Viršūnėje – „Lietuvos rytas“, viduryje – Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) rungtyniaujanti „Perlo-MRU“ komanda, apačioje – Regionų krepšinio lygos (RKL) debiutantai „Lietuvos rytas-2“.

Taip atrodo sostinės savivaldybės sukurta schema, garsiai pavadinta Vilniaus krepšinio piramide.

„Su klubais esame aptarę, kaip jie galėtų duoti daugiau naudos miestui. Norime lipdyti labai aiškią sistemą, integruoti į klubus vaikų ir jaunimo sportą. Tokie uždaviniai gali atsirasti ir naujose paramos sutartyse“, – praėjusį birželį Krepšinis.lt aiškino naujasis Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

Planai virto tikrove – bent jau formaliai. Miesto finansavimą gaunantys klubai – ne tik „Lietuvos rytas“, bet ir moterų krepšinio komanda „Kibirkštis“ bei futbolo čempionai „Žalgiris“ – įsipareigojo dalį jo skirti jaunimui.

Po „Lietuvos ryto“ sparnu sugulė dvi dukterinės ekipos. O 18-metis įžaidėjas Aistis Pilauskas šį mėnesį tapo pirmuoju, tokiomis kopėčiomis palypėjusiu į patį viršų. Tiesa, daug progų pasireikšti jis negavo: visą sezoną NKL rungtyniavęs gynėjas Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) tesužaidė vieną mačą.

Tuo metu naujai suformuota žemutinė piramidės pakopa subūrė trijų didžiausių miesto krepšinio mokyklų 15-18 metų amžiaus auklėtinius.

Absoliučią daugumą tarp jų sudarė Šarūno Marčiulionio akademijos atstovai, o vienas šios krepšininkų kalvės vadovų Rolandas Jarutis buvo paskirtas „Lietuvos rytas-2“ ekipos direktoriumi.

Derinius komandai braižė Vilniaus krepšinio mokykloje (VKM) dirbantis buvęs „Lietuvos ryto“ kapitonas Andrius Šležas, jam talkino Edvinas Justa (Š. Marčiulionio akademija), Šarūnas Ciparis (Sostinės krepšinio mokykla) ir žiemą „Lietuvos ryto“ deleguotas Aurimas Jasilionis.

Pasirodymą RKL B divizione Lietuvos vicečempionų dubleriai baigė ketvirtfinalyje, bet rezultatai nėra tinkamiausias lakmuso popierėlis, kuomet kalbama apie žaidėjus motininiam klubui turinčią paruošti jaunimo komandą.

Kokius talentus pavyko apšlifuoti pirmaisiais metais? Laipteliu aukštyn – į NKL komandą – sezono metu pavyko pasistūmėti aukštaūgiams Martynui Maskolaičiui ir Jevgenijui Masalskiui iš Baltarusijos.

Bet „Lietuvos ryto“ vadovų ir trenerių akį pirmiausia patraukė ne jie, o jauniausias dublerių komandos žaidėjas Deividas Sirvydis.

Krepšinis.lt žiniomis, 15-mečiui 200 cm ūgio puolėjui jau siūloma ilgalaikė sutartis. Nors buvusio ilgamečio LKL žaidėjo Virginijaus Sirvydžio atžala iš komandos draugų RKL neišsiskyrė – per rungtynes vidutiniškai rinkdavo 6,4 taško ir 3,2 atkovoto kamuolio, žaisdamas su bendraamžiais D. Sirvydis yra tarp geriausių.

Moksleivių krepšinio lygoje (MKL) Š. Marčiulionio akademijos ekipos lyderis šiame sezone vidutiniškai pelno 20,1 taško, atkovoja 7,4 kamuolio ir atlieka 3,2 rezultatyvaus perdavimo.

Deividas Sirvydis (krepsinioakademija.lt)

Ar tokio pavyzdžio pakanka miesto valdžiai, „Lietuvos ryto“ klubui šiemet pažadėjusiai atseikėti 930 tūkst. eurų?

„Gerai, kad susivienijo skirtingų mokyklų vaikai, nes treniruodamiesi su geriausiais bendraamžiais jie greičiau tobulėja. Toks modelis pasiteisino ir liks kitam sezonui, nors pastabų, ką būtų galima daryti geriau, mes turime“, – paprašytas įvertinti pirmuosius piramidės metus, Krepšinis.lt teigė savivaldybės sporto skyriaus vedėjas Evaldas Martinka.

Kokios tos pastabos, jis nedetalizavo, bet viena jų atrodo akivaizdi.

Progų kartu pasitreniruoti „Lietuvos rytas-2“ komandos krepšininkams būdavo mažiau nei rungtynių, kadangi dauguma žaidė ne tik RKL bei MKL, bet ir mėgėjų pirmenybėse.

Per savaitę „Lietuvos ryto“ dubleriai turėdavo vos vieną bendrą treniruotę.

Galvojant apie gegužę Berlyne (Vokietija) vyksiantį finalinį Eurolygos jaunimo turnyrą, kuriame dalyvaus tiek vilniečiai, tiek Kauno „Žalgirio“ pamaina, ir toks pasiruošimas pranoksta ankstesnius metus.

Bet ar varžybų karuselė yra geriausia priemonė jaunų krepšininkų tobulėjimui?

Apie tai Krepšinis.lt kalbėjosi su komandos vadovu R. Jaručiu, papasakojusiu ir apie Š. Marčiulionio akademijos ateitį bei „Utenos“ moterų krepšinio komandos fiasko.

– Nemanote, kad „Lietuvos ryto“ dublerių grafikas buvo pernelyg intensyvus? – Krepšinis.lt paklausė R. Jaručio

– Sutinku. Kitais metais stengsimės organizuoti daugiau treniruočių, nes turime gerą specialistų štabą, kuris tikrai gali padėti žaidėjams tobulėti. Bandysime suderinti krūvį taip, kad rungtynių per sezoną nebūtų daugiau nei 50. Manau, tai – optimalus skaičius, kad vaikai nebūtų nuvaryti nuo kojų ir nenukentėtų mokslai.

– Kokius daigus dublerių komandai pavyko užauginti per pirmuosius metus?

– Pradinis mūsų tikslas buvo per metus paruošti vieną žaidėją „Perlo-MRU“ komandai. O išėjo taip, kad į ją persikels šeši mūsų krepšininkai, keli jų jau sezono metu migravo tarp RKL ir NKL.

– Kas iš jų galėtų nueiti visą kelią iki pat „Lietuvos ryto“ pagrindinės komandos?

– Manau, kad tai drąsiai galėtų padaryti D. Sirvydis. Jis – gabus, darbštus jaunuolis, turintis ir reikiamus fizinius duomenis, ir charakterį. Bet nepamirškime, kad jo laukia dar labai tolimas kelias ir daug labai sunkaus darbo. Kitą sezoną jis jau žais NKL, prireikus „Lietuvos rytas“ galės kviesti jį prisidėti prie pagrindinės komandos. Šiemet taip jau buvo A. Pilauskui, kuris debiutavo ir gan sėkmingai pasirodė LKL.

– Vadinamoji krepšinio piramidė buvo pristatyta kaip projektas, vienijantis pagrindines Vilniaus mokyklas. Bet didžiuma žaidėjų surinkti iš Š. Marčiulionio akademijos, vos keli – iš VKM ir nė vieno – iš SKM. Kodėl?

– Sezono pradžioje mūsų komandoje buvo vienas SKM auklėtinis – Andrejus Tichonovas. Bet vėliau jo neliko – kiek žinau, jis buvo patyręs traumą, o paskui ar pats nusprendė pasitraukti, ar trenerių štabas nerado bendros kalbos. Tačiau visos Vilniaus mokyklos turi identiškas sąlygas. Kitas dalykas, kiek jos turi vienos ar kitos amžiaus grupės talentingų vaikų. SKM – jauna mokykla, ten auga jaunesni žaidėjai, kurių laikas ateis vėliau. Patikėkite, mes tikrai norime sujungti visas miesto mokyklas, kad turėtume atsvarą Kaunui, Klaipėdai.

Rolandas Jarutis
Foto: LMKL

– „Lietuvos rytas-2“ komandoje rungtyniavo ir Ernestas Naruševičius, kuris SKM nusprendė iškeisti į Š. Marčiulionio akademiją. Persiviliojote žaidėją į savo mokyklą?

– Ne, mes nieko neviliojome, mums to ir nereikia. Pasiskambino patys tėveliai, pasiprašė. Kiek aš žinau, E. Naruševičius visų pirma nuėjo į VKM ir tik tada atėjo pas mus. Migravimas tarp mokyklų – normalus procesas, krūva tokių atvejų yra buvę.

– Kokią naudą iš „Lietuvos ryto“ dublerių komandos gauna pačios krepšinio mokyklos?

– Jų gabiausi vaikai gali žaisti aukštesniame lygyje. Pavyzdžiui, didelę pažangą padarė VKM auklėtinis Paulius Poška. Visa šios amžiaus grupės Š. Marčiulionio akademijos komanda – taip pat. Jei pernai ji MKL čempionatą laimėjo labai sunkiai, šiemet jau neturėjo didesnio vargo.

– Š. Marčiulionio akademijai šis sezonas – paskutinis Raitininkų gatvėje įsikūrusioje bazėje, kuri jau parduota ir bus nugriauta. Kas mokyklos laukia kitą rudenį?

– Pasikeitimas tik toks, kad persikelsime į kitas sales. Turime nuosavą Vytenio gatvėje, kitas nuomosimės, kaip tai daro likusios mokyklos. Kai savivaldybė skirstys sales, mes irgi stosime į eilę ir prašysime pastogės. O grupių skaičius ir apimtis beveik nesikeis. Gal kai kurios komandos susijungs, bet vaikų skaičius turėtų likti panašus, koks yra dabar – apie tris su puse šimto.

– Esate ir Lietuvos čempionių titulą gynusios, bet be medalių likusios „Utenos“ moterų komandos direktorius. Kaip vertinate šį nederlingą sezoną?

– Aš vertinu labai prastai. Manau, kad meškos paslaugą padarė reguliaraus sezono nugalėtojų vardas ir užtikrintos pergalės paskutiniuose turuose prieš rimčiausias konkurentes. Pagalvojome, kad ir su lietuvišku kolektyvu galime laimėti, todėl atsisakėme minties atkrintamosioms varžyboms pastiprinti komandą legioniere. Bet vėlesni rezultatai kalba patys už save. Aišku, prisidėjo ir kiti faktoriai: keturios žaidėjos atkrintamųjų varžybų metu susirgo roto virusu, Marina Solopova žaidė išsukta čiurna, Kristina Alimaitė turėjo problemų dėl kojos ir nugaros, Rita Milieškienė – rūpesčių šeimoje.

– Ar treneris Alfredas Vainauskas padarė viską, kas buvo įmanoma, ir pritrūko tik laimės?

– Ne, apie laimingas ar nelaimingas dienas tegu kalba tie, kas rašo horoskopus. Atsakomybę turi prisiimti visi: tiek aš, kaip vadovas, kuris norėjo lietuviškos komandos, tiek treneris, tiek žaidėjos. Kokios permainos laukia tarpsezoniu? To kol kas nežinome, bet galbūt jau kitą savaitę daug kas paaiškės. Blogiausia, kad žaidėjų pasirinkimas Lietuvoje labai ribotas. Jeigu Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos komandos dar gali papildyti gretas sporto mokyklų auklėtinėmis, Utena šiandien tokios galimybės neturi.