Slėpėsi Odesoje
Šveicariškam laikrodžiui „Tissot“ – beveik 80 metų. Kaunietis medikas Andrius Šimkus išima jį iš permatomos plastmasinės dėžutės ir prisuka. Pasigirsta ciksėjimas.
„Jis vis dar veikia. Tai − vienas iš daiktų, kuriuos senelis K. Šimkus man paliko saugoti. Jam šį laikrodį padovanojo 1939 m. Europos vyrų krepšinio čempionato organizacinis komitetas“, – „Savaitraštis Kaunui“ paaiškino A. Šimkus ir parodė užrašą ant gerokai aptrinto rankinio „Tissot“ nugarėlės.
Tiksint praėjusio laiko aidams kalbėjomės apie įdomią Šimkų šeimos praeitį, kurioje susipynė medicina ir sportas.
K. Šimkus gimė 1906 m. lapkričio 17 d. Rusijoje, Maskvos gubernijos Verėjos mieste. Jo tėvas Pranas Šimkus, dalyvavęs 1905 m. revoliuciniame judėjime Lietuvoje, slapstėsi nuo caro valdžios persekiojimo. Mėtant pėdas tekdavo net keisti pavardę – vienu metu jis buvo Šimelevičius.
Netrukus šeima nusprendė parsikelti į Odesą, nes šis miestas buvo tikras biblinis Babelis –margaspalvė tautų mugė, kurios šurmulyje seklių ieškoma lietuvių šeima galėjo jaustis saugesnė.
Prisiminė Valdą Adamkų
„Kai senelis jau gulėjo ligos patale, o aš buvau tuomečio Kauno medicinos universiteto pirmo kurso studentas, jo prašymu užrašinėdavau kai kuriuos prisiminimus. Prisiminimai apie Odesą tada man atrodė neįtikėtini. Senelis pasakojo, kad valdžia Odesoje keisdavosi kas dieną. Vieną dieną – raudonųjų valdžia, antrą dieną – baltosios gvardijos, trečią dieną – žydų, ketvirtą – vengrų, penktą dieną – rumunų, šeštą – vėl raudonųjų.
Gyvenant tokioje aplinkoje reikėjo būti labai diplomatišku, apdairiu ir sumaniu. Manau, tos savybės mano seneliui vėliau padėjo išvengti gestapo ir rusų saugumo pinklių. Jis kažkaip sugebėdavo rasti aukso viduriuką – niekam netarnavo, bet ir neužsitraukė pykčio“, – pasakojo A. Šimkus.
Anot jo, senelis kažkuo buvo panašus į prezidentą Valdą Adamkų.
„Gal nekuklu taip lyginti, tačiau kai bandau apibūdinti pagrindinius K. Šimkaus bruožus, prieš akis savaime iškyla V. Adamkaus portretas. Matyt, vadinamieji Smetonos laikų inteligentai turėjo bendrų ypatybių. Niekada negirdėjau, kad senelis kalbėtų pakeltu balsu, nieko neapkalbėdavo, nedemonstruodavo savo pranašumo, elgdavosi kukliai ir solidžiai“, – pasakojo K. Šimkaus anūkas.
K. Šimkaus asmenybė susiformavo Kaune. Mirus tėvui, 1923 m. mama grįžo į Lietuvą. Ji dirbo Karo medicinos ligoninėje medicinos seserimi, o sūnus Kęstutis baigė Kauno Vytauto Didžiojo medicinos fakultetą ir tapo pirmuoju sporto gydytoju Lietuvoje.Profesinius įgūdžius tobulino Čekoslovakijos ir Lenkijos medicinos įstaigose.
Traumų nedaug
Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės gydytoju K. Šimkus tapo savaime – tada jis buvo vienintelis sporto gydytojas. 1937 m., kai rinktinė vyko į Europos čempionatą Rygoje, mažai kas tikėjosi aukštų rezultatų. Lietuviai buvo laikomi autsaideriais – per visus komandos egzistavimo metus tebuvo laimėję tik vienas tarptautines rungtynes.
Puikus pasirodymas Rygoje Lietuvoje tapo didžiule švente. Aukso medaliai suteikė teisę 1939 m. čempionatą surengti Kaune. Labai greitai iškilo Kauno sporto halė, kuriai sovietmečiu buvo lemta tapti tikra lietuviško krepšinio šventove.
Kokias tarpukario Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės traumas seneliui tekdavo gydyti?
„Kiek prisimenu iš senelio pasakojimų, baisių traumų nepasitaikydavo, nes krepšinis tada buvo gana lėtas. Sportininkai ilgai ir neskubėdami varinėdavo kamuolį. Tai buvo galima daryti kiek nori, nes nevaržė laiko limitas. Kiek žinau, nukentėjusius sportininkus tvarstydavo, sužalotas vietas trindavo spiritu ar kamparu, jei reikėdavo, duodavo miltukų nuo skausmo – tada tablečių nebūdavo“, – sakė A. Šimkus.
A. Šimkaus pastebėjimu, sporto medicina yra padariusi didžiulę pažangą – kai kurios traumos, pavyzdžiui, čiurnos raiščių patempimas tarpukario sportininkams sukeldavo ilgalaikių nepatogumų, o dabar atletai ant kojų pastatomi per keletą minučių.
Legendinio mediko anūkas pasakojo, kad senelis jau tada prognozavo puikią ateitį iš Afrikos kilusiems krepšininkams.
„Jis atkreipė dėmesį į afrikiečių rinktinę. Jos pasirodymas Rygoje nebuvo puikus, tačiau senelis sakė, kad komandos sportininkai pasižymi puikiomis savybėmis: buvo šoklūs, tvirti, puikaus sudėjimo atletai“,– pasakojo A. Šimkus.
Dirbo Šančiuose
Didžiąją dalį sovietmečio K. Šimkus dirbo Trečiojoje klinikinėje ligoninėje vidaus ligų gydytoju. Buvo žinomas ir vertinamas terapeutas. Pėsčiomis apvaikščiodavo visas Šančių gatveles. Paprasti Šančių gyventojai apie jį kalbėdavo: „Užtenka vien šio daktaro vizito, ir liga lyg savaime palengvėja.“
Kaip jam pavyko užsitarnauti tokį pasitikėjimą, galima spręsti iš kai kurių anūko A. Šimkaus prisiminimų.
„Manau, jis turėjo ekstrasenso savybių, tačiau autoritetą, sakyčiau, lėmė kai kurie paprasti profesiniai metodai, skirti įtaigai sustiprinti. Mano tėvas, kuris taip pat buvo medikas, mane mokė, kaip elgtis su pacientais. Pabrėždavo: Kai nežinai diagnozės ar nežinai, kaip gydyti, pirmiausia paskirk griežtą dietą. Ypač – jokio alkoholio. Tai sudrausmins ir įpareigos rūpintis sveikata. Duok sąrašą, ką galima valgyti. Taip prasidės bendradarbiavimas, pasitikėjimas. Jei nėra pasitikėjimo, geras gydymas – neįmanomas“, – senelio pamokymus prisiminė kaunietis.
A. Šimkus pasakojo, kad netoli Muzikinio teatro buvusiuose senelio namuose lankydavosi vadinamosios smetoninės ponios, kurias gydytojas geranoriškai konsultuodavo.
„Manau, jis buvo populiarus. Sprendžiu iš to, kad kai kurie mano klientai yra pasakę: „Mano mamą ir tėtį gydė jūsų senelis“, – atkreipė dėmesį A. Šimkus.
Medikų šeimos medis
Pirmojo Lietuvos gydytojo K. Šimkaus autoritetas, galima sakyti, lėmė svarbius šeimos narių pasirinkimus.
„Jo sūnus, mano tėtis, taip pat yra medikas, docentas. Kaip ir mano mama. Ir aš tapau gydytoju, taip pat ir mano brolis Vytautas.Tai buvo laisvas, sakyčiau, natūraliai gimęs pasirinkimas. Augomeaplinkoje, kur nuolat būdavo aptarinėjamos medicinos naujovės, gydytojų gyvenimo aktualijos. Todėl, kai aukso medaliu baigiau J. Jablonskio vidurinę mokyklą, tvirtai žinojau, kad stosiu į tuometį Kauno medicinos institutą“, – sakė privačią kliniką įkūręs A. Šimkus.
Tačiau du jos sūnus – ne gydytojai, bet programuotojai, dirbantys Londone.
„Taip susiklostė, kad jie išvažiavo, bet tikrai ne todėl, kad būtų nepatenkinti gyvenimu Lietuvoje. Manau, akivaizdu, kad Lietuva padarė didelę pažangą ir dabar šaliai yra puikus laikotarpis. Kad visada taip būtų, kaip yra dabar. Kas netingi, gali viską padaryti. Yra sudarytos visos sąlygos išsilavinimui, protui ir gabumams panaudoti“, – įsitikinęs pirmojo Lietuvoje sporto gydytojo anūkas.
Patriotu save laikantis A. Šimkus domisi visuomeniniu gyvenimu ir politika. Anot jo, pats politikoje nedalyvauja, tačiau palaiko tuos politikus, kurie vertina gydytojus.
Paklaustas, ar daug dėmesio skiria krepšiniui, A. Šimkus pasakojo: „Darbo krūvis yra didelis, todėl kartais nėra kada įsijungti televizoriaus ir pasižiūrėti įdomių rungtynių. Labiausiai domiuosi nacionaline rinktine. Klubų komandos man nelabai įdomios. Jose daug legionierių, o tai numuša susidomėjimą.
Man, kaip patriotui, labai patinka nacionalinė rinktinė, atstovaujanti Lietuvai ir atskleidžianti tautos potencialą. Manau, mūsų rinktinės laukia geros perspektyvos. Svarbiausia, kad rinktinė gerai žaistų, o klubai yra komercija. Manau, klubai neturėtų užmiršti pagrindinio tikslo – dirbti vardan Lietuvos“, – pabrėžė legendinio gydytojo anūkas.
