdavo žymiai didesnis (juokiasi).
– Bet iš pradžių amerikiečiams buvai atvykėlis iš SSRS, dabar viename puslapyje rašo, kad esi iš Jugoslavijos. Ar nėra nepikta dėl tokių grubių klaidų?
– Negali pykti, kai negali šios situacijos sukontroliuoti. Aišku, kartais liūdna, kad taip parašo, bet tuomet prašai agentūros arba pats nusiunti laišką, kad klaida būtų ištaisyta. Padaro klaidą, tai ką jau padarysi – nesu aš labai piktas žmogus (juokiasi).
– Dažnai laiką leidi su Kristapu Porzingiu ir kitu naujoku Willy Hernangomezu. Latvis jums padeda lengviau apsiprasti Niujorke?
– Aš labai džiaugiuosi, kad būdamas su jais galiu pakalbėti ispaniškai (Kristapas ir Willy žaidė „Seviila“ klube – Krepšinis.lt) – tai padeda ne tik nepamiršti, bet ir dar labiau patobulinti ispanų kalbą. Kristapas yra gerokai jaunesnis už mane, bet lygoje – jau antrus metus. Daug kas NBA nuo Europos skiriasi kaip diena ir naktis, todėl reikia tuos niuansus žinoti. Džiugu, kad jis visada sutinka padėti. Mes su Willy kartais pakalbame, kad dažnai jį užknisame, nes visada rašome: Ką rengtis? Kada būti? Kada išvažiuoti? Kur gyventi? Kur eiti? (juokiasi). Kartais žmogui gali ir atsibosti tie mūsų klausimai, bet dar nė karto nebuvo atsisakęs padėti.
– O ką be rūbų kodo dar reikia mokytis?
– Yra įvairios smulkmenos, taisyklės, kurias turi žinoti. Pavyzdžiui, kada galima reikštis socialiniuose tinkluose – viskas yra nustatyta minučių tikslumu iki ir po rungtynių. Tai reikia žinoti, nes nežinodamas gali susikurti nereikalingų problemų.
– Kristapas – latvis, Willy – ispanas, tu – lietuvis. Veikiausiai pašnekate ir apie nacionalines komandas. Pačiam dar liko nuoskauda dėl Rio žaidynių ar jau viską pamiršai ir stengiesi judėti pirmyn?
– Nepamiršau, nes čia juk olimpinės žaidynės. Bet man dar yra labai įstrigusios pasaulio čempionato rungtynės dėl trečios vietos (93:95 pralaimėjo prancūzams – Krepšinis.lt). Tokie neišnaudoti šansai visada liks atmintyje. Ir tai natūralu. Su rinktine esu dalyvavęs keturiuose turnyruose ir visus juos baigėme pralaimėjimais. Tai buvo skaudu. Nors negalima gyventi praeities nuoskaudomis, neišnaudoti šansai, kaip šios olimpinės žaidynės, liks visam gyvenimui. Juk tokia galimybė gali ir nebepasikartoti.
– Lietuvoje visi suka galvas, kas geriausiai galėtų pakeisti Joną Kazlauską. Nors minimas ir Rimas Kurtinaitis, dauguma linksta prie Dainiaus Adomaičio. Jeigu tavęs paklaustų, kurią kandidatūrą palaikytum tu?
– Aš turiu nuomonę, bet nemanau, kad man būtų korektiška ją reikšti. Aš viso labo esu tik žaidėjas, o kas ir bebūtų treneris, norėsiu rinktinei atstovauti. Manau, kad visi minimi kandidatai yra stiprūs ir verti: visi turi savų pliusų ir savų minusų. Kad ir kas bebus treneris – neprapulsime (šypsosi). Mačiau, kad federacija susilaukia kritikos dėl šių rinkimų, bet ji jau eilę metų tvarkosi gerai, o tai labiausiai atsispindi rezultatuose. Manau, kad ir šį kartą bus nuspręsta taip, kaip geriausiai Lietuvos krepšiniui.
– Neseniai atšventei 27-ąjį gimtadienį. Esi žaidęs Eurolygoje, dabar – NBA, o su rinktine – tiek Europos, tiek pasaulio čempionatuose, tiek olimpinėse žaidynėse. Kai jau esi užlipęs visais įmanomais karjeros laipteliais, ko sau palinkėjai pūsdamas žvakutę ant torto?
– Jeigu pažiūrėtume mano karjerą nuo pat pradžių, tai kreivė dėsningai kilo į viršų. Sau norėčiau tiesiog palinkėti, kad taip tęstųsi ir toliau. Ir, aišku, kaip kiekvieno žmogaus gyvenime – būti sveikam ir pozityviam.
