Daug vandens nutekėjo nuo vakaro Miunchene (Vokietija), kuomet iki ausų išsišiepęs J. Zidekas su ne mažiau laimingais komandos draugais šoko pergalės šokį po Lietuvos trispalve.

213 cm ūgio vidurio puolėjas buvo vienas iš trijų užsieniečių, radusių prieglobstį nuo 1998-ųjų vasarą NBA lygą apėmusio lokauto „Žalgirio“ gretose ir kūrusių Pelenės istoriją Eurolygoje.

„Šis klubas man visada bus arti širdies, nes čia patyriau pačių ryškiausių prisiminimų per visą savo karjerą“, – Krepšinis.lt sakė J. Zidekas.

Dabar 1999 metų čempionas krepšininkų emocijas bando perteikti Eurolygos TV žiūrovams. Bet tuo neapsiriboja: J. Zidekas užima Čekijos krepšinio federacijos viceprezidento postą ir priklauso „FIBA Europe“ valdybai, o kartu yra atsakingas už VTB Vieningosios lygos ryšius su tarptautinėmis organizacijomis.

Todėl ilgšis iš Čekijos nepraleidžia nei svarbiausių žemyno varžybų, nei kabinetinių batalijų, kuriose perbraižomas Europos krepšinio žemėlapis.

Su Krepšinis.lt J. Zidekas kalbėjosi apie mažų valstybių galimybes modernioje Eurolygoje, turnyrui gresiančius pokyčius, galios žaidimus tarp FIBA būstinės Myse (Šveicarija) ir Eurolygos štabo Barselonoje (Ispanija) bei viltį Prahoje pradėti Čekijos krepšinio pavasarį.

– Ką iš buvusių bendražygių „Žalgirio“ klube matėte pastaruoju metu? – Krepšinis.lt paklausė J. Zideko

– Darių Maskoliūną rugsėjį susitikau per Europos čempionatą. Taip pat ir trenerį Joną Kazlauską. Prieš du sezonus mačiausi su Dainiumi Adomaičiu, kuris tuo metu buvo Vilniaus „Lietuvos ryto“ treneris. Palaikau ryšį su Tyusu Edney – jam puikiai sekasi darbuotis Kalifornijos universiteto krepšinio komandoje (šį universitetą kartu su T. Edney baigė ir pats J. Zidekas – Krepšinis.lt). Niekada neteko prasilenkti tik su Anthony Bowie.

– Jūsų nuomone, ar šiais laikais mažųjų šalių klubams Eurolygoje dar realu pakartoti „Žalgirio“ sėkmę ir palikti už nugaros ispanų, graikų, turkų ar rusų komandas?

– Tai padaryti būtų žymiai sudėtingiau nei anuomet. Mums taip pat nebuvo lengva – man atrodo, kad „Žalgirio“ laimėjimas 1999 metais yra turbūt didžiausia staigmena per visą Eurolygos istoriją. Bet ji turi keletą paaiškinimų. Tuo metu Eurolygoje dar galiojo legionierių limitas, o „Žalgiryje“ žaidė beveik visa Lietuvos rinktinė. Užsieniečiai, kuriais klubas pasistiprino, nuostabiai pritapo prie komandos draugų. Galiausiai, mums šypsojosi sėkmė, nes ne vieną kartą išsigelbėjome rungtynių pabaigoje. Tiesiog tai buvo ypatingi metai.

Labai nepanašu, kad kuri nors maža komanda, turinti tokį biudžetą, kaip „Žalgiris“ anuomet, galėtų dar kartą nueiti visą kelią iki titulo. Bent jau aš tuo netikiu.

– O ar tikite derybomis tarp FIBA ir Eurolygos administracijos bei klubų, prasidėjusiomis praėjusią savaitę dėl bendro turnyro organizavimo?

– Geriausia išeitis krepšiniui būtų kompromisas, nes konfliktas nėra niekam naudingas. Prisimenu, ką kadaise pasakė Šarūnas Marčiulionis, kuomet kandidatavo į „FIBA Europe“ prezidentus: mus prisimins tik tuomet, jei būsime vieningi. Visiškai su tuo sutinku. Todėl visos suinteresuotos pusės turėtų padaryti viską, kad rastų konstruktyvų sprendimą.

– Galbūt jus pasiekė kalbos, iš kokių rėmėjų FIBA tikisi surinkti 30 mln. eurų naujosios lygos priziniam fondui?

– Girdime tik spekuliacijas. Nors esu „FIBA Europe“ valdybos narys, iki šiol neturiu net neoficialios informacijos apie tai. Galbūt dėl to klubai ir delsia įsipareigoti – situacija nėra aiški.

– Kaip Europos klubinio krepšinio struktūra turėtų pasikeisti per ateinančius penkerius metus?

– Nemanau, kad dabartinė situacija yra gera. Blogai, jei dvi svarbiausios jėgos žemyne kalba skirtingomis kalbomis. Jau dvejus metus laukiu, kada bus pasiektas koks nors susitarimas. Viliuosi, kad tai galų gale nutiks.

– Nimburko ČEZ klubas, kurio konsultantu esate, praėjusią vasarą iškart po burtų traukimo ceremonijos pasitraukė iš ULEB Europos taurės ir pasirinko FIBA organizuojamą turnyrą. Tai jūs patarėte taip pasielgti?

– Ne. Su ČEZ klubu dabar aš mažai susijęs, taip nutarė jo prezidentas (Miroslavas Jansta – Krepšinis.lt). Jo reikėtų ir klausti apie motyvus. Bet kol kas turbūt per anksti spręsti, ar žingsnis pasiteisino. Juk naujame turnyre sužaisti dar tik du turai.

– Einate ir Čekijos krepšinio federacijos, pateikusios paraišką kitą vasarą surengti vieną iš trijų olimpinės atrankos turnyrų, viceprezidento pareigas. Kaip vertinate savo šalies galimybes nurungti devynis konkurentus?

– Manau, mūsų paraiška – labai solidi. Praha – gražus, patogus ir lengvai pasiekiamas miestas, o O2 arena – tinkama aukščiausio lygio krepšiniui. Be to, olimpinės atrankos varžybos labai prisidėtų prie krepšinio populiarinimo Čekijoje. Tam atėjo pats laikas.

– Ar Čekijos rinktinės užimta septinta vieta Europos čempionate išjudino ledus?

– Tikiuosi, kad taip. O olimpinė atranka Prahoje dar daugiau žmonių paskatintų susidomėti krepšiniu.