12,8 taško, 9,1 atkovoto kamuolio ir 1,3 bloko reguliariajame sezone bei 13,8 taško, 10,8 atkovoto kamuolio ir 1,2 bloko atkrintamosiose varžybose – praėję metai 23-ejų metų milžinui iš Lietuvos stipriausioje pasaulio krepšinio lygoje buvo rekordiniai.

Bet pirmieji keturi sezonai J. Valančiūnui nebuvo vien rožėmis kloti – 5-ąjį 2011 metų NBA naujokų biržos šaukimą stabdė traumos, teko lemiamas rungtynių minutes stebėti nuo atsarginių žaidėjų suolelio bei užsitarnauti ne tik „Raptors“ trenerio, bet ir komandos lyderių pasitikėjimą.

Kaip 213 cm ūgio liesas vaikis iš Utenos tapo grėsminga jėga NBA, kurios Rytų konferencijos finale prisibijojo net vicečempionė Klivlando „Cavaliers“ komanda – Krepšinis.lt interviu su buvusiu „Raptors“, o dabar vienu iš Indianos „Pacers“ trenerių štabo nariu.

Billas Bayno

– Dirbote kartu su Dwane'u Casey. Papasakokite, koks jis treneris?, – Krepšinis.lt pasidomėjo B. Bayno.

– Manau, kad jis – vienas geriausių trenerių visoje NBA. Kai jis į savo rankas perėmė „Raptors“ komandą, ji buvo viena iš lygos autsaiderių, o jau per trečią sezoną Dwane'as pasiekė pergalių rekordą. Tiek ketvirtame, tiek penktame sezone šie rekordai vėl buvo pagerinti: nuo 48 iki 49 ir iki 56 pergalių. Treneris taip pat atlieka puikų darbą su Jonu: kiekvienais metais jis jūsiškiui suteikia vis daugiau laisvės ir jam po krepšiu skiria vis daugiau kamuolių. Bet jis privertė Joną visą tai užsitarnauti – nepadėjo visko ant lėkštutės: manau, kad tai prisidėjo prie Jono tobulėjimo.

– Po pirmo sezono į Lietuvą sugrįžęs Jonas privertė visus išsižioti – centras buvo priaugęs svorio, sulėtėjęs, žaidė tarsi robotas. Dabar matome jį sulieknėjusį, daug greitesnį, staigesnį. Visa tai buvo ilgalaikio plano dalis ar tiesiog nepavykęs eksperimentas?

– Kai jis atvyko į NBA, buvo liesas ir lengvas – komanda jautė, kad jam reikia priaugti šiek tiek masės. Kai jis priaugo svorio, tuomet treneriai dirbo su jo sprogstamąja jėga, greičiu ir pilvo preso srities stiprumu. Ir manau, kad visa tai jam padėjo. NBA lygoje būti liesu yra geriau, bet kai kurie vyrukai, kaip Jonas pirmaisiais metais, turi priaugti tuos 5-7 kilogramus. Kai jis užsiaugino raumenis, treneriai ėmė dirbti ties jo juosmeniu – JV atsikratė riebalų ir sumažino svorį, bet vis tiek išliko stiprus. Be to, prieš kelias vasaras jis ėmėsi laikytis dietos – atsisakė kai kurių blogų maisto produktų, kuriuos valgydavo anksčiau.

Su atkrintamosiomis ir parodomosiomis rungtynėmis NBA krepšininkams per sezoną tenka sužaisti daugiau nei 100 mačų ir atkentėti daugiau nei 120 treniruočių – jeigu esi per sunkus, patirsi traumą. Todėl lengvumas yra gerai, bet tuo pačiu reikia turėti ir stiprų juosmenį. Jis tikrai patobulėjo, bet dabar negali sustoti: jam negalima tarpsezonio metu priaugti svorio – jis privalo laikytis jam paruoštos vasaros programos bei dietos ir tęsti savo progresą.

– Kuo skiriasi Kristapo Porzingio, kuriam nereikėjo performuoti savo kūno ir jis iškart galėjo demonstruoti visus savo sugebėjimus, situacija?

– Kiekvienas žaidėjas yra skirtingas. Manau, kad Kristapas vis dar gali pagerinti savo juosmens stiprumą ir išryškinti savo raumenis, atsikratydamas šiek tiek kūno riebalų – nemetant svorio, bet stiprėjant.

Vis tik Porzingis visuomet dažniau žaisdavo ties perimetru, o Jonas daugiausiai laiko praleisdavo baudos aikštelėje, todėl jie – šiek tiek skirtingi žaidėjai. Taip, Porzingis – ateities žvaigždė, bet jam vis tiek dar reikia tobulėti. NBA mes sakome: arba tu progresuoji, arba regresuoji – neįmanoma stovėti vietoje. Jeigu vasarą nesportuosi, grįžęs tikrai neišliksi toks pats – sportinė forma suprastės. Bet jeigu vasarą žaidėjas aktyviai sportuoja ir tobulina savo įgūdžius – jis tampa geresniu.

– Jūsų akimis, ką per šiuos keturis sezonus Jonas patobulino labiausiai?

– Jis pagerino savo fizinę kondiciją ir žaidimą kaire ranka, ėmė geriau skaityti situacijas gynyboje – rungtyniaudamas savo aikštės pusėje sparčiai tobulėja. Puolime jis tikrai geras – stato puikias užtvaras, sėkmingai žaidžia pikenrole, nes gali sugauti kamuolį ir jį pasiųsti į krepšį, taip pat sėkmingai atakuoja iš vidutinio nuotolio bei turi veikiausiai geriausią metimo imitavimo judesį visoje NBA – varžovai kiekvieną kartą „pakimba“ ant klaidinančio judesio ir Jonas lengvai prasiveržia po krepšiu. Be to, jis vis geriau išnaudoja savo kūną.

Norėdamas tapti žvaigžde (angl. – „all star“), Jonas privalo išlaikyti savo kondiciją, toliau stiprinti juosmenį ir išlaikyti tinkamą svorį bei, žinoma, tobulėti gynyboje. O šioje sferoje jis triūsia labai uoliai. Žinote, centrams NBA lygoje yra labai sunku – visos komandos stengiasi prieš juos žaisti pikenrolą, nes jie didžiausi ir lėčiausi žaidėjai aikštėje. Būtent dėl to tikrieji penkti numeriai turi mokėti skaityti situacijas bei kalbėti su savo komandos gynėjais. Ir čia Jonas kasdien tampa vis geresnis.

– JV turi tikrai taiklią ranką. Kaip manote, kodėl jis neatakuoja iš trijų taškų zonos?

– Manau, kad jis gali tapti snaiperiu. Prieš porą metų vasarą mes mėtėme tritaškius ir jis juos pataikė ne ką prasčiau nei „Raptors“ gynėjai. Bet labai sunku sukurti situacijas centrams atakuoti iš toli, nes dažniausiai kiti keturi žaidėjai išsidėsto ties tritaškio linija. Yra keli galimi scenarijai, kaip praplėsti centrų žaidimą – galbūt Casey pradės tai naudoti, tačiau labai sunku rasti būdų, kaip tikriems centrams atlikti metimus iš toli. Vienas galimas būdas: kai jis atkovoja kamuolį, atbėgęs į puolimą būna apylaisvis... Bet tam reikia laiko – tokie dalykai nenutinka per naktį. Nors tai priklauso nuo trenerio sprendimo, manau, kad ateityje jis gali tapti tritaškius metančiu centru.
Treneris taip pat atlieka puikų darbą su Jonu: kiekvienais metais jis jūsiškiui suteikia vis daugiau laisvės ir jam po krepšiu skiria vis daugiau kamuolių. Bet jis privertė Joną visą tai užsitarnauti – nepadėjo visko ant lėkštutės: manau, kad tai prisidėjo prie Jono tobulėjimo.
Billas Bayno
– Kiek dar reikės laukti, kol jį pagaliau išvysime „Visų žvaigždžių“ rungtynėse?

– Ta diena artėja. Manau, kad jis ir Andre Drummondas – geriausi jaunieji centrai visoje NBA. Jonui tereikia nesustoti ir tęsti savo progresą, nes viskas jam dar prieš akis. Bet tuo pačiu jam yra gana sunku, nes Toronto komandoje jau yra du „Visų žvaigždžių“ rungtynių dalyviai. Jeigu jis žaistų, pavyzdžiui, Detroite – jau būtų pasiekęs tokio ryškumo žvaigždės lygį, nes šalia neturėtų DeMaro ar Kyle'o. „Pistons“ neturi „all star“ kalibro žaidėjų, todėl Drummondui yra lengviau. Daug ką lemia tai, su kuo tu žaidi – sunku komandoje turėti tris „Visų žvaigždžių“ rungtynių dalyvius. Tik keli klubai gali tuo pasigirti.

– Būtent šis klausimas ir sukasi daugelio lietuvių galvose: jeigu D. DeRozanas ir K. Lowry prameta 10 ar daugiau metimų, kodėl jie toliau atakuoja krepšį, o ne bando ieškoti kitų variantų – kad ir to paties J. Valančiūno?

– Kiekviena komanda turi žaidėjus, kuriems patiki užbaigti atakas. Vis tik manau, kad šiemet jie tikrai dažniau ieškojo Jono ir dalino jam kamuolius – jis tikrai prie kamuolio prisiliesdavo dažniau nei pernai. Bet jeigu Michaelas Jordanas pramestų savo metimus, juk treneris neatimtų iš jo galimybės atakuoti. Reikia laikytis tradicinio plano – juk būtent Kyle'as ir DeMaras, nors dažnai ir strigdavo, savo metimais atvedė „Raptors“ į Rytų konferencijos finalą. Būtent savo žaidimo stiliaus išlaikymas ir leido šiai ekipai taip toli nužygiuoti.

Bet jie supranta, kad turi vis dažniau dalintis kamuoliu su JV. Treneris juo labiau pasitiki ir Kyle'as su DeMaru vis sėkmingiau jo ieškodavo po krepšiu. Tikiu, kad jis norėtų sulaukti dar daugiau perdavimų, bet Jonas yra išskirtinis tuo, kad jis yra tikras nugalėtojas – jis nesiskundžia dėl metimų, nes jam svarbiau pergalės. Jonas stengiasi daryti viską, kas padėtų komandai laimėti: jei tai yra metimai – jis mes, jeigu ne – jis kovos dėl kamuolių, statys užtvaras, plušės gynyboje, savo vertikaliais šuoliais gins krepšį – štai kodėl jis uždirba tokius pinigus. Ir būtent dėl to, aš manau, jis taps žvaigžde.

– Ar sutinkate, kad tikrieji centrai nebereikalingi NBA?

– Ne, visiškai nesutinku. Taip, NBA krepšinis tampa vis greitesnis ir ant parketo bėgioja vis mažesni penketai, bet aukštaūgiai tikrai yra reikalingi. „Warriors“ klubas tikrai nelaimėtų čempionų žiedų be Andrew Boguto (213 cm ūgio australas – Krepšinis.lt). Dabar Ouklando komanda jo neteko (patyrė čiurnos traumą – Krepšinis.lt) – pažiūrėsime, ar „Warriors“ be jo laimės 6 ir 7 finalo serijos rungtynes. Tai ir atsakys į jūsų klausimą (šypteli). Bet lygos duris ne už ilgo pravers tikrai geri centrai – jiems NBA visada bus vietos. Visada.

– „Raptors“ itin domisi galimybe naujokų biržoje pasikviesti dar vieną lietuvį – Domantą Sabonį. Ar taip gali nutikti?

– Manau, kad yra galimybė. Prieš atliekant 9-ą šaukimą dar bus likę daug tikrai gerų žaidėjų, bet Toronto ekipai jis patinka, o generalinis direktorius Masai Ujiri moka atpažinti talentus. Manau, kad jis jau yra nusitaikęs į kelis vyrukus ir tikrai priims gerą pasirinkimą – ir juo tikrai gali būti Sabonis. Blogiausiu atveju, manau, kad jis nebus pašauktas vėliau nei 16-tas ir žais už „Celtics“.

– Kokia yra NBA klubų pozicija dėl žaidėjų išleidimo atstovauti savo šalių rinktinėms tarptautiniuose turnyruose?

– Situacija yra sudėtinga, nes NBA sezonas yra labai ilgas, todėl, kai sudedi visas rungtynes bei treniruotes, suprantama, kad savininkai ir treneriai nenori, jog žaidėjai atstovautų nacionalinėms komandoms, nes po ilgų metų jie galiausiai patiria traumas. Nėra jokių abejonių, kad Kevinas Durantas patyrė traumą dėl to, kad žaidė ilgus NBA sezonus ir septynis metus atstovavo JAV rinktinei. Iki tol jis niekada nebuvo patyręs traumų ir staiga susižeidė koją – tokios traumos nutinka dėl per didelio krūvio. D. DeRozanas per savo karjerą taip pat nebuvo patyręs jokių traumų, bet žaidė 2014-ųjų pasaulio čempionate ir po to per sezoną turėjo praleisti apie 25 rungtynes, nors iki tol neturėjo ilgesnių nei kelių mačų pertraukų.

NBA klubai supranta, kad nacionalinė garbė yra svarbu, bet jie moka kur kas didesnius pinigus nei rinktinės. J. Valančiūnas pasirašė ketverių metų 64 mln. JAV dolerių sutartį ir, jeigu tęs tobulėjimą, augant „algų kepurei“, jis ateityje galės uždirbti daugiau nei 100 mln. Tai investicija, kurią klubas nori apsaugoti – nes jeigu jis rinktinėje gautų traumą, klubas prarastų ne vieną dešimtį milijonų. Suprantu abi puses, tačiau reikia rasti balansą, o tai nėra labai lengva.

– Įsivaizduokime, kad „Raptors“ ar kita komanda pašaukia D. Sabonį NBA naujokų biržoje. Ar jie gali jam uždrausti vykti į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes?

– Negali – žaidėjai turi teisę rungtyniauti. NBA klubai negali uždrausti – jie tegali patarti nežaisti ir pasiūlyti vasarą dirbti individualiai, bet jeigu žaidėjas nori atstovauti rinktinei – jo niekas negali sustabdyti. NBA yra taisyklė, kuri neleidžia pasakyti „ne“.

– Dauguma žaidėjų, atvykę iš NCAA ar Europos, dažnai NBA apsipranta ne itin greitai. Kaip reikia psichologiškai pasiruošti debiutui stipriausioje pasaulio krepšinio lygoje?

– Nesvarbu, koks tavo tikslas – tapti geriausiu žaidėju Lietuvoje, žaisti Eurolygoje ar praverti NBA duris – svarbu ne tik fizinės savybės. Žaidėjai privalo būti psichologiški tvirti: juk tenka varžytis ne tik su krepšininkais iš Vilniaus – reikia žaisti prieš viso pasaulio žaidėjus. Reikia tam paruošti savo mintis: turi būti psichologiškai stiprus ir pasiryžęs kiekvieną dieną pranokti krepšininkus iš viso pasaulio – nes norint pasiekti savo tikslą, reikia dirbti sunkiau už kitus. Aš sakau, kad visi geriausi žaidėjai turi „žudiko instinktą“ – jie geri vyrukai, bet aikštėje jie stengiasi išplėšti varžovo širdį. JV turi tokią savybę: vos tik žengia ant parketo, jis imasi darbo – nesistengia tapti kažkieno draugu, o nori „nužudyti“ savo varžovą. Norint tapti geriausiu tokia savybė yra reikalinga.

Domantas Sabonis
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Krepsinis.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (53)