Atmosfera arenoje uždega

„Sirgaliai tikrai išvys mano dėjimų, bet esu atsargesnis ir nedėlioju į krepšį taip dažnai, kaip prieš kelerius metus“, − šypsosi krepšininkas, tapęs populiariausiu žalgiriečiu ir jau šiek tiek pavargęs nuo žiniasklaidos dėmesio. Tačiau Mantas − pabrėžtinai kuklus, mandagus pašnekovas, po ašarų Europos čempionate pelnęs dar daugiau krepšinio mėgėjų simpatijų.

− Ar nebuvote pamiršęs, ką reiškia, kai „Žalgirį“ arenoje palaiko 15 tūkstančių ištikimų sirgalių? Ar stipriai jaudina ši atmosfera?

− Per LKL čempionato rungtynes arenoje nesusirenka 15 tūkstančių žmonių. Žaidimas Eurolygos varžybose − kas kita. Tai labiau jaudina, atsiranda daugiau įtampos. Tai suteikia daug adrenalino.
Nesu praradęs ryšio su arena − vasarą su rinktine čia nemažai žaidėme. Tačiau yra šioks toks skirtumas, kai žaidi rinktinėje ir kai kovoji už savo miesto komandą, kuriai atstovauji daug metų.

− Ar per tuos trejus metus, kai nežaidėte „Žalgiryje“, domėjotės, kas vyksta klube?

− Žinoma. Palaikiau ryšį ne tik su žaidėjais, bet ir klubo administracijos darbuotojais. Būdamas toli nuo Kauno, žinojau daug daugiau nei paprasti kauniečiai. Be to, praėjusį sezoną, kai negalėjau rungtyniauti dėl traumos, praleidau Kaune, kur gydžiausi. Ateidavau į arenos treniruočių salę, tik ne tada, kai rinkdavosi žalgiriečiai.
Mantas Kalnietis

− Daug krepšinio sirgalių verkė po Europos čempionato pusfinalio, kai nugalėjote neįveikiama vadintą Serbiją. Tačiau visus sujaudino vienas Lietuvos rinktinės narys, kuris verkė po finalo. Ar dar skauda širdį dėl prarastos galimybės laimėti auksą?

− Dabar jau ne. Tada buvo kitaip. Čempionatas buvo sunkus tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Apėmė apmaudas dėl paskutinių rungtynių. Pralaimėjome mačą jam net neįsivažiavus. Jei būtumėme laimėję, taip pat būčiau verkęs – tik iš džiaugsmo (juokiasi). Dabar tai − jau praeitis. Galvoje jau visai kitos mintys, žiūriu į ateitį.

− Per kiekvienas Europos čempionato rungtynes žaisdavote vidutiniškai po 34 minutes, daugiausia iš visų rinktinės žaidėjų. Kiek laiko reikėjo, kad atsigautumėte po tokių krūvių?

− Čempionate jaučiau nuovargį, bet pasibaigus pirmenybėms nesijaučiau išsekęs. Pailsėjau 3−4 dienas. Man to užteko, kad kuriam laikui pamirščiau krepšinį. Fizinės jėgos greitai sugrįžo, labiau reikėjo psichologiškai pailsėti nuo dėmesio, kuris lydėjo per čempionatą.

− Nors nepavyko pasipuošti aukso medaliu, tačiau patekote į Europos čempionatų istoriją, per čempionatą atlikęs 70 rezultatyvių perdavimų. Tai yra naujasis pirmenybių rekordas. Ar teisingas pastebėjimas, kad Europos čempionate rinktinės žaidimas vis gerėjo todėl, kad įgydavote vis daugiau pasitikėjimo savo jėgomis ir lengviau sekėsi diriguoti žaidimui?

− Sunku pasakyti. Mano pozicija labai svarbi komandos žaidimui, todėl šis pasakymas yra teisingas. Atsigavęs po traumos, pajutau ritmą. Kai pagavau žaidimo kaifą, ir kitiems pasidarė lengviau. Įveikęs save, galėjau padėti komandos draugams.

− Ar norėtumėte olimpinėse žaidynėse vėl susitikti su ispanais? Kodėl lietuviams jie tapo neparankiais varžovais?

− Man tai nėra svarbu, nenoriu kerštauti. Svarbiausia, kad patekome į olimpiadą. Patyrėme, ką reiškia atranka į olimpines žaidynes: tai yra didžiausia nesąmonė. Per vieną vasarą reikia puikiai pasiruošti dviem turnyrams. Tai yra labai sunku, gal net neįmanoma. Dar negalvojame, su kuo žaisime kitąmet. Tie dalykai labiau rūpi sirgaliams, mes apie varžovus pradedame galvoti tik prieš varžybas. Ispanai nėra mums neparankūs varžovai: tai laimime, tai pralaimime. Nėra taip, kad visada nuo jų gautume (juokiasi).

Legendos – nelaužtos iš piršto

− Ar žinote, kad apie jus jau kuriamos legendos. Štai jūsų pirmojo trenerio Rolando Radvilo auklėtiniai po treniruočių jau klausia: „Treneri, gal aš šiandien žaidžiau kaip Mantas Kalnietis?”

− Gal ir buvo kažkas panašaus, tačiau yra daug žaidėjų, kurie stengiasi labiau nei aš.

− Ar tiesa, kad vaikystėje eidavote 2,5 kilometro į treniruotę ir atgal? Kartą vaikų varžybose žaidėte skilusiu kojos kaulu, kitą sykį veržėtės į varžybas, nors tada turėjote 40 laipsnių karščio?

− Tai nėra išgalvota. Krepšinis man be galo svarbus. Didžiausia bausmė būdavo, kai negalėdavau žaisti. Ir sirgdamas norėdavau pabandyti ir pasižiūrėti, ar tikrai man taip blogai. Daug žaidėjų praėjo tą patį kelią ir dabar žaidžia aukščiausioje lygoje.
Mantas Kalnietis

− Viename interviu pusiau juokais užsiminėte, kad Kalnietis sensta. Ką tai turėtų reikšti? Dabar jau sunkiau įdėti į krepšį?

− Dar galiu įdėti, šiek tiek pabėgti. Bet jau nebus taip, kaip prieš 10 metų, kai dalyvaudavau dėjimų konkursuose, vargindavau savo kūną. Dabar po kiekvienos treniruotės sėdžiu su ledu ant kojų, labiau saugausi. Stengiuosi, kad keliai ir čiurnos nebūtų per daug apkrauti.

− Trejus metus praleidote Rusijoje. Ar ši patirtis gali būti naudinga dabar, grįžus į „Žalgirį“?

− Pirmasis dalykas, kurį pajunti išvykęs iš namų, − esi vienas, kitoje šalyje, kitoje kultūroje, nesupranti ten vykstančių dalykų. Esu labai patenkintas, kad teko išvažiuoti: turėjau papildomo laiko daugiau pasportuoti, patobulinti silpnąsias vietas. Kai esu Kaune, visada atsiranda įvairių reikalų. Per tuos metus Rusijoje aš tapau geresniu žaidėju.

− Ar buvo dalykų, kurie Rusijoje labai stebino, žavėjo ar juokino?

− Negalėčiau kažko išskirti. Kai kalba pasisukdavo apie politiką, visi likdavo prie savo nuomonės, bet apie tai daug nekalbėdavome. Pačiame mieste stebino tik eismas: kuo senesnė mašina, tuo greičiau važiuoja, nepaisoma taisyklių.

− Komandos įžaidėjai yra ir kanadietis Olivier Hanlanas, latvis Kasparas Vecvagaras bei Lukas Lekavičius. Kaip dalysitės aikštele?

− Treneris viską mato, skiria žaidėjams užduotis. Turime ilgą atsarginių žaidėjų suolelį, kai kurie krepšininkai gali žaisti keliose pozicijose. Vyksta natūrali konkurencija, kai žaidžia tas, kuriam tą dieną geriau sekasi.

− Neseniai rinktinės žaidėjas Antanas Kavaliauskas, kuris rungtyniauja „Lietuvos ryte“, pareiškė, kad niekada nežais „Žalgiryje“. Ar yra komandų, kuriuose jokiu būdu nesutiktumėte žaisti?

− Labai gerbtinas Antano sprendimas. Jis pademonstravo ištikimybę savo klubui. Tarp „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ visada yra priešprieša. Čia, Kaune, yra ne vienas ir ne du žaidėjai, kurie galėtų panašiai pasakyti apie „Lietuvos rytą“. Tai normalu. Ar esu vienas iš tų žaidėjų? Taip, nėra, ko slėpti.

−„Žalgiryje“ kasdien bendraujate su treneriu tapusiu Šarūnu Jasikevičiumi. Jo, kaip įžaidėjo, galimybes visi matėme aikštelėje, o koks jis treneris?

− Šarūnas labai daug dirba su „mažiukais“, atkreipia dėmesį į smulkiausias detales, kurios kitiems atrodo nelabai svarbios. Aš taip pat turiu, ko iš jo pasimokyti. Jauniesiems žaidėjams labai pasisekė, kad turi tokį trenerį.

− Mantai, kada šeimoje laukiate pagausėjimo – trečiojo vaikelio?

− Trečiasis vaikas turėtų gimti vasario mėnesį. Dabartiniame „Žalgiryje“ būsiu pirmasis, turintis tris vaikus.

− Masažuotojas Juozas Petkevičius sako, kad mokate daug dainų ir turite gerą balsą. Kada repetuojate?

− Kartais čempionate būna tokių dienų, kai chebrai reikia pakelti nuotaiką. Aš nedainuoju, tik atnešu grotuvą, paleidžiu muziką, ir visi po truputį linguojame į taktą. Dainuojame visiems žinomas lietuviškas dainas.