Ar psichologai išties reikalingi krepšinio ekipoms, kuo jie gali būti naudingi, kaip psichologiškai pažeidžiamus žaidėjus geriausia nuraminti, kaip nuteikti kovai – apie tai Krepšinis.lt kalbėjosi su sporto psichologais, treneriais.
Baimė trukdo atsiskleisti
Krepšinio rungtynėse sėkmę lemia kovingumas, geras fizinis, techninis, taktinis pasirengimas. Tačiau žaidėjas nenuvers kalnų, jei jis bus labai silpnas psichologiškai. Daugybė itin gabių, krepšininkų netapo aukšto lygio žaidėjais vien dėl to, kad per visą savo karjerą taip ir nesugebėjo suvaldyti streso prieš rungtynes ir jų metu.
Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris Jonas Kazlauskas ne kartą yra sakęs, kad Mindaugas Kuzminskas, turėdamas tokius puikius fizinius duomenis, jau galėjo žaisti NBA. Pastaruoju metu 26 metų „Kuzia“ įgijo daugiau pasitikėjimo savo jėgomis, aikštėje tapo įžūlesnis, dažniau imasi iniciatyvos, bet vis dar netapo psichologiškai tvirtu sportininku.
Nestinga ir atvirkštinių situacijų, kai dideliu talentu neapdovanoti, tačiau bebaimiai, su varžybų įtampa susitvarkantys atletai tapo žvaigždėmis. Pavyzdžiui, Šarūnas Marčiulionis, Valdemaras Chomičius. Daugiau nei prieš tris dešimtmečius Ramūnas Butautas, Arnoldas Masalskis buvo laikomi gerokai gabesniais žaidėjais nei Š. Marčiulionis.
Iš karjerą jau baigusių Lietuvos krepšininkų, kurie visiškai nedrebindavo kinkų, aišku, dar galima paminėti, tarkim, Arvydą Sabonį, Rimą Kurtinaitį, Arvydą Macijauską, Šarūną Jasikevičių, iš dabar rungtyniaujančių – Rimantą Kaukėną, Antaną Kavaliauską, jaunąjį Marių Grigonį ir, be abejonės – Joną Mačiulį, kuris net svarbiausių mačų lemiamais momentais būna ramus kaip belgas.
Samdo pusė NBA klubų
Apie pusę NBA klubų arba turi etatinį psichologą, arba jį samdo konsultacijoms. Vienas garsiausių šios srities specialistų stipriausioje pasaulio lygoje Donas Kalksteinas „Dallas Mavericks“ ekipoje darbuojasi jau daugiau nei 15 metų.
Šios komandos skautas Alvydas Pazdrazdis portalui Krepšinis.lt pasakojo, kad D. Kalksteinas padeda krepšininkams nuolat: nuolat su jais bendrauja, dalyvauja treniruotėse, susirinkimuose, skrenda kartu į išvykas.
Nemažai NBA ekipų, taip pat didelė dauguma Eurolygos klubų ne tik neturi etatinių psichologų, bet ir nekviečia jų laikinam darbui. Tose komandose psichologo vaidmenį atlieka vyriausiasis treneris ar jo asistentai.
Pavyzdžiui, kategoriškai prieš psichologus komandoje nusistatęs legendinis serbų treneris, dabartinis Stambulo „Anadolu Efes“ vairininkas Dušanas Ivkovičius.
Daugelis numoja ranka
Lietuvoje psichologą turi tik Vilniaus „Lietuvos ryto“ komanda. Su ja dirba Rinalda Germanienė. Anksčiau trumpai psichologus kvietė į pagalbą ir Kauno „Žalgiris“ bei Klaipėdos „Neptūnas“.
Prieš du dešimtmečius psichologinę pagalbą Kauno „Atleto“, „Laveros“, taip pat Lietuvos jaunimo rinktinės krepšininkams teikė garsus medikas Dalius Barkauskas. Jo nuomone, profesionalus psichologas gali padėti krepšinio ekipai. „Toks specialistas ypač gali būti naudingas tada, kai komandoje yra konfliktų, kai joje susidariusios atskiros žaidėjų grupės. Geras psichologas žino kvėpavimo, taip pat fizinių pratimų, kurie padeda numalšinti įtampą, kurie sudegina streso hormonų perteklių“, – sakė D. Barkauskas.
Anksčiau „Lietuvos ryto“ klubo prezidentas į komandą kvietė psichologą Darių Radkevičių, tačiau susitarimo pasiekti nepavyko. „Manau, kvalifikuoto psichologo pagalba bent jau daliai krepšininkų reikalinga. Tai, ką žino jis, dažniausiai nežino treneriai. Atsikratyti per didelio streso prieš rungtynes yra įvairiausių būdų. Geras treneris moka uždegti ar nuraminti auklėtinius perduodamas ramybės impulsus. Įveikti stresą padeda ir joga, masažai. Pavyzdžiui, Naujosios Zelandijos krepšininkai, prieš mačus šokdami haką, taip ir nusiramina, ir kartu siunčia signalą varžovams, kad mes jus sudraskysime“, – teigė D. Radkevičius.
R. Germanienė, dabar dirbanti su „Lietuvos rytu“, anksčiau padėjo Vilniaus „Perlo“ klubui. Ji konsultuoja ir krepšinio teisėjus.
– Kaip manote, kuo jūs naudinga „Lietuvos rytui“?
– Kiek jiems galiu ar negaliu padėti, lemia daugelio įvairių faktorių visuma. Vienais atvejais komandos psichologija priklauso nuo vyriausiojo trenerio asmenybės, jo požiūrio į pačią psichologiją, į gyvenimą, kitais – nuo žaidėjų noro, pažinimo, požiūrio ir brandumo, dar kitais – nuo abiejų kartu ar visai nepriklausomų faktorių ir panašiai.
Remdamasi patirtimi, įžvelgiu tokią tendenciją: jei treneris stiprus kaip asmenybė, jis komandai yra ir puikus psichologas, kuris įveda tvarką, drausmę, planavimą, paskirsto treniruočių laiką, komandos narių atsakomybes bei įsipareigojimus, kuria optimalius tarpasmeninius santykius, išlaiko subordinaciją. Tai stiprina vieną svarbiausių „profo“ mentaliteto sudedamųjų dalių – organizuotą sąmonę.
Toliau svarbu bendradarbiavimas, susiklausymas, tarpusavio palaikymas. Jei treneris kaip asmenybė ne toks stiprus, psichologas bendrąja prasme darbo ir pastangų deda daugiau, tačiau rezultatai būna susiję su bendru kontekstu, kuris dažniausia paima viršų. Svarbu kiek komandoje yra asmenybių. Taigi, trumpai kalbant, psichologinė stiprybė bet kurioje komandoje plačiąja prasme yra lygi „profo“ mentalitetą padauginus iš žmonių skaičiaus. Kalbėdama apie „profo“ mentalitetą, turiu galvoje ne tik organizuotą sąmonę, bet ir didelę vidinę bei išorinę kultūrą, platų požiūrį.
– Kuo ypatingas buvo darbas su jaunimu – Vilniaus „Perle“?
– Džiugu, kad dabar jau buvęs šios komandos treneris Robertas Štelmaheris suprato psichologijos naudą ir tuo pasinaudojo. Galime prisiminti, kad „Perlas“ laimėjo prieš „Žalgirį“. Darbo su „Perlo“ komanda forma buvo paprasta, individualios ir grupinės konsultacijos. Turinys – sportininko asmenybė, tai yra požiūris į jį ne į kaip „darbinį arklį“, bet bendravimas su juo, ieškojimas tiesioginių, akivaizdžių elementų, lemiančių sportinio pasirodymo efektyvumą, logiškumą bei kokybę. Psichologija yra mokslas apie sielą.
Taigi mano darbo įrankiai, instrumentai buvo ir yra visa tai, kas padeda nueiti iki sportininko sielos. Pagrindinis jų – yra meilė. Aš visus, su kuriais dirbu ir rūpinuosi, nuoširdžiai myliu. Tai kompleksiškas darbas, apimantis sportininko gyvenimo suvokimą, jo norus, jo nuotaikas, asmenybės realizacijos, saviraiškos dalykus ir kita. Sakyčiau, adekvatumas ir tikrumas padeda pažinti sportininką, padeda nueiti iki jo „dūšios“.
– Kokios psichologinės problemos žaidėjus kamuoja dažniausiai? Ar tik per didelio streso nesuvaldymas?
– Sportininkai yra tokie patys žmonės kaip visi, tai ir jų problemos tokios kaip visų. Kadangi dirbu su krepšininkais, lengvaatlečiais, teisėjais, verslininkais, kalbėsiu plačiąja prasme. Norisi atkreipti dėmesį į bendrą psichologinių problemų kontekstą, kuris šiandien yra aktualus. Daug kas šiandien nori būti ar tapti kažkokie ypatingi, išskirtiniai, nepakartojami, sėkmingi.Be intelekto tai dažniausiai pasireiškia išskirtiniu bukumu. Toks įspūdis, jog kuo toliau, tuo labiau sunku sutikti paprastą realų žmogų. Šiandien daugelis iš kito laukia kažkokių reveransų jo atžvilgiu. Labai nori, kad apie jį žinotų kiti. Tuštybė, garbės troškimas nuveda žmogų, taip pat ir sportininką, į patologinį nuovargį.
– Kai kurie treneriai yra labai griežti, emocingi ir šaukia ant savo auklėtinių. Sakoma, kad toks rėkimas kai kuriems žaidėjams padeda "užsivesti". Ar pritariate tam?
– Esu mačiusi ne vieną „šaukiantį“ trenerį. Esu mačiusi ir „rėkiančių“. Galbūt geriau šaukiantis negu rėkiantis. Sakyčiau, šaukia beveik visi. Tik klausimas, kada padeda? Manau, tai priklauso ne nuo šaukimo, bet nuo „šaukiančiojo“. Svarbu tai daryti sąmoningai ir tikslingai, kai yra darna su savimi. Tuomet atsiras darna ir su kitais, o ji gali reikštis įvairiausiomis formomis. Net ir blogos naujienos gali uždegti svajonę, svarbu, kas ir kaip tai daro.Būtų galima sakyti, jog šaukimas, tai tam tikra prasme, labai garsus kalbėjimas. Jis vertingas tik tada, kai treneris iš tikrųjų turi ką pasakyti.
Man labiau patiktų matyti trenerį dviejuose asmenyse, kai treneris yra ir vadovas, ir lyderis. Krepšinyje dauguma trenerių yra vadovai, tik mažuma – lyderiai. Blogiausia, kai komandos vadovui nesvetima puikybė, pasipūtimas, arogancija, visažiniškumas. Vengiantis kritikos, sureikšminantis save, vien gerovės sau siekiantis – kas dažnai atsitinka su samdomais kitų šalių treneriais – manipuliuojantis, net despotizmu ar emocine nejautra pasižymintis vadovas trukdys komandai sklandžiai keliauti savo tikslų link. Įtaigos ir įkvėpimo nebuvimo, nuovargio atsiradimo komandoje pagrindinė priežastis yra silpna trenerio asmenybė. Ir čia galiu pasakyti, jog vidinės jėgos greitu būdu neįgysi. Komandą turėtų valdyti brandi asmenybė, autoritetas, kuris turėtų jėgos „dūšią“ sušildyti. Nėra „dūšios“, nėra komandos.
– Ar teisėjus irgi kankina tos pačios bėdos kaip ir dalį krepšininkų?
Dirbu su Lietuvos krepšinio teisėjais, jau trečius metus prieš pasaulio čempionatus testuoju FIBA arbitrus. Skirtumus įžvelgtume daugiau specifiniuose dalykuose. Būtų galima sakyti, jog panašumų daugiau. Pavyzdžiui, tiek krepšininkui, tiek teisėjui pirmiausia yra labai svarbu turėti „žaidimo jausmą. Jei šio jausmo nėra, tai ir sprendimo priėmimas, ir aikštės matymas yra nepakankamas siekiant maksimaliai realizuoti save šioje sferoje.
Profesionalus teisėjas sugeba ramiai reaguoti į pyktį, kritiką, priešpriešą. Kitaip sakant, aukščiausio elitinio lygio arbitrai pasižymi emocine inteligencija net esant dideliam spaudimui ir varžybų tempui.Teisingas taisyklių taikymas didžia dalimi susijęs su psichologine būsena. Dėl to psichika turi būti treniruojama lygiai taip pat, kaip ir raumenys.
Itin svarbus fizinis pasirengimas
Tomas Pačėsas garsėja kaip vienas emocingiausių Lietuvos trenerių.
„Ar „Lietuvos ryto“ komandai daug padeda psichologė Rinalda Germanienė?“, – paklausėmė vilniečių stratego?
– Taip, ji tikrai padeda. Tačiau psichologas – ne visagalis, jis nepadės išspręsti visų problemų. Tarkim, „Lietuvos rytas“ prastai žaidė Europos taurės turnyre, niekaip negalėjo iškovoti pergalės savo arenoje. Tos nesėkmės nebuvo susijusios su psichologės darbu. Vien psichologas negali padėti žmogui tapti labai geru krepšininku. Tačiau geras psichologas sugeba padėti sportininkui nusiraminti, kad, pavyzdžiui, jis galėtų normaliai išsimiegoti svarbių rungtynių išvakarėse. Baimės jausmą gali išvalyti ir įvairūs kvėpavimo pratimai. Tai irgi psichologo darbas.
– Kaip elgiatės su tais krepšininkais, kurie psichologiškai nėra tvirti?
– Jei jie labai gerai dirba per treniruotes, atiduoda visas jėgas rungtynių metu, pagiriu. Griežtas ir piktas būnu tam, kad žaidėjai būtų maksimaliai mobilizavęsi. Reikia mokėti balansuoti. Šiuolaikiniame krepšinyje itin svarbus geras fizinis pasirengimas. Jei tu būsi fiziškai stiprus ir šiuo aspektu pranoksi varžovą, dažniausiai prieš jį turėsi ir psichologinę persvarą.
Nesutinku su nuomone, kad svarbaus mačo išvakarėse nereikia žaidėjams pavargti. Nedidelis nuovargis padeda sportininkams nuolat negalvoti apie tas rungtynes.
– Kaip mobilizuojate savo auklėtinius prieš rungtynes?
– Įvairiais būdais. Bendrauju su krepšininkais ir akis į akį. Stengiuosi akcentuoti, įkalti į galvą žaidėjams, kad jie yra stipresni už varžovus arba niekuo jiems nenusileidžiate ir esate pajėgūs juos įveikti.
– Paminėkite keletą originalesnių būdų, kaip jūsų dabartiniai ar ankstesni auklėtiniai nusiramindavo prieš rungtynes.
– Vienas žaidėjas nuolat žiūrėdavo savo vaikystes nuotraukas, kitas į varžybas vežiodavosi žaislinį meškiuką, kiti skaitydavo Bibliją, Koraną, kai kas gerdavo kavą, nemažai žaidėjų – energetinius gėrimus.
V. Šeškus atsiprašinėja žaidėjų
T. Pačėsui emocingumu nenusileidžia Prienų-Birštono „Vytauto“ vairininkas Virginijus Šeškus.
– Esate treneris karštakošis, neretai šaukiate ant žaidėjų. Jautresnius jūsų auklėtinius tai turbūt išmuša iš vėžių? – krepsinis.lt pasiteiravo V. Šeškaus.
– Treneriui emocijos yra gerai, bet aš per daug emocingas. Žaidėjai kartais užpyksta ant manęs, kai aprėkiu juos po to, kai jie padaro klaidą, nepataiko. Krepšininkai juk patys suvokia, kai suklydo. Tačiau aš ne visada susitvardau.
– Ar po rungtynių nepelnytai apšauktų žaidėjų atsiprašote?
– Taip, atsiprašau matant ir kitiems krepšininkams. Manau, tai padaryti būtina. Kitu atveju yra rizika juos nusmukdyti psichologiškai. Kad nuimčiau įtampą, nevengiu ir pajuokauti. Su žaidėjais kalbuosi ir individualiai. Tada pykčių nelieka.
Mūsų komanda visada garsėjo draugiškais tarpusavio santykiais. Tai padeda siekti geresnių rezultatų. Visi krepšininkai gyvena tame pačiame viešbutyje, dažnai kartu valgo, leidžia laisvalaikį. Pavyzdžiui, Laimonas Kisielius kepa skanius „steikus“, jais savo kambaryje pavaišino komandos draugus. Puikiai gamina Vilmanto Dilio draugė Natalija Bunkė, kuri kartą irgi sukvietė visus žaidėjus pas save.
– Gal jums pačiam nepakenktų psichologo pagalba?
– Kai dirbau Vilniaus „Lietuvos ryte“, gal ir man psichologo patarimai būtų pravertę. Tada buvo didelis spaudimas, labai aukšto lygio krepšininkai. Man reikėjo būti ramesniam. Prienuose man jokio psichologo nereikia. Jei komanda pralaimi, joks psichologas nepadės. Dėl nesėkmių visada kalčiausias lieka treneris.
– O kaip jūs nusiraminate, jei prieš rungtynes jaučiate įtampą?
– Anksčiau čiulpiau saldainius, bet man nepadėjo. Dabar nieko nedarau (juokiasi).
Padeda ir konfliktai
Buvęs Lietuvos rinktinės strategas Kęstutis Kemzūra garsėja kaip vienas ramiausių, šaltakraujiškiausių trenerių. Pakalbinome ir jį.
– Ar krepšinio komandai reikalingas psichologas?
– Tvirtos nuomonės neturiu. Viena vertus, komanda – jautrus organizmas, todėl dar vieno asmens buvimas yra sudėtingas. Tai būtų tokia situacija lyg į šeimą ateitų naujas žmogus. Krepšininkai turi pasitikėti tokiu specialistu. Kita vertus, profesionalus psichologas gal ir duotų nemažai naudos komandai. Man būtų geriau, kad psichologas man patartų, o aš visa tai perduočiau žaidėjams.
– Ar jūsų treniruotuose klubuose pasitaikė psichologiškai labai silpnų krepšininkų?
– Taip. Tokiems žaidėjams negali patikėti lemiamo metimo. Su tokiais krepšininkais kalbuosi individualiai. Tenka tokius žaidėjus nuraminti, paguosti, jei jie turi problemų už aikštės ribų, pavyzdžiui, šeimoje. Kad nuimčiau įtampą, tarkim, prigalvoju įvairių žaidimų per treniruotes. Krepšininkams tai patinka, jie juk azartiški. Kartais reikia daugiau darbo duoti kojoms, kad išvalytum galvą.
Yra įvairių priemonių, kaip sumažinti stresą. Tarkim, žinau, kad trenerio Željko Obradovičiaus, kuris anksčiau dirbo su Madrido „Real“, iniciatyva šios komandos žaidėjai prieš lemiamas Europos Čempionų taurės (dabar – Eurolyga) turnyro rungtynes buvo vežiojami ratais po miestą, kad per daug negalvotų apie finalą.
Kartais naudinga pakeisti aplinką, suteikti krepšininkas laisvą dieną. Kai treniravau Nymburko klubą, veteranams Jiri Welschui, Petrui Bendai leisdavau praleisti kai kurias treniruotes.
Jei žaidėjas nuolat nepataiko laisvas ar padaro klaidą, negali ant jo šaukti. Tačiau jeigu jis nededa pakankamai pastangų aikštėje, tarkim, negrįžta į gynybą, tada jau tenka pakelti balsą. Jei krepšininkas labai stengiasi, reikia jį ir pagirti, pabrėžti, ką jis daro gerai. Žodžiu, reikia treneriui būti lanksčiam. Neslėpsiu, kartais man nepasiseka to padaryti.
– Per 2010 metų pasaulio čempionatą savo auklėtiniams rodėte filmą apie Antikos karius, kad juos įkvėptumėte kovai. Ar tai veiksminga? Juk sportininkai suaugę žmonės ir taip puikiai suvokia rungtynių svarbą.
– Kai komandos išnarsto viena kitos žaidimą, pergalę lemia nedideli papildomi faktoriai. Motyvacijos sportininkams lyg ir užtenka, bet tokios priemonės kaip tinkamas filmas sugeneruoja agresyvumą, suteikia papildomos energijos. Manau, kad tas filmas padėjo. Mes tada laimėjome ketvirtfinalio rungtynes, patekome į pusfinalį, o vėliau laimėjome medalius. Taigi teigiamas efektas tikrai buvo.
Kai komanda laimi daugybę rungtynių iš eilės arba kai jai tenka žaisti prieš sudėtimi gerokai silpnesnius varžovus, motyvuoti krepšininkus sunkiau. Kaip elgiatės tokiose situacijose?
Treneris – konfliktinė profesija. Kartais reikia sukelti konfliktą, kai tavo auklėtiniai iškovoja dešimt ar daugiau pergalių iš eilės, o laukia labai svarbus mačas. Jeigu krepšininkai treniruočių metu per daug atsipalaiduoja, atsiduria nereikalingoje komforto zonoje, tada reikia bausmių. Pavyzdžiui, tinginiaujantį žaidėją išvaryti iš treniruotės į rūbinę.
– Kiek svarbus ekipos rezultatams žaidėjų tarpusavio santykiai?
– Tai be galo svarbu. Žinau, kad puikus mikroklimatas buvo Tel Avivo „Maccabi“ komandoje, kai ji užpraėjusį sezoną laimėjo Eurolygą ir kai ją treniravo Davidas Blattas. Kolektyve turi būti „gera chemija“. Žinoma, sudėtinga, kad visi dvylika krepšininkų draugautų, nes visi turi savo ego. Dažnai nelengva sukurti teigiamą mikroklimatą, kai komandoje yra daug žvaigždžių. Prisiminkime, kokie komplikuoti buvo Kobe Bryanto ir Shaquille‘o O‘Nealo santykiai „Lakers“ klube.
Treneris negali nuolaidžiauti garsiausiems krepšininkams ir turi kritikuoti juos, jei to reikia. Jei treneris nuolaidžiaus daugiausia uždirbantiems žaidėjams, kiti krepšininkai tai iškart pajus, ir geros atmosferos nebus. Tarkim, žvaigždei pavėlavus į treniruotę, treneris neturi tylėti.
Nenoriu komentuoti D. Blatto ir Lebrono Jameso santykių, bet žinau, kad Davidas sugeba suvaldyti komandą. Ir kalbėdamas griežtai, ir pajuokaudamas. Šį trenerį žaidėjai gerbė.
Kai kurie treneriai, dažniausiai iš buvusios Jugoslavijos, nurodydavo krepšininkams, su kuriuo komandos draugu jiems reikia gyventi viešbučio kambaryje. Aš tai vertinu skeptiškai. Tokiais dirbtiniais būdais gero mikroklimato nesuformuosi.
– Anksčiau jums teko palikti Maskvos srities „Chimki“ vyriausiojo trenerio postą, kai turėjote priekaištų tuomečiam klubo lyderiui Carlosui Delfino, dėl ko kilo konfliktas?
– Tada kritikavau argentinietį dėl nepakankamų jo pastangų aikštėje.
Itin praverstų rinktinei
Sporto psichologė Aistė Žemaitytė įsitikinusi, kad profesionalioms krepšinio komandoms, jei jos siekia aukštų rezultatų, psichologas būtinas. Jos nuomone, jei Lietuvos vyrų rinktinėje būtų dirbęs profesionalus psichologas, didelė tikimybė, kad lietuvių rezultatai tarptautinėje arenoje būtų geresni, o 2015 metų Europos čempionate galėjo laimėti ir auksą. Finalo rungtynėse su ispanais Lietuvos krepšininkai, pasak psichologės, dviejuose kėliniuose nesugebėjo suvaldyti vidinių būsenų.
– Beveik visi Lietuvos krepšinio klubai, tarp jų ir rinktinė, psichologo neturi. Vyrauja tokia nuomonė, kad šios srities specialisto vaidmenį turi atlikti treneris, o psichologas būtų tarsi svetimkūnis komandoje, kuris nedarytų teigiamos įtakos žaidėjams. Ar gali treneris būti ir puikus psichologas, kuris, tarkim, padėtų krepšininkams atsikratyti per didelio streso, nuolat efektyviai įkvėptų auklėtinius prieš rungtynes?
– Kol vyraus nuomonė, kad psichologo vaidmenį atlikti turi treneris, tol situacija negerės. Psichologo vaidmenį gali atlikti ir treneris, jei jis turi tam reikiamą kompetenciją ir patirties. Kodėl daktaras nėra svetimkūnis komandoje? Todėl, kad jis atlieka savo darbą pagal poreikį. Psichologas – lygiai taip pat. Treneris išsako problemas, uždavinius ir pageidavimus, o psichologas pateikia galimus sprendimų projektus treneriui ir juos kartu suderina.
Vokietijoje nuo 2004 metų vyrų futbolo rinktinėje, kuri jau daugybę metų pasižymi stabiliai gerais rezultatais, dirba sporto psichologas prof. Hansas-Dieteris Hermannas. 80 proc. jo užduočių sudaro kognityvinių struktūrų (populiariausi iš jų - skausmas, galimybių ribos, dėmesys, įkyrios mintys, sprendimai, klaidos perdirbimas, nuostata į lemiamą momentą etc.) optimizavimas, suformavimas, parengimas varžyboms – galva turi veikti blaiviai bet kada ir bet kokiomis aplinkybėmis, nes būtent smegenys yra visų motorinių veiksmų valdymo centras.
Jei atvykęs į varžybas sportininkas ieško, kaip save mobilizuoti, vadinasi, jis nepasirengęs mentaliai. Ir tai ne trenerio, o sportininko užduotis valdyti savo įtampas. Yra efektyvių būdų motyvuoti komandą. Su jais susipažinęs ir juos įvaldęs treneris gali puikiai atlikti motyvatoriaus funkciją.
– Visi žmonės skirtingi, bet turbūt yra universalių būdų, kaip padėti sportininkams atsikratyti per didelės įtampos prieš rungtynes? Paminėkite bent keletą tokių būdų.
– Jei nevaldomos mintys, bet koks būdas sumažinti įtampą yra momentinis, trumpalaikis. Galima atlikti bet kokią koncentracijos reikalaujančią užduotį, vadinamąjį kognityvinį trintuką – tai, tarkim, gali būti nauja žinomo apšilimo pratimo modifikacija, kuriai atlikti reikia sutelkti dėmesį. Kitas universalus būdas optimizuoti būseną – „X“ tipo pratimai, kuomet už kairę pusę atsakingas dešinysis smegenų pusrutulis priverčiamas dirbti neįprastai.Pavyzdžiui, padeda šuoliukai sukryžiavus kojas.
Yra visuotinai žinoma ir iš patirties galiu patvirtinti, kad naujovės priimamos vangiai – dažniausiai jos traktuojamos kaip „nesąmonė“. Neseniai teko vesti mentalinę treniruotę vaikų socializacijos centre. „Trys pratimai ir pamatysite, kaip skirsis jūsų krepšinio žaidimas!” – tokia buvo trumpa motyvacinė kalba. Apie pusė vaikų nepatikėjo ir išėjo, bet kita pusė tiesiog pabandė. Rezultatas pranoko net mano lūkesčius. Vietoj vangaus vaikštinėjimo, kurį lydėdavo „nenoriu“, „atsibodo“, „pavargau“, buvo veržlus, komandinis žaidimas su užsidegimu iki pat paskutinės užsiėmimo minutės.
– Ar gerai prieš rungtynes, norint nuimti nereikalingą įtampą, pasikrauti šiek tiek energijos, išgerti stiprios kavos? Gal yra kokių nors raminamųjų vaistų, kurie padėtų ir neslopintų žmogaus?
– Kava įtampą didina. Tad sunkiai suvokiama, kad ji galėtų raminti, nebent ji – be kofeino. Rekomenduočiau smegenų bangų dažnį reguliuojančias priemones – audiovizualinę stimuliaciją. Šviesą ir garsą eksperimentinėje terapijoje pradėta naudoti 70-ųjų pradžioje. Mūsų smegenys dirba skirtingais dažniais. Pasikeitus būsenai – atsiradus nuovargiui, dominuojant emocijoms, įvykus kognityviniams pokyčiams, kinta ir smegenų aktyvumas. Jeigu atliekamas išorinis stimuliavimas tam tikro dažnio bangomis, turėtų, logiškai mąstant, kisti ir asmens, kuris gauna poveikį, smegenų dažnis.
– Yra tokių sportininkų, kurie psichologiškai labai stiprūs, pasitikintys savimi. Tokie kartais net nepatiria lengvo streso, kas būtina prieš mačus. Kaip padėti tokiems žaidėjams?
Padeda greiti judesiai, šaltas vanduo ant veido, patapšnojimai per kūną, citrinos kvapas ar net amoniakas.
– Yra tokia nuomonė, kad labai talentingi sportininkai prieš rungtynes arba nesijaudina, arba jaudinasi minimaliai?
– Per vienas tarptautines varžybas stebėjau, kaip sutrikęs prieš startą blaškosi itin talentingas sportininkas, kaip dreba jo rankos, kaip nuolat kartoja sau, kad jis pralaimės. Buvau įspėta, kad čia – priešvaržybinė rutina, kad jei jis taip daro, tai bus tarp prizininkų. Kai iš tiesų jis liko be medalio, paklausiau, ar norėtų išmokti kitokio, efektyvaus nusiteikimo. Išmokome. Ir vėl esame tarp prizininkų. Paprastai talentingi sportininkai vėliau suklumpa ties įtampos barjeru, nes patiria mažai pralaimėjimų. Kol nepatiria didesnių nesėkmių, tol per daug ir įtampa nesukyla.
– Ar tiesa, kad Lietuvoje trūksta tokių psichologų, kurie galėtų dirbti su komandinių sporto šakų atstovais? Kuo skiriasi psichologo darbo su individualių ir komandinių sporto šakų atstovais specifika?
– Lietuvoje nėra profesionalaus supratimo apie psichologiją – ji suprantama kaip įtikinėjimų, „makaronų kabinimo“ mokslas, kurį kiekvienas iš mūsų esame geriau ar blogiau įvaldę. Tradicinis lietuvis save laiko išmanančiu tiek apie krepšinį, tiek apie psichologiją. Tai yra tas pats, kaip sakyti, kad kiekvienas iš mūsų nusimano apie kompiuterį. Dažniausiai tas išmanymas reiškia tik kompiuterinį raštingumą. Lygiai taip yra su krepšinio išmanymu ir psichologinėmis žiniomis.
Teigti, kad Lietuvoje iš esmės nėra tokių psichologų, kurie galėtų dirbti su komandomis, tai reiškia turėti išankstinę negatyvią nuostatą. Ji būdinga žmonėms, kurie ieško pateisinimų kažko nekeisti. Tradiciškai ji nuskamba tokiomis frazėmis: „niekas man nepadės/negali padėti“, „nieko nepakeisi“ ir pan. Norintis pasiekti maksimumo sportininkas sako, kad jis pasiryžęs daryti bet ką, kad tik išmoktų įvaldyti baimę, tvarkytis su įtampomis ir panašiai.
Individualių sporto šakų atletai įvardina savo problemas dažniausiai patys, komandinių sporto šakų atveju problemas išsako treneris, kitas skirtumas – komandos kohezija (sutelktumas), kuris būdingas tik komandinėms sporto šakoms. Visa kita – nesiskiria.
– Girdėjau apie vizualizacjos techniką, kuri padeda atsipalaiduoti. Tada psichologas moko mintyse "sužaisti rungtynes", kad paskui atsirastų automatizmas.
– Tai ideomotorinė treniruotė. Ji naudojama ne tam, kad nusiramintume, o tam, kad aktyvuotume ar suformuotume naujus už tam tikrą veiklą atsakingus tarpneuroninius ryšius. Visų rungtynių „sužaisti“ galvoje neįmanoma – per daug nekontroliuojamų kintamųjų – tačiau įmanoma vaizduotėje „pasikartoti“ derinius, metimus, optimaliai „sužaisti“ individualiai keblias situacijas.
– Dažnai sakoma, kad treneriui ant vienų sportininkų reikia kartais šaukti, o jautresnius motyvuoti ar nuraminti būtina kitaip. Ar rėkimas kartais padeda pasiekti geresnių rezultatų?
– Jei treneris rėkia, vadinasi, jis iš tavęs tikisi daugiau, tačiau tikrai ne visi taip iššifruoja šią žinutę – kur kas dažniau, ypač vaikai, supranta, kad jiems geriau to nedaryti, nes jie to nemoka. Na, o jautriesiems kuklučiams, žinoma, kad tinka kalbėjimas „avansu“, padrąsinimas, tikėjimo išreiškimas.
– Treneris K. Kemzūra, kai treniravo rinktinę, savo auklėtiniams kartą rodė filmą apie Antikos karius, kad labiau motyvuotų savo žaidėjus. Ar tokie dalykai veiksmingi?
– Kodėl gi ne. Analogija kovai krepšinio aikštėje. Tik sportininkai turi identifikuotis su laimėtojais. Dar geriau – pažiūrėti rungtynių epizodus, kur mūsų varžovai pralaimi, ir epizodus, kur užfiksuoti mūsų į tikslą vedantys deriniai, gynyba, metimai. Tai reiškia „pasikartoti eilėraštį“.
