Skandaluose paskendusią Rusijos krepšinio federaciją į savo rankas dabar 36-erių metų vyras perėmė 2015-ųjų rugpjūčio pabaigoje, o vos po poros savaičių jam savo akimis teko stebėti antrąjį iš eilės rinktinės fiasko Europos čempionate.
17 ir 21 – tokiose pozicijose paskutinėse dvejose Senojo žemyno pirmenybėse finišavo Rusijos krepšininkai. 2012 metų olimpinio bronzos medalio laimėtojai paskutinį penkmetį buvo tiesiog iškritę iš pasaulio krepšinio žemėlapio – nedalyvavo nei pasaulio čempionate, nei olimpinėse žaidynėse.
„Įsidėmėk mano žodžius – Rusijos rinktinė šiemet visus nustebins“, – dar Tel Avive pabrėžė vienas ukrainiečių žurnalistas.
Galbūt tada jį išgirdę kolegos tik pasukiojo pirštą ties smilkiniu, tačiau po savaitės šie žodžiai virto realybe – rusai aštuntfinalyje ant menčių paguldė Kroatiją, o ketvirtfinalyje iš kovos dėl medalių eliminavo lietuvių skriaudikę Graikiją.
„O kodėl gi ne? Likusios rungtynės – kaip loterija. Vienose rungtynėse gali nutikti bet kas“, – paklaustas, ar tiki, kad Rusijos komanda gali patekti į finalą ar net tapti čempione, pasitikėjimą savo tautiečiais demonstravo A. Kirilenka.
Krepšinis.lt su Rusijos krepšinio federacijos prezidentu pusfinalio prieš Serbiją išvakarėse kalbėjosi apie atgimusią rinktinę, įdomiai besiklostantį „Eurobasket 2017“ turnyrą ir Europos krepšinį sukausčiusį karą tarp FIBA ir Eurolygos vadovų.
– Ar prieš turnyrą bent pasvajojote, kad Stambule išbūsite iki paskutinės Europos čempionato dienos? – Krepšinis.lt paklausė A. Kirilenkos
– O kodėl gi ne? Vertinant pagal mūsų turimą sudėtį, mes turime patyrusius žaidėjus, kurių amžiaus vidurkis 28-31 metai – turime NBA žaidėją, turime geriausią praėjusio sezono Europos taurės turnyro žaidėją, turime keturis CSKA narius, rungtyniaujančius Eurolygoje. Turime 6-7 vyrukus, kurie žino, kaip žaisti lemtingas kovas. Tai suteikia vilčių, kad vieną dieną ši komanda gali įveikti bet ką. Nesakau, kad būtent taip ir nutiks, tačiau bent jau turime tokių galimybių. Labai didelė netektis prieš turnyrą mums buvo Sergejus Karasiovas, kuri patyrė peties traumą. Šis praradimas šiek tiek pakeitė komandą, nes jis būtų pridėjęs daugiau variantų mūsų žaidime, ypač puolime.
– Jūsų paklausiau todėl, kad skaičiau, jog keldamas komandai tikslą minėjote, jog patekimas į ketvirtfinalį būtų geras rezultatas, o žaidimas pusfinalyje – neginčytina sėkmė.
– Tikslą iškėliau remdamasis paskutiniais paskutinių ketverių metų rezultatais, kuomet komanda net nesugebėdavo išsikapstyti iš grupės. Rinktinei kėliau tikslą patekti į ketvirtfinalį, jame puikiai sužaisti ir prasibrauti į pusfinalį – tai buvo tikslas, kuris man patiko. Kai pasižiūriu į žaidėjų sąrašą, aš esu įsitikinęs, kad ši komanda yra pajėgi žaisti pusfinalyje ir kovoti dėl medalių.
– Rusijos krepšininkų paskutiniuose dviejuose Europos čempionatuose buvo prilyginami fiasko. Kas pasikeitė šiemet, kad komanda atliko tokį progresinį šuolį?
– Aš esu žmogus, kuris tiki mažais dalykais, padedančiais skinti pergales. Ir tie maži dalykai – nebūtinai yra susiję su krepšiniu. Prie pergalių, nors ir mažai, bet prisideda logistika, kelionės, pasiruošimas, skautingas, žiniasklaida ar tiesiog komandą supantys žmonės. Visi federacijos nariai, visas trenerių štabas, medicinos personalas ir komandos vadovai padeda komandai susilipdyti. Žaidėjai neturi galvoti apie dalykus už aikštės ribų. Viskas, dėl ko jie turi jaudintis – treniruotės ir rungtynės. Svarbu apsaugoti komandą nuo pašalinių dirgiklių. O aš tą žinau, nes ir pats buvau žaidėjas. Manau, kad per pastaruosius metus visą procesą kaip reikiant ištobulinome.
Taip pat matau, kad žaidėjai pagaliau suprato, kodėl jie čia yra ir dėl ko kovoja. Juk nėra, kad tave pakviečia, tu atvyksi ir turi žaisti. Ne. Mano pirma frazė, kurią ištariau visiems susirinkus buvo tokia: „Jeigu kas nors nejaučiate, kad norite čia būti – važiuokite namo. Mes jus mylime, bet jūs neprivalote čia būti. Bet jeigu jau liekate, aš noriu, kad darytumėte darbą dėl savęs, dėl savo draugų, dėl savo šalies. Jauskitės komandos dalimi. Bet ne todėl, kad prašau jūsų žaisti, o dėl to, kad jūs patys to norite“. Ir pagaliau žaidėjai suprato, kad daro kur kas daugiau nei tik žaidžia krepšinį – jie atstovauja šaliai. Galbūt tai skambūs žodžiai, tačiau šie krepšininkai yra pavyzdys jaunajai kartai. Galima pralaimėti rungtynes, tačiau labai svarbu, kaip tu elgiesi jų metų, kaip pristatai save ir savo šalį jose.
– Rinktinėje turite nemažai žvaigždžių su neeiliniais charakteriais. Ar galima sakyti, kad geras rezultatas pasiektas todėl, kad treneris Sergejus Bazarevičius išmoko su jomis susitvarkyti?
– Kodėl gi ne? Likusios rungtynės – kaip loterija. Vienose rungtynėse gali nutikti bet kas. Tai jau įrodė ir kiti šio turnyro rezultatai: graikai nugalėjo Lietuvą, vokiečiai eliminavo Prancūziją, suomiai puikiai žaidė grupių etape, ta pati Latvija demonstravo galingą žaidimą. Niekas netikėjo ir Rusijos komanda, nes paskutinius du kartus mes net neperžengėme grupių etapo barjero. Man Europos čempionatai tuo ir patinka, kad skirtingą dieną gali laimėti skirtinga komanda. Visi žinome, kad Ispanija turi galingą rinktinę dar dešimčiai metų į priekį ir, bent žvelgiant į sudėtį, neturi sau lygių. Bet visos kitos komandos skirtingomis dienos gali užfiksuoti skirtingą rezultatą. Net ir ta pati Ispanija, turinti solidžią sudėtį, mano nuomone, nežaidžia taip gerai – ji vis dar yra įveikiama (pokalbis vyko prieš ispanų pralaimėjimą pusfinalyje – Krepšinis.lt).
– Aleksejus Švedas visuomet buvo Rusijos rinktinės lyderis puolime, bet atrodo, kad šiemet jis tapo tikru komandos lyderiu. Kaip per visus šiuos metus pasikeitė Aleksejaus asmenybė?
– Mačiau Aleksejų dar 18-metį, kai jis pirmą kartą pateko į rinktinę. Mano nuomone, jis vienas geriausių mano matytų Rusijos žaidėjų. Jis tikriausiai vienintelis žaidėjas per 20 metų, kuris gali pats susikurti metimus tiek sau, tiek ir komandos draugams. Aš esu Aleksejaus žaidimo gerbėjas, bet jis vis dar turi labai daug erdvės tobulėjimui. Jis dar gali progresuoti gebėjime kontroliuoti rungtynes – ketvirtfinalis su Kroatija buvo puikiausias pavyzdys: jis neplaukė pasroviui, jis pats kontroliavo rungtynes.
O apskritai geriausias šios savybės pavyzdys šiame turnyre – Goranas Dragičius, kuris tobulai kontroliuoja žaidimą. Jis veda komandą, bet ne tik dėl pelnomų taškų: žino, kada sustoti, kada bėgti – Goranas kontroliuoja žaidimo tempą.
Prieš Kroatiją tokį mačiau ir Aleksejų. Aš tokį jį noriu matyti visada, nes jis gali taip žaisti. Nors kol kas dar stabiliai to nedaro – mače su graikais gynėjas priminė ankstesnį Švedą, kuris buvo jaunas, aistringas, pelnantis daug taškų, žibantis, bet kartais prarasdavo kontrolę ir nesugebėdavo reikiamu metu sustoti. Aleksejus tiesiog persistengdavo, vietoje to, kad kiek pristabdytų ir atliktų planą B. Jis vis dar stengiasi atlikti tą planą A, nes jaučiasi atsakingas už komandą.
– Kaip ir minėjote, Graikija nugalėjo Lietuvą, Vokietija – Prancūziją, Rusiją – Kroatiją. Kai dabar pasižiūrite į visus rezultatus iki pusfinalio, kuris jus labiausiai nustebino?
– Prieš pat turnyrą turėjau linksmą pokalbį su žiniasklaida, kai manęs klausė, kodėl draugiškoms rungtynėms pasirinkome Suomiją, Vokietiją, o ne stipresnius varžovus. Ir tada pamatai šių komandų rezultatus – tiek suomiai, tiek vokiečiai grupėse užėmė antrąsias vietas. Žinote, mes vis dar gyvename dešimties metų senumo įspūdžiais, kai Ispanija, Serbija ir Prancūzija dominavo Europos krepšinyje. Bet laikai pasikeitė. Būtent todėl „Eurobasket“ lygis išaugo, būtent todėl šis turnyras vis įdomesnis sirgaliams, nes bet kurią dieną gali išauti bet kuri komanda. Anksčiau komandos pasispardydavo 10 minučių, bet dabar jos išmoko žaisti visas 40, todėl net ir favoritams daug sunkiau.
– O galbūt po lietuvių pralaimėjimo turėjote progos pasikalbėti su Arvydu Saboniu?
– Jis jau iškalbėjo savo laiką (juokiasi). Bet žinote, yra skirtingi žmonės, skirtingos nuomonės, skirtingi požiūriai. Juk negali pasakyti, kad Kobe Bryantas darytų tą patį, ką darydavo Michaelas Jordanas – tai skirtingos asmenybės su skirtingais charakteriais. Visi pasirenka, kaip atlikti savo darbą. Arvydas tikrai atlieka puikų darbą su Lietuvos krepšiniu, todėl aš galiu jį tik palaikyti.
Sabonis buvo puikus žaidėjas, yra geras draugas, geras prezidentas ir jo paties pasirinkimas, kaip jis nori bendrauti su žiniasklaida ar komanda. Nežinau, ar jis ateina į rūbinę ir kažką pasako, bet aš asmeniškai nenoriu trukdyti komandos ir trenerių, nes jeigu aš pasirenku trenerį – aš juo pasitikiu. Būtent dėl to nenoriu kištis, nebent pats treneris po prašytų. Nesu treneris ir juo nenoriu būti, bet aš jiems pasirengęs padėti viskuo, kuo tik galiu. Jeigu jiems reikės patarimų – aš jiems duosiu. Jeigu jiems reikės motyvuojančios kalbos – aš ją pasakysiu.
– Dar norėčiau pakalbėti apie FIBA reikalus, naują varžybų sistemą ir laukiančius „langus“. Per juos Rusijos rinktinės turės verstis be Timofejaus Mozgovo ir Maskvos CSKA bei Maskvos srities „Chimki“ klubo žaidėjų. Ar galima sakyti, kad nuostoliai visiškai pakeis jūsų komandos veidą?
Bet tuo pačiu yra ir daugybė minusų, nes sezono metu vis tiek nematysime NBA žaidėjų. Neaišku ir kaip viskas baigsis dėl Eurolygos žaidėjų. Bet tikiuosi, kad visi klubai bus dosnūs ir deleguos savo žaidėjus į rinktines. Juk galų gale tai tik dvi datos per visus metus – lapkričio 20-28 ir vasario 19-27 dienos. Nesuprantu, kodėl Eurolyga nenori padėti ir šiek tiek neprailgina savo sezono. Bet šis konfliktas vis tiek kažkada turės išsispręsti, nes „langai“ jau yra faktas – reiškia, kad struktūra jau nebepasikeis.
Ir aš manau, kad buvo protingas sprendimas pasaulio krepšinio čempionatą iš 2018 metų perkelti į 2019-us, nes anksčiau jis dubliuodavosi su pasaulio futbolo čempionatu. Sirgaliams tekdavo pasidalinti į dvi stovyklas, o juk krepšinis negali populiarumu nukonkuruoti futbolo, nes tai didžiausias pasaulio sporto renginys. Aišku, norėčiau Europos čempionato kovas matyti kas dvejus metus, bet jos dabar vyks kas ketverius, todėl jų vertė bus dar didesnė.
Bet iš žaidėjų pozicijos nematau jokių problemų. Įsivaizduoju, kad jeigu aš būčiau žaidėjas, tai nematau skirtumo ar 10 dienų sportuoti su rinktine, ar tą patį laiką klube. Todėl nežinau, kodėl ir kaip žaidėjai gali dar labiau pervargti ar pasijusti blogiau – juk viskas bus tas pats. Į tai žvelgiu netgi kaip į gerą dalyką, nes kartais sezono metu norisi prasiblaškyti, atsišviežinti.
Tačiau tuo pat metu suprantu ir klubus, nes jiems skaudu prarasti žaidėjus. Bet vėlgi, mes kalbame apie dvi datas, tik dvi datas... Todėl tikrai nesuprasiu, jeigu klubai neišleis žaidėjų. Suprasčiau, kad jeigu jie išvyktų mėnesiui, bet juk kalbame apie dvi datas... (juokiasi) Per visą sezoną vos dvi datos. Mano nuomone, tai yra niekis.
– Jūs esate Rusijos krepšinio federacijos prezidentas, A. Sabonis – Lietuvos, Jorge Garbajosa – Ispanijos. Kodėl visos legendos nesusivienija ir nesiima iniciatyvos, kad tos dvi kariaujančios pusės galiausiai susitartų ir nenukentėtų krepšinis?
– Aš atviras tokiai galimybei ir apie tai kalbėjau nuo pat pradžių. Bet žinote, visas ginčo sprendimas pasisuko į teisininkų rankas, todėl dabar jau pasižiūrėsime, kaip viskas susiklostys. Tačiau aš mielai pakalbėčiau su Eurolyga ir išsiaiškinčiau, su kokiomis problemomis mes susiduriame.
– Iš jūsų kalbos suprantu, kad blogiečiai šiame konflikte yra Eurolygos atstovai. Ar aš klystu?
– Nėra blogiečių. Abi pusės turi problemų ir abiem pusėms jos yra skausmingos, tačiau reikia išsiaiškinti esminę, kuri ir trukdo susitarti. Aš asmeniškai jos nežinau, nes nesu įsitraukęs į ginčą ir nedalyvauju visame šiame procese. Bet turi vykti dialogas – be jo šios problemos niekada nebus išspręstos.
– Žiūrint į ilgalaikę perspektyvą: ši „langų“ sistema prigis ar visa idėja su laiku subyrės į šipulius?
– Ši sistema jau įdiegta bent ketveriems metams, todėl net nėra prasmės apie tai diskutuoti. Tikrai artimiausiu metu niekas nieko nepakeis, nes Kinija jau rengiasi organizuoti pasaulio čempionatą, todėl visa tai įvyks: norime mes to ar ne. Mano nuomone, Eurolyga šiuo metu elgiasi labai blogai stengdamasi būsimo sezono tvarkaraštį įdėti į rinktinių „langus“. Įsivaizduokite, prasidės atrankos ciklas, bet į rinktinę neatvažiuos pusė žaidėjų, nes Eurolygos klubai neišleis. Kaip, jūsų nuomone, sureaguos mūsų sporto ministerija arba prezidentas?
– Užsuks pinigų kranelį?
– Kad ir kaip bepažiūrėtumėte, tai pakenks klubiniam krepšiniui. Ypač mūsų šalyje. Nežinau, kaip bus Lietuvoje. Galbūt A. Sabonis yra taip gerbiamas, kad sugebės nuraminti aistras, bet Rusijoje tai tikrai bus didžiulė problema. Jei klubai labiau galvos apie save, o ne apie nacionalinę komandą – tokiu atveju laukia bloga ateitis. Aš stengiuosi to išvengti, nes nesu rinktinės pusėje prieš klubus. Aš noriu kovoti ir už rinktinę, ir už klubus, nes mums svarbu turėti ir stiprią klubinę sistemą: linkiu, kad mūsų didžiausi klubai CSKA ir „Chimki“ kuo geriau pasirodytų Eurolygoje. Bet tuo pačiu nenoriu, kad klubai taptų rinktinės priešais. Suprantate ką sakau? Aš noriu, kad klubai ir rinktinė dirbtų išvien.
