52-ejų S. Bazarevičius iki šiol yra laikomas vienu geriausių įžaidėjų Rusijos krepšinio istorijoje. Su Maskvos CSKA ir Rusijos rinktine apdovanojimus skynęs krepšininkas trumpam buvo išvykęs netgi į NBA lygą, kur 1994-1995 m. epizodiškai vilkėjo Atlantos „Hawks“ marškinėlius.

Baigęs profesionalo karjerą, Europos ir pasaulio vicečempionas pasuko trenerio keliu, o prie Rusijos rinktinės vairo stojo tuomet, kai šios šalies krepšinio federacijos prezidentu tapo Andrejus Kirilenka.

Pastaraisiais metais Lietuvos rinktinės situacija yra šiek tiek kitokia dėl „deficitinės“ įžaidėjo pozicijos. Mantui Kalniečiui tinkamos pamainos po Luko Lekavičiaus traumos taip ir neatsirado, nors spragą ir buvo bandoma kamšyti įvairiais būdais.
Sergejus Bazarevičius

Su žaidėjais bendrą kalbą lengvai randantis S. Bazarevičius rinktinės vėliavą nešti ėmėsi sunkiu momentu. Su komanda atsisveikinus ilgamečiam treneriui Davidui Blattui, ryšys tarp krepšininkų ir trenerių buvo pašlijęs – sukurti vidinės „chemijos“ nepavyko nei Vasilijui Karasiovui, nei Jevgenijui Pašutinui. Nuo 2012-ųjų Londono olimpinių žaidynių rusai kentė titulų badą, o paskutiniuose dviejuose Europos čempionatuose patyrė visišką fiasko ir neįveikė grupių varžybų etapo.

Tačiau S. Bazarevičiui, bent jau kol kas, garsiausius rusų krepšininkus suvaldyti sekasi. Jam tapus treneriu 2016-ųjų pradžioje, į komandą sugrįžo Aleksejus Švedas, šią vasarą padėti rinktinei nusprendė ir vienintelis šiuo metu NBA žaidžiantis rusas Timofejus Mozgovas.

Sergejus Bazarevičius
Foto: Getty images

Nors Rusijoje didelių vilčių į komandą ir nebuvo dedama, o artėjant čempionatui iš rikiuotės dėl traumos iškrito puolėjas Sergejus Karasiovas, S. Bazarevičiaus kariauna „Eurobasket 2017“ turnyre žygiuoja labai užtikrintai. Grupėje pralaimėjusi tik latviams, Rusija netikėtai lengvai peršoko ir aštuntfinalio barjerą – viena favoričių laikytą Kroatiją sutriuškino 101:78.

Ketvirtfinalyje rusų laukia Lietuvos rinktinę eliminavusi Graikija – būtent rungtynių su Lietuva vaizdo įrašas S. Bazarevičiui ir jo asistentų komandai buvo pagrindinė medžiaga ruošiantis trečiadienio vakaro susitikimui.

– Prieš būsimas rungtynes išsamiai nagrinėjote lietuvių ir graikų tarpusavio akistatą. Kokias Lietuvos rinktinės pralaimėjimo priežastis išskirtumėte?, – Krepšinis.lt paklausė S. Bazarevičiaus.

– Aš manau, kad Lietuva tiesiog sužaidė nesėkmingas rungtynes. Prastai pataikė, galbūt pernelyg daug buvo tikimasi iš Manto Kalniečio ir jo organizuojamų derinių „du prieš du“. Mantui tai taip pat nebuvo pačios geriausios rungtynės. Komandai pritrūko rezervo, kažkokių naujų alternatyvų puolime. Pavyzdžiui, Jonas Mačiulis galėjo būti išnaudotas geriau, nors jam taip pat rungtynės nebuvo sėkmingos. O patys graikai sužaidė drausmingai, energingai. Nickas Calathesas užvedė komandą, gerai organizavo žaidimą, po lenta gerai grūmėsi patyrę Ioannis Bourousis, Georgas Printezis – mes taip pat turime atkreipti dėmesį į šiuos žaidėjus.

Rungtynių pabaigoje stebėjau Arvydą iš toli ir supratau, kad tai paskutinė galimybė su juo pasisveikinti šiame čempionate. Priėjau, pasakiau, kad nors ir nemalonus momentas, tačiau labai džiaugiuosi jį matydamas. Pralaimėjimu aikštėje gyvenimas nesibaigia.
Sergejus Bazarevičius

– Ar lietuvių pralaimėjimas graikams jus nustebino?

– Be abejo, Lietuva prieš šias rungtynes atrodė favoritė. Grupėje užimta pirma vieta, o tai jau daug pasako. Bet, žiūrint iš kitos pusės – tai tik vienos rungtynės, o komandų pajėgumas yra panašus. Čia ir yra visas Europos čempionato sudėtingumas – tai turbūt pats rimčiausias iš visų turnyrų po FIBA vėliava. Čia netgi ne pasaulio čempionatas, kur būna įvairių „praeinamųjų“ rungtynių su Afrikos ar Azijos komandomis. Čia beveik visos rinktinės gali įveikti viena kitą, todėl kažkokia sensacija to pralaimėjimo graikams nelaikyčiau. Tačiau, mano nuomone, Lietuva, Prancūzija, Ispanija ir Serbija yra keturios šalys, kurios Europos čempionatuose diktuoja madas, visada yra tarp favoričių, turi ilgus atsarginių suolus.

Žinoma, pastaraisiais metais Lietuvos rinktinės situacija yra šiek tiek kitokia dėl „deficitinės“ įžaidėjo pozicijos. M. Kalniečiui tinkamos pamainos po Luko Lekavičiaus traumos taip ir neatsirado, nors spragą ir buvo bandoma kamšyti įvairiais būdais. Visgi dar kartą pasikartosiu, jog minėtųjų šalių rinktinės, kad ir kokias sudėtis atsivežtų, yra tikrai stabilios – su retais įkritimais į duobę. O kitų šalių pasirodymai priklauso nuo to, kas atvažiavo, kaip pasirengę atvažiavo. Dažnai pasikliaujama ir sėkme.

– Rusijos rinktinė šiemet atrodo visiškai kitaip nei 2013 ar 2015 metų čempionatuose, kai jums net nepavyko įveikti grupės varžybų barjero.

– Būtent apie tai aš ir kalbu (šypsosi). Apskritai atmosfera Rusijos rinktinėje radikaliai pasikeitė į gerąją pusę, kai federacijos prezidentu tapo A. Kirilenka. Jo entuziazmas padarė gerą įtaką visam krepšinio vystymosi procesui. Mūsų užduotis buvo pakeisti požiūrį, nes paskutiniais metais, kai Rusijos rinktinė blogai žaidė, visi tik spjaudėsi ir žiūrėti rungtynių nesirinko.

Lietuvoje rinktinė labai vertinama, tad problemų būti neturėtų netgi tada, kai pasirodymai prastesni. Ispanijoje žiūrovai renkasi visada, nes yra į ką žiūrėti. O Italijoje jie susirenka nepaisant to, koks būtų žaidimas. Mano nuomone, nuo nacionalinių komandų pasirodymų priklauso žmonių požiūris net ir į klubinį krepšinį.

– Susidaro įspūdis, kad Rusijos rinktinė šiame čempionate žaidžia nejausdama jokio spaudimo.

– Na, mumis niekas netiki. Buvome palaidoti dar iki išvykimo į Europos čempionatą (juokiasi).

Europos krepšinio čempionato atkrintamosios varžybos
Foto: FIBA

– Lietuvos rinktinės treneris Dainius Adomaitis po pralaimėjimo graikams užsiminė, kad neigiamą įtaką žaidėjų psichologijai darė įvairios ekspertų prognozės ir pasisakymai, apgailestavo, kad nepavyko žaidėjų atriboti nuo žiniasklaidos informacijos srauto ir socialinių tinklų. Ar jūs nesusiduriate su tokia problema?

– Žinote, dabar gyvename tokiame pasaulyje, kur kiekvienas turi savo nuomonę ir ją bando išsakyti, nes tam yra daug galimybių. O vėliau visi – ir žaidėjai, ir treneriai – turi galimybių tai perskaityti ar pamatyti. Ir kai tu stengiesi kažką daryti gerai, dirbi, o kažkoks žmogus, kuris nežino vidinių dalykų, imasi kritiko vaidmens, reakcija būna jautri. Taigi, aš suprantu šią nemalonią situaciją.

– Piktinamasi buvo ne tik dėl kritikos, bet ir dėl to, kad kai kurie ekspertai Lietuvoje rinktinei iš anksto kabino auksą.

– Kai tu dirbtinai padidini lūkesčius, vėliau nusivylimas būna dar didesnis. Nors ir minėjau, kad Lietuva yra viena iš pagrindinių Europos krepšinio šalių, tačiau apie auksą per drąsu kalbėti ne tik jums – drąsu kalbėti visiems. Tačiau Rusijoje irgi vyksta tokie dalykai. Laimėjai dvejas rungtynes – tu jau herojus, favoritas. O po to, neduok Dieve, pralaimėsi – su žemėmis ir dar kai kuo sumaišo.

– Rinktinės vairą perėmėte tęsiantis nesėkmingam Rusijos krepšiniui etapui – po 2011-ųjų Europos bronzos ir olimpinės 2012-ųjų Londono bronzos, penkeri metai buvo visiškai „tušti“. Ar jaučiatės sėdintis savo rogėse?

– Žinote, nėra paprasta, tačiau žmogus apsipranti, o kai dar ir laimi – visuomet yra lengviau. Tačiau psichologinio spaudimo netrūksta – pavyzdžiui, pernai reikėjo įveikti kvalifikacinį etapą į Europos čempionatą. Nežinau, kas būtų buvę, jei nebūtume į jį patekę... Šiemet sunkumų taip pat nestinga, tačiau kartais tai tik padeda – per sunkumus tu augi.

– Jums pačiam teko žaisti ne viename Europos čempionate, o dabar pirmą kartą šiame turnyre dirbate treneriu. Galite palyginti šias dvi patirtis?

– Nepasakyčiau, kad žaisti buvo daug lengviau, nes būnant aikštėje spaudimas visuomet jautėsi, atsakomybės netrūko. Čempionatai tikrai nėra paprastas dalykas – kartais tenka žaisti kelias dienas iš eilės, poilsio nedaug. Ir turbūt labiau pavargsti nuo emocijų, o ne nuo fizinio krūvio. Na, o trenerio darbas dabar radikaliai pasikeitęs nuo tų „senųjų“ laikų. Namų darbų labai daug – ir skautingas, ir vaizdo peržiūros. Dabar viskas kitaip.

Sergejus Bazarevičius
Foto: Getty images


– Kad vadinamasis „favoritų“ statusas gali pakišti koją, žinote iš savo patirties. Turbūt greitai norėjote pamiršti 1995-ųjų Europos čempionatą, kai ketvirtfinalyje koją Rusijai pakišo ne kas nors kiti, o lietuviai (Arvydas Sabonis pelnė 33 taškus, o Lieuva laimėjo 82:71,– aut. past.)?

– Deja, man tas čempionatas irgi įsiminė, nors 1993-ieji, kai Rusija iškovojo Europos sidabrą, patiko kur kas labiau (šypteli). Tąsyk mes atvažiavome nugalėti, ir tai buvo klaida. Toks požiūris dažnai pakiša koją. Dvejus metus iš eilės gerai pasirodėme turnyruose – Europoje 1993-iaisiais buvome antri, 1994-aisiais pasaulio čempionate irgi iškovojome sidabrą. Pamenu, atrodė, kad jūra iki kelių, tačiau realybėje viskas buvo kitaip. Ir tai – pamoka ateičiai, kad savo jėgų pervertinti negalima.

– 1985 metais jums pačiam teko žaisti petys į petį su A. Saboniu ir netgi kartu lipti ant prizininkų pakylos – Japonijoje vykusioje studentų universiadoje su tuometinės SSRS rinktine iškovojote auksą. Ar mintimis retkarčiais grįžtate į tuos laikus?

– Tai buvo mano karjeros pradžia. SSRS rinktinė 1985-aisiais laimėjo Europos čempionatą, todėl po šios pergalės kai kuriems Maskvos CSKA žaidėjams buvo leista pailsėti. Į universiadą pakvietė Šarūną Marčiulionį, Valerijų Goborvą, Valerijų Koroliovą ir mane. Pakeitėme Heino Endeną, Sergejų Tarakanovą ir, regis, Vladimirą Tkačenką. Tiksliai nepamenu, ar jis buvo universiadoje ar ne. Tačiau puikiai atsimenu, kad A. Sabonis ir Valdis Valteris aikštėje kūrė tikrus stebuklus – tai buvo tiesiog beprotiškas duetas. Sabas buvo jaunas, lieknas, aikštelėje darė, ką tik norėjo, tiesiog dominavo.

Lietuva yra viena iš pagrindinių Europos krepšinio šalių, tačiau apie auksą per drąsu kalbėti ne tik jums – drąsu kalbėti visiems. Tačiau Rusijoje irgi vyksta tokie dalykai. Laimėjai dvejas rungtynes – tu jau herojus, favoritas. O po to, neduok Dieve, pralaimėsi – su žemėmis ir dar kai kuo sumaišo.
Sergejus Bazarevičius

Aš galiu prisiminti vieną viską gerai apibūdinančią istoriją. Mano pozicija – įžaidėjas, todėl buvau pripratęs pribėgti ir po varžovų metimo paimti atkovotą kamuolį iš aukštaūgių, organizuoti greitą ataką. Tai buvo viena iš labiausiai vertinamų mano savybių – greitos atakos organizavimas. Taigi, pagal įpratimą bėgu link kamuolį pagavusio A. Sabonio. O jis į mane klausiamai žiūri: „Ko tu čia bėgi? Bėk į priekį, aš tau kamuolį pats paduosiu“. Ir tai buvo unikalu.

Jam nereikėjo įprastinės įžaidėjo dainelės, neva jis kontroliuoja kamuolį aikštelėje ir nurodinėja, kaip rengti ataką. Sabonis pats atiduodavo tą pirmą perdavimą. Net ir šiais laikais tokių aukštaūgių beveik nėra. Na, vienintelis Marcas Gasolis, kuris irgi nuostabiai mato aikštę ir atlieka perdavimus. Bet Sabas man geriausias liks visiems laikams.

– Ar po rungtynių su Graikija neteko pabendrauti su pačiu Arvydu?

– Rungtynių pabaigoje stebėjau Arvydą iš toli ir supratau, kad tai paskutinė galimybė su juo pasisveikinti šiame čempionate. Priėjau, pasakiau, kad nors ir nemalonus momentas, tačiau labai džiaugiuosi jį matydamas. Pralaimėjimu aikštėje gyvenimas nesibaigia.

– Neginčytinas Rusijos rinktinės lyderis šiame čempionate yra Aleksejus Švedas, iki šiol per rungtynes vidutiniškai pelnantis po 23,7 taško, o aštuntfinalyje kroatus „pavaišinęs“ net 27 taškais ir atlikęs 12 rezultatyvių perdavimų. Galima teigti, kad jis žaidžia geriausią savo čempionatą ir, būdamas 28-erių, pasiekė savo karjeros piką?

– Žinote, mums prieš akis dar liko labai svarbios rungtynės, tad nenorėčiau prisikalbėti (šypteli)... Tačiau taip, Aleksejus šiemet žaidžia brandžiai ir tikrai gerai. Tikiuosi, taip bus ir toliau.