Jutos „Jazz“ vyriausiojo trenerio asistentas anksčiau tokias pačias pareigas ėjo Los Andželo „Clippers“, Detroito „Pistons“, Finikso „Suns“, Klivlando „Cavalliers“ ir Orlando „Magic“ komandose.
2004 metais I. Kokoškovas tapo pirmuoju ne amerikiečiu vyriausiojo trenerio asistentu, laimėjusiu NBA čempionų titulą su Detroito „Pistons“, ir pirmasis, kuriam teko garbė prisidėti prie NBA „Visų žvaigždžių“ trenerių štabo.
Trenerio gyvenime įvyko du stebuklai – pirmasis padėjo sunkiu darbu užsitarnauti vardą krepšinio pasaulyje, o antrasis dovanojo pergalę 2017 metų Europos krepšinio čempionate.
I. Kokoškovas padėjo Slovėnijos krepšinio rinktinei pirmą kartą istorijoje pasipuošti Senojo žemyno pirmenybių aukso medaliais. Apie Slovėnijos krepšinio ateitį, Goraną Dragičių ir Luką Dončičių jis sutiko pasikalbėti su eurohoops.net žurnalistais.
– NBA pasauliui priklausote jau 17 metų, esate pirmasis treneris iš Europos, kuriam pavyko tiek daug pasiekti Jungtinėse Valstijose. Nepaisant to, pergalė su Slovėnijos rinktine tikriausiai yra didžiausias jūsų profesinis laimėjimas?
– Manau, kad taip. Priklausyti klubui yra viena, o treniruoti savo komandą – visai kas kita. Tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl sutikau treniruoti rinktinę. Galimybė treniruoti savo komandą, daryti savo klaidas ir augti kaip treneriui. 2007 metais sulaukiau kvietimo iš Gruzijos krepšinio federacijos, jie man pasiūlė darbą. Nebuvau tikras, ar tai gera mintis, nežinojau, ar geriau priimti tą siūlymą, ar dar palaukti.
Taip pat dirbau ir Serbijos rinktinės vyriausiojo trenerio asistentu. Joe Dumarsas, tuometinis „Pistons“ treneris, man davė patarimą: jeigu nori tobulėti ir augti kaip treneris, jeigu nori eiti į priekį, privalai stoti prie rinktinės vairo. Tuo metu buvau vienas, dar neturėjau šeimos ir darbas vasaromis man atrodė gana paprastas ir prasmingas sprendimas.
Visa tai buvo prieš dešimt metų. Dabar galiu drąsiai pasakyti, kad savos komandos treniravimas suteikia erdvės tobulėjimui, nes visi sprendimai tik tavo, atsakomybė už visą programą gula ant tavo vieno pečių. Šiuo požiūriu tai bene didžiausias mano kaip vyriausiojo trenerio pasiekimas, net ir lyginant su darbu ugdant tokias sėkmingas NBA komandas kaip Detroito „Pistons“, Finikso „Suns“ ir visas kitas, su kuriomis esu siejamas.
– Ar manote, kad po sėkmės Europos krepšinio čempionate tapsite pirmuoju NBA vyriausiuoju treneriu iš Senojo žemyno?
– Labai sunku pasakyti ar ką nors prognozuoti. Tokių dalykų nesukontroliuosi. Valdyti ir kontroliuoti galima tik savo progresą, savo gyvenimą. Šį sprendimą lemtų labai daug dalykų. Konkretaus klubo savininkas turi tavimi pasitikėti, tik tokiu atveju galima tapti vyriausiuoju treneriu. Viskas žymiai sudėtingiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Manau, kad yra labai daug trenerių iš užsienio, kuriems nestinga nei žinių, nei patirties dirbti NBA.
Be to, tai visai kita rinka. Nemanau, kad NBA klubo savininkas turėtų drąsos samdyti nepažįstamą žmogų. Tokį, kuris toje rinkoje neturi jokios patirties. Tai dar viena priežastis, kodėl stengiausi laikytis arčiau Europos rinkos, tiesiog noriu sukaupti daugiau patirties, bet tuo pačiu neapleidžiu ir NBA bei turiu ten ambicijų, nors to kontroliuoti ir pakreipti į vieną ar į kitą pusę negaliu. Likdamas ten pat, kur esu dabar, būdamas NBA vyriausiojo trenerio asistentu, nesijausčiau nei nepatenkintas, nei nelaimingas – dirbdamas su Jutos „Jazz“, su Quinu Snideriu, kuris ne tik mano viršininkas, bet ir artimas bičiulis.
Jis man suteikė galimybę dirbti JAV, Misūrio universitete. Ir aišku Jutos „Jazz“ vadovas Dennisas Lindsey, kuris padrąsino dalyvauti Europos krepšinio čempionate. Mano padėtis šiuo metu tiesiog puiki. Yra nemažai dalykų, kuriems susidėjus galėčiau tapti NBA komandos vyriausiuoju treneriu. Jeigu taip nenutiks, irgi menka bėda.
– Ar galėtumėte su mumis pasidalinti pačia įdomiausia istorija iš savo karjeros NBA?
– Sunkus klausimas, nes nutiko tikrai daug. Kiekviena diena, kiekviena treniruotė. Mano kaip vyriausiojo trenerio padėjėjo darbas – prisidėti ruošiantis žaidimui, atlikti skauto funkciją ir daugybę kitų nematomų darbų, stebėti varžovų vienas kitam siunčiamus signalus. Greggas Popovichiaus atvejis labai įdomus. Prieš pradėdamas profesionaliai žaisti krepšinį, jis mokėsi Vest Pointo karinėje akademijoje, mokėjo visokių suktybių.
Taigi pradėjome stebėti signalus, fiksuoti kūno kalbą. Tai buvo trečiasis NBA finalo susitikimas. Buvau Detroite. Buvome nusitaikę į G. Popovichių, atidžiai stebėjome. Jis pradėjo liesti nosį, ausis, trintis krūtinę. Jis buvo toks ramus ir atsipalaidavęs. Po visko prasitarė, kad juokavo, kad visa tai ne joks specialus signalas, esą tiesiog darė tą patį, ką darė Timas Duncanas. O mes taip jaudinamės ir nervinomės, vos iš proto neišėjome – juk tai buvo NBA finalas.
– Jeigu kalbėtume teoriškai, ar „Žvaigždžių komanda“ iš geriausių Europos žaidėjų gali prilygti NBA svajonių komandai?
– Be jokių abejonių, Europa gali mesti iššūkį Jungtinėms Valstijoms. Žaidėjai iš Europos puikiai išmano komandinį žaidimą. Tiek krepšininkai, tiek treneriai iš Jungtinių Valstijų turi ko iš mūsų pasimokyti. Kaip valdyti kamuolį, judėti, dirbti komandoje. Galėčiau pasakyti, kad Jungtinių Valstijų ir NBA treneriai su mumis noriai dalijasi informacija. Ne tik mes mokomės iš jų, bet ir jie iš mūsų.
– Goranas Dragičius sako, kad ir toliau žais Slovėnijos rinktinėje, jeigu jūs ir toliau ją treniruosite. Ar tai įmanoma?
– Tai neįmanoma. Naujasis FIBA kalendorius – iššūkis tiek žaidėjams, tiek treneriams. Jis labai neparankus, bet yra kaip yra. Man tai ne tik darbas, bet ir pramoga, malonumas. Stovėti prie rinktinės vairo didelė garbė, galimybė, kurios iš rankų paleisti nevalia. Deja, tai neįmanoma. Lapkritį bus vienaip, vasarį – jau kitaip.
Šiuo metu vyksta derybos, po maždaug mėnesio prasidės kvalifikaciniai susitikimai. Peršasi mintis, kad sutarimo pasiekti nepavyks. Norint atsakyti į šį klausimą, didžiausias iššūkis federacijoms ir ypatingai Slovėnijos krepšinio federacijai yra tai, kaip reikės tvarkytis su Eurolyga. NBA žaidėjų nebus. NBA neketina keisti savo dienotvarkės, taigi bus matyti, koks likimas laukia Eurolygos. Ši situacija daugiau paveiks komandas nei tai, kas jas treniruos.
– Jūsų nuomone, ar G. Dragičius (bent jau kol kas) Europoje nepakankamai vertinamas? Ar manote, kad jis grįš į Slovėnijos rinktinę?
– Kiekvienas turi savo nuomonę, savų interesų. Jo darbas – žaisti krepšinį. Pirmiausia nemanau, kad jis žais, tai mano asmeninė nuomonė. Bus sunku, o jau po dvejų metų – pasaulio čempionatas. Kas žino, sprendimą priims tik jis pats. Mūsų ryšys labai ypatingas, mus sieja labai daug gražių prisiminimų. Artimos ir mūsų šeimos, mus jungia ne tik santykiai, vienijantys žaidėją ir trenerį. Labai jį gerbiu. Nepaisant to, nacionalinėje ekipoje jis žaidžia ne dėl manęs. Jis čia atstovauja savo šaliai. Taigi jo sprendimas su tuo neturi nieko bendra.
– Lukos Dončičiaus talentas akivaizdus, o branda nepaliauja stebinti. Kalbama, kad jis NBA naujokų biržoje gali būti pakviestas pirmuoju šaukimu. Kokia jūsų nuomonė?
– L. Dončičius tikrai ypatingas vyrukas. Jo talentas ir potencialas tiesiog neįtikėtini. Tai, kaip jis susidoroja su jam tenkančiu spaudimu, negali nežavėti – atrodo, kad jis tuo mėgaujasi. Viskas priklausys tik nuo jo paties. Privalo tobulinti savo žaidimą, tikrai yra dalykų, kuriuos būtina taisyti. Jis brandus ne pagal savo amžių. Jau dabar Luka labai gerbiamas, komandos nariai jį labai mėgsta.
