Kauno „Žalgirio“ krepšinio sistemoje užaugęs gynėjas Lietuvos rinktinėje debiutavo būdamas vos 19-metų, kuomet 2006-aisiais Japonijoje žaidė pasaulio čempionate. Iki 20-mečio apsivilkti nepriklausomos nacionalinės komandos marškinėlius be jo dar yra pavykę tik dviem šalies supertalentams – Jonui Valančiūnui ir Domantui Saboniui.

Šešerius metus daugkartinių LKL čempionų gretose praleidęs kaunietis 2012-aisiais nusprendė išbandyti legionieriaus duoną ir persikėlė į Krasnodaro „Lokomotiv“ klubą. Jame įžaidėjas dažnai buvo stumiamas į atakuojančio gynėjo poziciją, todėl patobulintus įgūdžius puolime atsinešė ir į rinktinę.

2013 metų Europos čempionate netikėtai Lietuvos komandos lyderiu tapęs M. Kalnietis (12,1 tšk. ir 5 rez. perd.) atvedė Jono Kazlausko kariauną ant apdovanojimų pakylos ir pasidabino sidabro medaliu.

Po dar vieno sezono Rusijoje Mantas į rinktinės stovyklą atvyko su tikslu tempti komandą į pergales pasaulio čempionate. Bet likimas buvo negailestingas – paskutinėse draugiškose rungtynėse prieš kroatus įžaidėjas susilaužė raktikaulį ir turėjo praleisti planetos pirmenybes Ispanijoje.

Bet kol sveiko po sunkios traumos, užpuolė dar viena – sužaidęs vos pusantro mėnesio krepšininkas vėl gulėsi ant operacinio stalo: teko išvalyti kairiojo kelio kremzlę. Norėdamas pasveikti iki rinktinės stovyklos, M. Kalnietis netgi nutraukė sutartį su „Lokomotiv“ klubu.

Bet nei Europos čempionate, nei sugrįžęs į „Žalgirį“ gynėjas nepriminė to žaidėjo, kuris turėtų vesti komandas į priekį, todėl galiausiai už apvalią sumelę paliko Kauną ir papildė Milano „Emporio Armani“ ekipos gretas. Nors ir Italijoje pradžia nebuvo rožėmis klota, lemiamuose Italijos čempionato mūšiuose jis jau tapo vienu iš pagrindinių pergalių kalviu ir pasidabino aukso medaliu.

Bet svarbiausia, kad į Palangoje vykusią rinktinės stovyklą atvyko pasikeitęs – išsigydęs visus anksčiau patirtų traumų padarinius. „Pamiršau, kas yra kontakto baimė“, – vos tik atvykęs į pasirengimo stovyklą Palangoje prisipažino įžaidėjas.

Ir tai 195 cm ūgio kaunietis demonstravo Rio de Žaneire – olimpinės žaidynės jam tapo iki šiol geriausiu tarptautiniu krepšinio turnyru karjeroje. Lietuvis rezultatyviausiųjų sąraše užėmė šeštą vietą (vid. 18 tšk.), pagal rezultatyvius perdavimus buvo pirmas (vid. 7,5), o su 22 naudingumo balų vidurkiu nusileido tik fantastišką sportinę formą vis dar demonstruojančiam Pau Gasoliui (23,1).

Per 33 minutes žaidėjas krepšį iš trijų taškų zonos atakuodavo 42,3 proc., iš dviejų – net 72,5 proc., o baudų metimus realizuodavo 81 proc. taiklumu.

Po tokio fantastiško pasirodymo Lietuvoje jau imta garsiai kalbėti, kad Manto vieta – NBA. Ar jis turi galimybių dar šį rudenį prasibrauti į stipriausią pasaulio krepšinio lygą?

„Šiuo metu NBA komandos jau praktiškai surikiavo savo gretas naujam sezonui, todėl aš spėčiau, kad jam geriausiai būtų dar vienerius metus pažaisti Europoje. Jeigu išvengs traumų ir įrodys, kad sveikatos problemos nebekamuoja, įsivaizduoju, jog kažkas jau kitą vasarą į jį tikrai atkreips dėmesį“, – įžvalgomis dalijosi šiuo metu oficialiai NBA svetainei tekstus rašantis garsus JAV žurnalistas Davidas Aldridge'as.

Tiesa, reikėtų priminti, kad laimę prasibrauti į NBA lietuvis jau bandė, bet tuomet dar nebuvo pasiekęs tokios įspūdingos sportinės formos. Prieš metus gynėjas NBA vasaros lygoje vilkėjo Indianos „Pacers“ marškinėlius, bet didelio įspūdžio nei šios, nei kitų komandų vadovams nepaliko – per keturis mačus žaidė po 13 minučių, pelnė po 4,5 taško ir atliko 3,5 rezultatyvaus perdavimo.

„Galiu pasakyti, kad tai buvo paskutinis mano vizitas Amerikoje. Jei atsiras realus pasiūlymas, galbūt, bet jau viską išbandžiau. Buvau dvi vasaras iš eilės. Pamačiau, kas ir su kuo ten valgoma. Užteks“, – tuomet sakė jis.

Visgi naujas įvaizdis po Rio žaidynių vėl grąžino viltį išvysti Mantą skrajojantį NBA arenose. Todėl belieka palinkėti, kad 30-metis taptų Manto karjeros lūžiu ir kad jo svajonė žaisti stipriausioje pasaulio krepšinio lygoje – išsipildytų.