„Sunku buvo užmigti, liūdna, bet praeities nepakeisi ir reikia žiūrėti į rytojų“, – gana nelinksmai pokalbį su žurnalistais pradėjo rinktinės kapitonas, omenyje turėdamas apmaudų pralaimėjimą Australijos rinktinei – 82:87.
Visgi, kaip ir užsiminė pats Mantas, nesėkmė Donguane jau tapo istorija, o šeštadienį Nankine jau teks versti naują jos lapą ir dėl žūtbūtinės pergalės kovoti su Prancūzija, kol kas žygiuojančia be kluptelėjimų.
Šio mačo išvakarėse M. Kalnietį „užklupo“ 33-iasis gimtadienis, tradiciškai sutinkamas rinktinės bičiulių kompanijoje. Kaip pajuokavo pats krepšininkas, jį galima sulyginti su žmogumi, gimusiu keliamųjų metų vasario 29-ąją ir gimtadienį švenčiančiu kartą per ketverius metus – ne rinktinėje savo gimimo dieną Mantas gali pažymėti tik olimpiniais metais, nes žaidynės organizuojamos ne rudenį, o vasarą.
Pokalbis su M. Kalniečiu – apie nelemtą pralaimėjimą australams, laukiančią varžovę Prancūziją, išvarginantį Luką Lekavičių ir norimą gimtadienio dovaną.
– Mantai, ar jau viską išanalizavote ir supratote, kas buvo blogai daroma rungtynėse su Australija?
– Taip, pamatėme ir supratome. Kaip ir pirmas įspūdis po rungtynių, pamatėme, jog didžiausia problema buvo „negrįžimas namo“ – į gynybą. Taip jie susikrovė savo persvarą. Atsirado lengvumas, pasitikėjimas savomis jėgomis – jie mus baudė tokiose situacijose, kur ne taip ir dažnai baudžia. Bet viskas prasidėjo nuo „negrįžimo namo“.
– Rytoj laukia Prancūzija. Kokia tai komanda?
– Daugiau mažiau, tačiau prancūzai taip pat mėgsta greitą žaidimą. Turėjome vieną vaizdo peržiūrą, žiūrėjome, ką jie ten žaidžia. Bet iš esmės yra fiziškai pajėgi komanda, turinti daug gynybinio plano žaidėjų, nors talentų yra ir puolime – prie tritaškio linijos. Taip kad laukia dar vienas sunkus mūšis – klysti nebegalima. Jeigu klysi, važiuosi namo.
– Kas labiausiai palieka įspūdį kalbant apie prancūzus?
– Jų grupė nebuvo pati stipriausia (prancūzai įveikė Jordaniją, Vokietiją ir Dominikos Respubliką, – red.past.), todėl sunku pasakyti, kaip jie atrodys toje kovoje – norėtųsi, kad ji būtų. Pirmą etapą jie įveikė gana lengvai, išsidalijo laiką, nes žaidė visi 12 krepšininkų. Nieko keisto, nieko naujo – prancūzų krepšinis visada buvo paremtas fizine jėga. Daug atletiškumo, energijos – tai jų didžiausi privalumai.
– Sezoną pačiam teko praleisti Prancūzijoje, ASVEL komandoje. Tai reiškia, kad Lietuvos rinktinė turi prancūzų krepšinio ekspertą?
– Tikrai ne, nes jie truputį skiriasi nuo to, koks krepšinis žaidžiamas Prancūzijos lygoje. Rinktinėje visgi yra žaidėjų, rungtyniaujančių geruose Europos klubuose, NBA, ir jų tas mąstymo lygis gerokai aukštesnis.
– Per rungtynes su australais teko susidurti su gynėjų spaudimu. Manote, kad ir prancūzai bandys patį atskirti nuo komandos?
– Tai normalu – aišku, kad bandys. Ruošiamės tam. Australai spaudė rimtai, tačiau nemanau, kad tai išmušė iš ritmo. Puolime viską padarėme neblogai, su spaudimu susitvarkėme, bet problemos buvo gynyboje.
– Gimtadienis ir vėl atėjo rinktinėje. Kokių dovanų tikitės?
– Tų dovanų norai kiekvieną kartą tie patys. Nesunku nuspėti, kokie artimiausi tikslai. Juokaujame, kad esu tas žmogus, kuris vasario 29 d. gimęs, nes tik olimpiniais metais gimtadienį švenčiu vieną kartą per ketverius metus.
– Lukas Lekavičius minėjo, jog skundėtės, kad jį nelengva vaikytis treniruotėse. Kaip yra iš tikrųjų?
– Na tai galite įsivaizduoti – visą vasarą sakiau, kam man tos kančios. Bet čia juoko forma. Žiūriu, Lukas visgi pasisako.
– Kaip pačiam ši sistema, kad viskas vyksta kas antrą dieną – treniruotės ir rungtynės?
– Visiems sąlygos vienodos, o man gal net ir geriau, kad yra viena diena laisva, o vėliau žaidi. Geriau, nei dvi dienas žaisti ir vėliau dvi laisvas turėti. Čia labai aiškus tvarkaraštis. Kitą dieną treniruotė daugiau yra tokia „atstatomoji“, taip pat taktiškai viską pasitikriname. Man čia viskas tvarkoje. Apie sistemas gal galima daugiau kalbėti, bet vieną dieną žaisti, o kitą treniruotis nėra blogai.
