2000 m. Sidnėjuje Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė pasidabino olimpiniais bronzos medaliais. Išlieję emocijas, džiaugdamiesi sėkme, krepšininkai autobusu į oro uostą važiavo mieguisti. Komandoje geros nuotaikos užtaisu pramintas masažuotojas Juozas Petkevičius nusprendė vyrus prablaškyti.
Draugiškai Juozuku vadinamas masažuotojas nutarė papasakoti „savo nuotykius“ Antrojo pasaulinio karo fronte.
„Karas baigėsi 1945-aisiais, bet jie nežinojo, kad aš tuomet dar net gimęs nebuvau. Galvojo, senas ir tiek. Pasakojau, kaip tanko vamzdį užlenkiau, nes niekaip negalėjome į vokiečius pataikyti, negalėjome jų paimti. Pasakojau, kaip su kepalu duonos vamzdį valiau. O jie ir tikėjo“, – juokėsi masažuotojas, gimęs 1946 m. balandžio 8-ąją.
„Niekas negalėjo suprasti, kad toks jaunas žmogus pasakoja, kaip sprogo bombos, kaip jis vokiečius gaudė“, – prisiminė tuomet rinktinėje trenerio Jono Kazlausko asistentu dirbęs Valdemaras Chomičius.
Karo tema Juozukas juokavo dar ne kartą. „Kai važiavome į rungtynes Maskvoje, pasakojau, kaip šį miestą gyniau. Vyrai stebėjosi, sakė, kad tai reikėtų paskelbti per rungtynes. Dar kažkada gyriausi, kad Leniną mačiau. Jie viskuo tikėjo.“
Apie tai, kad komandos masažuotojas pasakojo išgalvotą istoriją, sportininkai suprato ne iškart.
„Tie, kurie gudresni, suprato, kad net karui pasibaigus dar nebuvau gimęs. Ne vieną tokią istoriją esu sukūręs“, – juokėsi J. Petkevičius.
„Tai buvo pats įdomiausias anekdotas mūsų gyvenime. Visas autobusas mirė iš juoko ir iki oro uosto, regis, per penkias minutes atvažiavome“, – su šypsena prisiminė V. Chomičius.
