Normaliai pradėti sezono krepšininkas negali jau ketvirtą sezoną iš eilės. Tiesa, taip ilgai be darbo T. Delininkaitis dar niekada nebuvo, todėl neapsikentęs jau antrą kartą per savo karjerą atsisakė „Interperformances“ agentūros įkūrėjo Luciano Capicchioni paslaugų.
„Iš jo visą laiką girdėdavau „tuoj, tuoj, greitai“. Tai tas „greitai“ jau nuo rugsėjo mėnesio tęsiasi. Aš puikiai suprantu visą situaciją Europoje – net algą esu žymiai nusimažinęs. Bet negavau nė vieno normalaus pasiūlymo. Be to, neatgavau pinigų nei iš Graikijos, iš Turkijos – viskas susidėjo į krūvą ir teko nutraukti su juo sutartį“, – sprendimą argumentavo 190 cm ūgio gynėjas.
L. Capicchioni – iki skausmo pažįstamas Lietuvos krepšininkams: agentūros paslaugų iki šiol yra atsisakę tokie krepšininkai kaip Jonas Mačiulis ar Mantas Kalnietis. Jų pavyzdžių bandė pasekti ir Paulius Jankūnas, Martynas Pocius, Tadas Klimavičius bei Robertas Javtokas. Tokį žingsnį jie motyvavo L. Capicchioni nedarbingumu.
Tiesa, pastarųjų išsiskyrimas su italu baigėsi teismų suoluose – M. Pocius bylą FIBA arbitražo teisme jau laimėjo, R. Javtokas agentūrai turės sumokėti 325 tūkst. eurų, o kiti du vis dar laukia galutinio verdikto. O kas laukia T. Delininkaičio?
„Aš dar kol kas grasinančių laiškų negavau. Bet laukiu, nes dar tik dvi savaitės praėjo. Bet aš nelaikau jokio pykčio nei ant šio žmogaus, nei ant agentūros. Kai nepasiseka versle – juk visada ieškaisi kitų variantų“, – atviravo žaidėjas, atmetęs negarantuotus dviejų Argentinos klubų pasiūlymus.
T. Delininkaitis prisipažino, kad gavo ne vieną tiesioginį pasiūlymą iš konkrečių trenerių ar net kitų agentų, bet nė vienas iš jų nedrįso užsiimti derybomis su liūdnai jau pagarsėjusiu L. Capicchioni.
Nuo šiol likusia karjeros dalį juo rūpinsis „Octagon Basketball Europe“ agentūrai atstovaujantis Saulius Švetkauskas.
„Kadangi mano šeima yra serganti, mano prioritetas buvo Pietų šalys, bet kadangi liko tik 5 mėnesiai iki sezono pabaigos, tai jau svarstysiu visus pasiūlymus. Norisi žaisti – grūzas namie sėdėti. Nors iš kitos pusės, dabar daugiau laiko su vaikais praleidžiu – tai irgi savotiškas malonumas ir džiaugsmas“, – teigiamų aspektų šioje apmaudžioje situacijoje ieškojo T. Delininkaitis.
Praėjusiame sezone, atstovaudamas Atėnų AEK komandai, krepšininkas stipriausioje Graikijos lygoje per 22 rungtynes vidutiniškai pelnydavo po 9,7 taško ir pataikė 43,5 proc. tritaškių metimų, ant parketo praleisdamas kiek daugiau nei 20 minučių.
– Ar paaiškino Luciano Capicchioni, kodėl niekaip jums nerado darbo?, – Krepšinis.lt paklausė T. Delininkaičio.
– Aišku, aš suprantu, kokia tai rinka, suprantu ir savo amžių bei kiek aš galiu šiai dienai uždirbti. Vienintelis jos pasiteisinimas būdavo: silpna rinka. Aš iškėliau sąlygą, kad noriu žaisti Europoje. Jis man buvo suradęs du klubus Argentinoje, bet aš nesutikau, nes tai nebuvo garantuotas kontraktas. Tautvydas Lydeka dabar kaip tik buvo atleistas iš to klubo („San Lorenzo de Almagro“ – Krepšinis.lt).
– Ar galima sakyti, kad jūsų iškeltos sąlygos klubams yra per didelės?
– Aš, kaip normalus žmogus, paklausiau agento, kokie yra šansai gauti tokius pinigus, kokių aš noriu. Jis atsakė, kad tai – realu. Aš puikiai suprantu visą situaciją Europoje ir tuos pinigus esu žymiai nusimažinęs nei anksčiau gaudavau. Iš jo visą laiką girdėdavau „tuoj tuoj greitai“. Tai tas greitai jau nuo rugsėjo mėnesio tęsiasi. Aš taip pat neatgavau pinigų nei iš Graikijos, iš Turkijos. Aišku, su turkais kontraktas buvo sudarytas dirbant ne su juo, bet aš paprašiau padėti ir jis man pažadėjo tai padaryti. Deja. Viskas susidėjo į krūvą ir teko nutraukti su juo sutartį.
Aš turėjau kelis šimtaprocentinius pasiūlymus iš kitų agentų, bet niekas su Capicchioniu nenori žaisti. Kadangi dažniau bendravau su jo sūnumi Manueliu, jam pranešiau apie pasiūlymus. Jo atsakymas buvo: „Tegul agentai pasiskambina ir mes sutarsime“. Kai aš pasakiau kitiems agentams „pasiskambinkite ir susiderinkite Manueliu Capicchioniu“, visi atsisakė su juo bendrauti. Vasarą turėjau variantų, kai buvę treneriai norėjo mane pasikviesti į savo naujas komandas, bet man buvo nurodyta, kad sutartį galiu pasirašyti tik be agento arba su kitu agentu, bet tik ne su „Interperformances“ agentūra. Tačiau turėjau su jais kontraktą ir negalėjau taip pasielgti.
– Tai galima sakyti, kad atsikratėte to akmens, kuris jus traukė žemyn?
– Anksčiau kiti lietuviai sulaukdavo grasinančių laiškų, kad jeigu nesugrįš, tai agentūra kreipsis į teismą. Kol kas dar tokių pats negavau. Aišku, laukiu, nes dar praėjo tik dvi savaitės. Bet aš nelaikau jokio pykčio nei ant šio žmogaus, nei ant agentūros. Kai nepasiseka versle – juk visada ieškaisi kitų variantų.
– Kas dabar rūpinsis tolimesne jūsų karjera?
– Pasirašiau sutartį su Sauliaus Švetkausko agentūra, tai dabar jis mane globoja.
– Su jumis kalbėjomės dar spalį ir jau tuomet buvote nusiminęs. O tai kokios mintys dabar sukasi jūsų galvoje?
– Mintys sukasi apie Kalėdas: su šeimyna kuo linksmiau praleisti (šypsosi). Žinoma, kad yra sunku – norisi žaisti krepšinį. Ar man su agentais nesiseka, ar dar kur yra problema – aš nežinau. Jeigu turėčiau bent kelis pasiūlymus ir juose būtų siūloma konkreti pinigų suma – susimažinčiau ir išvykčiau. Bet kad aš dabar tų pasiūlymų išvis jokių neturiu. Aš nesakau, kad noriu gauti krūvas pasiūlymų – žinau, kad man 33 metai ir tai jau karjeros saulėlydis.
– Vis dar neprarandate motyvacijos toliau sportuoti?
– Aišku, sunku. Būna dienų, kad sportuoji ir pagalvoji: o kam aš ruošiuosi? Bet kokiu atveju turiu būti tinkamoje sportinėje formoje. Sėdžiu dabar pusiau lagaminą susikrovęs: galbūt man šiandien paskambins ir pasakys, kad rytoj turiu išvažiuoti – susikrausiu lagaminą ir išvažiuosiu. Laukiu. Norisi žaisti. Ir su pažįstamais einu pažaisti, pabėgioti, bet norisi aukštesniame lygyje, o ne su mėgėjais (šypteli).
– Vasarą nepavyko susitarti su „Neptūnu“. Bet galbūt matydamas jį taip žaidžiantį šiek tiek gailitės? Juk visai Europai būtumėte galėjęs parodyti savo galimybes...
– Aš niekada gyvenime dėl savo veiksmų nesigailėjau. Kaip nusprendžiau, reiškia, taip ir turi būti. Per savo karjerą galėjau pasirašyti kontraktų ir su geresnėmis komandomis, bet dėl kažkokių priežasčių mano galvelė susisuko ir to nepadariau. Tos sutartys galėjo mano karjerą pasukti geresne linkme. O kas žino – galbūt ir blogesne. Yra kaip yra: aš gyvenime niekada dėl savo padarytų veiksmų nesigailėjau, nesigailiu ir turbūt nesigailėsiu.
– Ar po Naujųjų metų ryžtumėtės žingsniui žaisti bet kur, bet svarbu, kad žaisti?
– Tai aš jau bet kokiu atveju važiuosiu bet kur. Pasakiau savo naujam agentui, kad visus variantus svarstysiu. Anksčiau aš buvau labiau linkęs važiuoti, kur šilčiau, nes mano šeimyna yra labai serganti: Lietuvos klimatas nėra tinkamas, nes kai tik grįžtame, iš ligoninių neišeina. Todėl mano prioritetas buvo Pietų šalys, bet kadangi jau liko tik 5 mėnesiai iki sezono pabaigos, tai jau svarstysiu visus pasiūlymus. Norisi žaisti, norisi jau išvažiuoti. Grūzas sėdėti namie sėdėti. Nors iš kitos pusės, dabar daugiau laiko su vaikais praleidžiu – tai irgi savotiškas malonumas ir džiaugsmas.
