Išsamiame interviu portalui „Sport-Express“ 50-metis S. Bazarevičius atskleidė iki šiol negirdėtų faktų apie garsius Lietuvos krepšininkus – Šarūną Marčiulionį, Arvydą Sabonį, Gintarą Einikį ir jų nuodėmes.

Pateikiame interviu ištraukas, susijusias su Lietuvos krepšinio garsenybėmis

– Ar Š. Marčiulionis visada nuo visų laikėsi nuošaliau?

– Taip, šiek tiek nuošaliai. Vienišius. Nežinau, ar Šarūnas turi artimų draugų. Jaunystėje jo nelaikė žaidėju. 1985-aisiais Universiadoje mes kartu liūdėjome ant suolelio. Žibėjo Sabonis, Valteris, Chomičius, kuris finale paskutinėmis sekundėmis pataikė amerikiečiams tritaškį ir atnešė mums aukso medalį. Iš gilaus rezervo Marčiulionį ištraukė Gomelskis. Patikėjo, davė šansą, o Šarūnas juo ir pasinaudojo.

– Kuo stebino A. Sabonis?

– Sabas – unikalus. Geriausias XX a. krepšininkas. Neįtikėtina, kaip viename krepšininke susijungė unikalūs fiziniai duomenys, intelektas ir kovotojo savybės. Be to, sugebėjimas atiduoti perdavimą. Aukštaūgiui auksinės rankos – retenybė. O nustebino mane Sabonis 1994-aisiais, kai Gomelskis Raudonojoje aikštėje rengė krepšinio mačą.

– Jūs taip pat dalyvavote?

NBA veteranai turėjo kovoti su olimpiniais Seulo čempionais. Tačiau visų nesurinksi, todėl Gomelskis pakvietė Spiridonovą, Greziną, Kornišiną, Olbrechtą ir mane. Sabas atvyko, žaisti neplanavo. Viešbutyje gėrė alų, autobuse visą kelią rūkė. Tai mane gerokai išerzino, nes negaliu pernešti tabako kvapo. Tačiau kai pamatė, kiek daug žiūrovų susirinko, jis užgesino cigaretę ir suriko: „Saša, kedus!“.

– Aleksandrui Gomelskiui?

– Taip. Aikštelė buvo įrengta greta mauzoliejaus, aplink buvo pilna žiūrovų. Jokių Sabo dydžio batelių neatsirado. Tik senos „Adidas“ šlepetės. Mes juokėmės: „Galbūt jas reikia teipais apvynioti, kad nuo kojų nekristų?“ Tačiau netgi su šlepetėmis, po alaus, amerikiečius jis įveikė!

– Sabonis, regis, dėvi 53-io dydžio avalynę?

– Kažkas panašaus... Buvo įdomus epizodas ikiolimpiniame turnyre Badalonoje, 1992-aisiais. Suprtome, kad Sabonis Ispanijoje populiarus, tačiau populiarumo dydžio nesuvokėme. Visą vakarą prie jo bare vienas po kito būriais žengė nepažįstami žmonės. Sabas neparodė, kad jam tai nusibodo, visus vaišino. Aš paklausiau Kurtinaičio: „Kaip jis čia gyvena?“. Tas nusišypsojo: „Taigi normaliai. Po pietų nuo stalo nuima butelį vyno ir puikiai jaučiasi“. O Marčiulionis su Einikiu per tą turnyrą pateko į policiją.

– Ką iškrėtė?

– Einikis po pergalės prieš Rusiją prisigėrė. Vartė stalus naktiniame turguje. Atvyko policija. Marčiulionis bandė gelbėti draugą, tačiau jį irgi suėmė. Prasėdėjo iki ryto. Lietuviai įveikė mus 30 taškų pranašumu. Tada Marčiulionis pareiškė žurnalistams, kad taip atkeršijo rusams už okupaciją! Į tai komandos draugai sureagavo: „Šarai, išprotėjai?“.