Kanados klubo vadovai liesam vaikiui iš Lietuvos dar sezoną leido pasitobulinti Europoje, bet jau ruošė planą, kaip jį paversti NBA žvaigžde. Dauguma krepšinio ekspertų krypavo galvomis stebėdami kaip iš greito ir staigaus „centro“ Toronto ekipos vadovai formuoja „meškiną“.

Bet šią vasarą J. Valančiūnas plušėjo treniruodamasis su NBA čempionu Hakeemu Olajuwonu ir ne tik lavino savo puolimo arsenalą, bet ir miklino kojų staigumą. Ir tai davė vaisių – sezoną 213 cm ūgio uteniškis pradėjo galingai ir susilaukė ne tik ekspertų ar komandos draugų, bet ir trenerio pagyrų.

„Kai jis tik atvyko į JAV, visi norėjo, kad jis taptų superžvaigžde. O tai šioje lygoje pasiekti yra sunku. Kartu su juo žygiuojame tinkama linkme, bet nėra geresnio mokytojo nei Tėvas Laikas“, – viename iš interviu sakė „Raptors“ vyriausiasis treneris Dwane'as Casey.

„Kiekvienas NBA klubas turi savo strategiją: jie turėjo viziją, kad Jonas bus tipinis galingas centras, kuris galės po krepšiu grumtis su varžovais. Iš pradžių visi dvejojome dėl jo priaugto svorio, bet dabar matome, kad viskas grįžta į savas vėžes“, – ilgalaikį kanadiečių projektą įžvelgė ir pirmasis profesionalus J. Valančiūno treneris Gintautas Regina.

Šią vasarą ketverių metų 64 mln. JAV dolerių vertės kontraktą su „Raptors“ pasirašęs J. Valančiūnas analitikų pagyrų sulaukė dar prieš NBA sezono startą. O jį pradėjo galingai – jau pirmame mače lietuvis pelnė 21 tašką ir atkovojo 15 kamuolių.

Kanados klubas NBA čempionatą pradėjo rekordine pergalių serija, o JV – rekordiniais statistikos rodikliais. Per 14 rungtynių uteniškis vidutiniškai žaidė po 27,3 minutes ir rinko po 12,7 taško bei 9,3 atkovoto kamuolio.

Tiesa, penktadienio vakarą J. Valančiūną pristabdė trauma. Los Andžele vykusiame mače po kontakto su „Lakers“ žvaigžde Kobe Bryantu mūsiškis susilaužė kairės rankos bevardį pirštą. Pats krepšininkas nusprendė atsisakyti operacijos, siekdamas kuo greičiau sugrįžti į aikštelę – tai jis turėtų padaryti po 4-8 savaičių.

„Tai gali netgi išeiti į naudą, nes jis tikrai buvo pasisotinęs krepšinio. Manau, kad po traumos jis bus dar labiau pasiilgęs žaidimo ir jam tai gali tapti nauja motyvacija vėl aktyviai žaisti“, – pozityviai į nelemtą traumą žvelgti bandė G. Regina.

Kalbėdamas su Krepšinis.lt pirmasis profesionalus J. Valančiūno treneris analizavo uteniškio progresą ir kūno pokyčius išvykus į NBA, prisiminė jo paauglystę ir svarstė apie galimybes tapti NBA žvaigžde.

Gintautas Regina

– Jonas Valančiūnas NBA lygoje pradėjo ketvirtąjį sezoną. Ar vis dar sekate savo buvusio auklėtinio žaidimą?, – Krepšinis.lt paklausė G.Reginos.

– Nors dabar televizija rodo daug NBA rungtynių, jos vyksta labai vėlai, tai tiesiogiai pažiūrėti praktiškai neturiu galimybių. Labiau seku pačią statistiką.

– Sezono pradžia Jonui buvo pati geriausia karjeroje. Visi įžvelgia išsiplėtusį puolimo arsenalą ir vikrumą gynyboje. O kokias naujoves jo žaidime matote jūs?

– Kai žmogus priauga pakankamai daug kilogramų, reikia laiko, kad organizmas priprastų prie to svorio. Treneriai, kurie dirba su juo, tikriausiai buvo numatę, kad laikui bėgant Jonas taps greitesnis, staigesnis ir mobilesnis – žaidimas tiek puolime, tiek gynyboje pagerės. Antras svarbus momentas – žaidėjas artėja prie krepšininko brandos. Ji turėtų ateiti kelerių metų laikotarpyje, todėl akivaizdu, kad ir rezultatai turėtų gerėti. Bet progresas jau ir dabar matosi.

– Tiesa, jis turėjo ir kelias ne itin sėkmingas rungtynes, po kurių susilaukė kritikos. Ar dar daug spragų matote jo žaidime?

– Treneriai nori, kad Jonas žaistų kuo geriau. Ir pats Jonas mato savo silpnąsias vietas bei jas stengiasi tobulinti. Kiekvienas profesionalas yra reiklus sau. Toks yra ir Jonas. Jis supranta, kad, patobulinęs vieną ar kitą žaidimo fragmentą, gali tapti dar geresnis. Vasaromis jis dirba individualiose treniruotėse ir tai duoda rezultatų.

– JAV vieną dieną jį lygino su kylančia superžvaigžde, kitą – jau pylė kritiką. Ar tokie emociniai šuoliai paveikia ir žaidėjus? Ar Jonas jiems atsparus?

– NBA tai yra priimtina. Rungtynių komentatoriai dažnai negaili kritikos: į televizijos studijas pasikviečia buvusius krepšininkus ar trenerius, kurie gali pasakyti kritišką žodį vieno ar kito žaidėjo atžvilgiu. Manau, kad tiek pagyros, tiek kritikos strėlės Jono taip greitai iš ritmo neišmuša. Aišku, jis į tai reaguoja, bet kritika prideda jam motyvacijos. Taip, gero žaidimo įvertinimus priimti malonu, bet jis labiau sureaguoja į kritiką nei į momentines pagyras.

– Vis tik jį sustabdė lūžęs pirštas. Galbūt jau spėjote pasikalbėti apie traumą?

– Kai Jonas žaidžia NBA, sezono metu bendravimas nutrūksta: jis ištisai treniruojasi, žaidžia ir keliauja, be to, jam ir taip to laiko trūksta, todėl stengiuosi nelįsti jam į akis. Kai jis grįžta į Lietuvą, tada daugiau pabendraujame, o sezono metu mūsų bendravime atsiranda štilis (šypteli). Be visų krepšinio dalykų jis juk dar turi šeimą ir gimines, su kuriomis bendrauja.

– O ar piršto lūžis gali jį išmušti iš ritmo?

– Nemanau. Tai nesudėtinga trauma. Būna daug sudėtingesnių, pavyzdžiui, raiščių traumos. Ačiū Dievui, kad tokių traumų jis negauna. O piršto trauma – momentinė. Juk tuo metu jis vis tiek treniruosis, dirbs – jo kūnas bus paruoštas žaidimui, todėl galvoju, kad kelių savaičių laikotarpis gali netgi išeiti į naudą, nes žinant, kad vasarą reikėjo žaisti už rinktinę, jis krepšinio tikrai buvo pasisotinęs. Dabar jis daugiau laiko galės skirti individualaus meistriškumo tobulinimui. Manau, kad po šios traumos jis bus labiau pasiilgęs žaidimo ir tai jam pačiam gali būti nauja motyvacija vėl aktyviai žaisti.

– Dabar daug kas lygina J. Valančiūno ir latvio Kristapo Porzingio karjeras. Abu NBA biržose buvo pašaukti aukštai (lietuvis 2011 m. – penktas, latvis 2015 m. – ketvirtas), bet komandos su jų talentais pasielgė skirtingai – „Knicks“ bando išnaudoti Kristapo stipriąsias puses, o „Raptors“ nusprendė kiek pakeisti Jono žaidimo stilių. Ar jums neatrodo, kad kanadiečiai mūsiškį kiek sugadino?

– Kiekvienas NBA klubas turi savo strategiją, kelia savo tikslus. Kai jie pasirašė kontraktą su Jonu, turėjo viziją, kad jis bus tipinis galingas centras, kuris galės po krepšiu grumtis su varžovais. Puikiai žinome, kad jeigu jis neturėtų galingos kūno masės, tikrai nebūtų galėjęs baudos aikštelėje stumdytis su tais galingais centrais. Iš pradžių visi dvejojome, kad tas svorio priaugimas jį sulėtino ir pradėjome spėlioti, kas bus toliau. Dabar matome, kad viskas stojasi į savas vėžes ir jis grįžta greitesnį žaidimą. Kiek jis dar pagreitės, sunku pasakyti. Bet dabar su tuo apsiprantame.

Prisiminkime tą patį Donatą Motiejūną, kuris Europoje labiau mėgdavo žaisti veidu į krepšį, o NBA jį iš dalies pakeitė: jis dažniau rungtyniauja arti krepšio, įvaldė žaidimą nugara.

Dar anksti spėlioti, kaip K. Porzingis atrodys po dvejų metų. „Knicks“ galbūt dabar žiūri, kaip žaidėjui pavyksta adaptuotis ir tik laikui bėgant klubas priims sprendimą, kaip jį labiau išnaudoti. Reikia žinoti, ką klubas yra numatęs, nes prieš pasirašydami ilgalaikius kontraktus jie mato viziją, kaip žaidėjas atrodys po kelerių metų.

– Per daugiau nei trejus metus Jonas NBA lygoje nemetė nė vieno tritaškio, o ir iš toliau atakuoja daug rečiau nei būdamas paauglys. Kaip tai paaiškintumėte?

– Tritaškių jis nemesdavo, o vidutinį metimą moksleivių lygoje turėjo tikrai neblogą. Bet tai moksleivių krepšinis, kuriame jis buvo vienas aukščiausių žaidėjų. Kai tu būdamas antrame aukšte visiškai laisvas gali išmesti metimą – yra vienas dalykas, bet kai prieš tave stovi toks pat ar aukštesnis gynėjas – metimą atlikti daug sunkiau.

Kad jis gali pataikyti, mes net neabejojame – rinktinėje jis vieną ar kitą metimą išmeta ir pataiko. Bet galų gale tai nėra jo duona, nes NBA kiekvieno žaidėjo vaidmuo yra aiškiai sudėliotas. Jis taip pat negali pasigirti tokiu taiklumu kaip kiti aukštaūgiai, todėl dažniau priima sprendimą žaisti arčiau krepšio – eiti į kontaktą ir atlikti metimą iš po krepšio.

Čia juk ne moksleivių lyga, kurioje laisvas žaidėjas prameta ir tu jį pagiri už teisingą sprendimą. NBA – kiekvieno metimo svarba labai didelė – prametęs vieną ar kitą gali pralaimėti rungtynes.

– Kai Jonas žaidė Vilniuje, jis daug bėgo, šoko, metė, dėliojo. Ar dar galime pamatyti tą senąjį universalųjį Joną?

– Nemanau, kad dar kada pamatysime jį tokį, koks išliko mūsų vaizduotėje, kai buvo jaunas. Jis tada svėrė 100 ar net mažiau kilogramų ir jo ta visa dinamika aikštelėje buvo visai kitokia. Kai jis žaidė „Lietuvos ryte“, buvo besiformuojantis žaidėjas. Aš jau pats mačiau, kad laikui bėgant jis sustambės, nes įžvelgiau jo potenciją tapti galingesniu ir turėti kūno masę. Net jeigu „Raptors“ nebūtų jam parengusi specialios programos, jis vis tiek būtų priaugęs tos kūno masės. Tik kad šiuo atveju jis priaugo raumens, o ne paprastos mėsos (šypteli).

– Jono komandos draugui Luisui Scolai olimpiada Rio de Žaneire bus jau ketvirtoji. Jonas, kuriam bus tik 24-eri metai – antra. Jeigu viskas klostysis gerai, tikriausiai jis pagerins šį rekordą?

– Sunku prognozuoti. Sportas reikalauja daug fizinių jėgų. Taip, mes visi tikimės, kad jo karjera – dar prieš akis. Ir, duok Dieve, kad jo karjera būtų ilgaamžė. Bet nežinome, ar jį sustabdys kokia trauma. Reikia pabelsti į medį, kad taip neatsitiktų.

– Tai jeigu sveikata leis, jūsų prognozė: iki kelerių jis galėtų tęsti krepšininko karjerą?

– Dabar keičiasi darbo metodika, be to, jis žaidžia geriausioje pasaulio krepšinio lygoje, kurioje medicininė priežiūra yra aukščiausiame lygyje. Aišku, trauma ar kokios kitos sveikatos problemos gali trenkti kaip iš giedro dangaus. Prisiminkime Marijono Petravičiaus atvejį: jis susirgo, kai niekas to net nesitikėjo (karjerą baigė dėl retos ligos – plaučių mikroembolijos – Krepšinis.lt). Mes tiesiog visi turime tikėtis, kad to neatsitiks Jonui. Ir jeigu neatsitiks, aš manau, kad jis būdamas gerokai virš 30 dar galės žaisti aukštame krepšinio lygyje.

– Apskritai, vertinant Jono žaidimą Lietuvos rinktinėje ir NBA, kuo jis skiriasi?

– Europos krepšinis gerokai skiriasi nuo NBA, nes jis labiau orientuotas į komandinį rezultatą. Tai matosi ir Jono žaidime. Grįžęs į Europą jis labiau žaidžia komandinį krepšinį, nors iš pradžių visi matėme, kaip bandė žaisti agresyviai vienas prieš vieną. Bet tuomet ateidavo pagalba, jis nespėdavo susiorientuoti ir atmesti kamuolio atgal laisvam žaidėjui.

Taip jis būdavo įpratęs NBA, nes ten pagalbos mažiau ir viskas paremta tokiu žaidimu. Centras, gavęs kamuolį arti krepšio, supranta, kad bus mažai pagalbos ir gali drąsiai žaisti vienas prieš vieną. Čia, kaip matėme, toks žaidimas baigdavosi užstrigimu. Reikėjo laiko priprasti, bet Jonas pakankamai greitai persiorientavo.

NBA žiūrovai ateina stebėti žvaigždžių ir tos žvaigždės turi demonstruoti gerą žaidimą. NBA pirmoje vietoje – individualus meistriškumas.

– O Jonas: taps jis NBA žvaigžde ar ne?

– Lietuvių akimis, jis jau yra labai gero lygio žaidėjas. Nors dar nedrįsčiau sakyti, kad jis NBA žvaigždė, nes tai yra ne vien labai geras žaidimas – prie to prisideda ir kiti dalykai. Mes labai gerai žinome, kad NBA komandos negalėtų egzistuoti be žvaigždžių. Kartais jos net dirbtinai sukuriamos, kad žiūrovai pirktų bilietus ir ateitų žiūrėti rungtynes. Galbūt jis nebus tokio ryškumo žvaigždė kaip LeBronas Jamesas, Michaelas Jordanas ar Kobe Bryantas, bet NBA jis paliks pakankamai ryškų pėdsaką.