Kontrolinėse rungtynėse įveikėme estus, be lyderių atvykusius suomius, olandus ir netgi ispanus (sykį – irgi be kelių lyderių), beraškant pergales natūraliai kilo ir apetitas, ir rinktinės vieta įvairiuose reitinguose, tačiau Europos čempionate realybė pasirodė esanti kiek kitokia, nei greitai susiformavusios sirgalių, dalies ekspertų ir netgi pačių krepšininkų iliuzijos.
2013 ir 2015 m. Jonas Kazlauskas nuvedė komandą iki Europos čempionato finalų ir grįžo su sidabru. Tai buvo paskutiniai kartai, kai Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė oficialiuose turnyruose iškovojo medalius. 2016-aisiais krachas ištiko Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių sūkuryje, 2017-aisiais Europos čempionatą aštuntfinalyje teko užbaigti jau Dainiaus Adomaičio vadovaujamai komandai, sėkmingu nepavadinsi ir 2019-ųjų pasaulio čempionato.
Į Eurobasket 2022 turnyrą lietuvius vargais negalais išvedė Darius Maskoliūnas (už paskutinį bloką danui – vis dar ačiū Mantui Kalniečiui), tačiau Tokijo olimpines žaidynes teko praleisti Kaune gavus krepšinio vunderkindo Lukos Dončičiaus pamoką.
Pamokos tęsėsi ir šių metų Europos čempionate Vokietijoje, iš kurio tenka grįžti vos su dviem pergalėmis prieš kur kas žemiau Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) reitinge esančias Vengrijos bei Bosnijos ir Hercegovinos ekipas. Kol kas šiame reitinge lietuviai – aštunti, o vengrai ir bosniai – atitinkamai 43-i ir 46-i. Tiesa, po šio čempionato pasikeis ir lietuvių pozicija.
Likusios ketverios įtemptos rungtynės su tikrai rimtais varžovais baigėsi tuo pačiu – apmaudžiais pralaimėjimais.
Jei susitikime su Vokietija sėkmė iš tikrųjų keletą kartų nusisuko, o teisėjai švilpavo prisimerkę, tiek Slovėnijai, tiek Prancūzijai, tiek nervų tampymą galų gale užbaigusiai Ispanijai pralaimėta nusileidus taktiškai ir psichologiškai – rinktinė panašiu metu užsikirsdavo lyg patefono plokštelė ir prarasdavo turėtą iniciatyvą.
Ji iš rankų tendencingai slysdavo ketvirto kėlinio viduryje, kai puolimas sustodavo, klaida toliau vydavo klaidą, o gynyba galutinai išsibalansuodavo.
Problemos kartojosi, ir akivaizdu, kad būdų jas išspręsti su dabartine turima sudėtimi K. Maksvytis neatrado.
Akistata su Slovėnija: 16 klaidų (slovėnai suklydo 13 sykių), kurias varžovai pavertė 25 taškais.
Pasimatymas su Prancūzija: 17 klaidų (prancūzai suklydo 9 kartus), kurias varžovai pavertė 19 taškų.
Užsitęsusiose rungtynėse su vokiečiais bėdos buvo panašios, o paskutinį tašką padėjo ispanai, patys praradę vos 8 kamuolius, o 20 lietuvių klaidų transformavę į 33 taškus.
„Esame jauna komanda, ypač gynėjų grandis“, – čempionate nuolat kartojo fatališką klaidų statistiką paaiškinti bandęs K. Maksvytis, tą patį pabrėžęs ir po turnyrą lietuviams „uždariusio“ susitikimo.
Tiesos yra – pagrindiniam rinktinės įžaidėjui ir čempionato debiutantui Rokui Jokubaičiui dar vos 21-eri, ir jo patirties stoką gal ir galima būtų prilyginti tam tikram komandos Achilo kulnui. Dar tik 23-eji ir Ignui Brazdeikiui, bet nuolat akcentuotas amžius – tik viena iš daugiakampės figūros, apibrėžiančios galutinę nesėkmę, kraštinių linijų.
Gynybos sistemas dažnai kaitaliojęs Sergio Scariolo aštuntfinalyje pergudravo Maksvytį. Ilgai netrukęs rado būdą suvystyti įsibėgėti bandžiusį Marių Grigonį, vėliau nuo komandos draugų buvo atkirstas ir Iggy, o Jonas Valančiūnas per svarbų mačą ir vėl susidegino pats, greitai prisirinkęs pražangų.
Patiems lietuviams varžovų lyderių stabdymas viso turnyro metu buvo tolygus košmarui.
Taip, taškų rinkti neleidome tuomet dar neįsimėčiusiam Dončičiui, bet žurnalistų pokalbiuose su K. Maksvyčiu ne kartą linksniuotas universalus aukštaūgis Mike'as Tobey į lietuvių krepšį suvertė 24 taškus. Dažniausiai – po genialių Lukos perdavimų atakuojant du prieš du, bet laimėjo amerikietis ir ne vieną individualią dvikovą.
Nors ir buvo uždėtas gynybos akcentas, prancūzų lyderis Evanas Fournier sušaudė 27 taškus.
Tritaškius mesdamas vos 20 proc. taiklumu (2/10) vokietis Dennisas Schroderis lietuviams atseikėjo 25 taškus, o 15,8 taško vidurkį čempionate turintis Franzas Wagneris jų į lietuvių krepšį sukišo net 32.
Nuvargusį bosnių milžiną Jusufą Nurkičių pristabdėme, bet tuomet atėjo Lorenzo Browno eilė.
Ketvirto kėlinio viduryje penktą asmeninę pražangą gavus geriausiam lietuvių gynybos perimetre specialistui Arnui Butkevičiui, šis ispanų natūralizuotas amerikietis pajuto absoliučią laisvę ir nusprendė atlikti lietuvių gynybos skrodimą. Per 15 minučių (paskutinio ketvirčio pabaiga ir pratęsimas) Brownas savo kraitį papildė 16 pelnytų taškų, o viso jų per rungtynes surinko 28.
Apie galvos skausmą ginantis dar grupių etapo įkarštyje tiesiai šviesiai pasisakė M. Grigonis: „Problema yra mūsų gynyboje. Kaip visada tas vienas talentingiausias ir sumeta krūvą taškų. Nesiginame“.
Ši problema taip ir liko neišspręsta problema.
Sunku (ir nesinori) įsivaizduoti, kaip rinktinės „ketvirta“ pozicija būtų atrodžiusi be traumą laiku spėjusio išsigydyti Mindaugo Kuzminsko, tačiau tenka pripažinti, kad „geriausia/grėsmingiausia priekine linija Europoje“ iš anksto vadintas J. Valančiūno ir Domanto Sabonio duetas vargu ar iki galo pateisino į jį dėtas viltis, nors titaniškų pasirodymų ir būta (45 JV naudingumo balai rungtynėse su Vokietija).
Adomaičiui ir Maskoliūnui „sutalpinti“ abiejų NBA lygos aukštaūgių aikštėje nepavyko. Aukso vidurio neatrado ir K. Maksvytis, taip iki galo ir negalėjęs paaiškinti, kodėl laukto bokštų dominavimo baudos aikštelėje neišvydome. Pavyzdžiui, Ispanijos rinktinė po lietuvių lenta sugriebė net 15 atšokusių kamuolių – šešiais daugiau už mūsiškius.
„Puolime atkovoti kamuoliai dažnai yra ne tik komandinės, bet ir individualios pastangos. Yra situacijų, kai vidurio puolėjas pakyla aukštai ir tada neturi galimybių sugriebti tų kamuolių. Bet iš esmės sunku paaiškinti – atkovoti kamuolį reikia turėti noro, reikia atsitverti žmones, reikia sugriebti tą kamuolį“, – gūžčiojo treneris.
Kaip ir tikėtasi, Kristupas Žemaitis su Eigirdu Žukausku beveik visą čempionatą stebėjo nuo atsarginių suolo, o Martynas Echodas atliko tik labai epizodinį vaidmenį. Tačiau Rokas Giedraitis, Vitorijos „Baskonia“ gretose Eurolyoje praėjusį sezoną turėjęs 11,1 taško vidurkį, tapo bene didžiausiu šios rinktinės nusivylimu.
30-metis snaiperis per šešerias rungtynes realizavo vos 2/12 tritaškių, turnyrą baigė vos su 3 taškų per susitikimą vidurkiu ir neretai gaudavo pylos nuo Maksvyčio dėl užsižiopsojimo gynyboje.
Sunkią rinktinei akimirką po pralaimėjimo Ispanijai – akistatą su gausia Lietuvos žurnalistų grupe – ant savo pečių iš krepšininkų atlaikė ne rinktinės kapitonas.
Nusivylęs J. Valančiūnas purtė galvą stabdomas interviu zonoje, kelis žodžius tarstelėjo D. Sabonis, o drąsiai kalbėti ryžosi tik vyriausias komandos žaidėjas – po mėnesio 33-iąjį gimtadienį minėsiantis M. Kuzminskas.
Versti „kaltės“ dėl nebrandžių rungtynių pabaigų rinktinės amžiaus vidurkiui Mindaugas nesiryžo, nes tai ir nebūtų tiesa – lietuvių komandos amžiaus vidurkis (27 metai) yra identiškas ir Ispanijos, ir Vokietijos žaidėjų amžiui, o ispanų atveju reikia turėti omenyje, kad jį netgi gerokai kilsteli 37-erių veteranas Rudy Fernandezas.
„Gal viena iš priežasčių yra tai, kad esame jauna komanda. Bet čia – tik pasiteisinimas. Šiaip juk visi žaidžia aukščiausiame lygyje, pradedant nuo pačių jauniausių. Visas tas rungtynes turėjome „uždaryti“. Nėra ko kaltinti. Liūdna labai, tokia chebra“, – apgailestavo jis.
Čia pat Mindaugas pripažino ir dar vieną tiesą: „Berods aštuoni žaidėjai pasikeitę, bet ispanai vis tiek įrodė savo. Įrodė, kad nepaisant visko, jie yra krepšinio šalis. Ir jie labai moka žaisti lemiamas rungtynes. Ko, deja, nemokame mes“.
Kovingumo ši rinktinė tikrai nestokojo, už ką Vokietijoje pelnytai sulaukė lietuvių sirgalių armijos aplodismentų ir apskritai išskirtinio palaikymo – ko verta vien dviejų pratęsimų pareikalavusi dramatiškų rungtynių su Vokietija pabaiga.
Susitikime su Ispanija ilgą laiką pirmavome dėl individualaus meistriškumo – net ir padarę dešimčia klaidų daugiau, ar būdami beveik be rezultatyvių perdavimų.
Deja, būdų peržengti psichologinį rungtynių pabaigų baimės barjerą ir užlopyti skyles gynyboje K. Maksvytis taip ir neatrado. Rezultatas – anksti važiuojame namo. Nes šiame lygyje už klaidas niekas neatleidžia, o už įkritimą į psichologines duobes baudžia skaudžiai.
„Manau, talento turime pakankamai. Bet prasto rezultato priežastys tos pačios – man pačiam tai pirmas čempionatas, pirma vasara. Tiek komandai, tiek man trūko bendro susižaidimo, ką turi kitos komandos, dirbdamos kelis metus iš eilės“, – tikino pats lietuvių treneris.
S. Scariolo su 9 Europos čempionato debiutantais turėjo kitų argumentų.
