„Dirbome taip, kaip dirbama aukščiausio lygio komandose“, – pareiškė pirmą kovos krikštą rinktinėje patyręs specialistas.
Nacionalinei šalies komandai Tel Avive ir Stambule galbūt išties nestigo darnos, gerų tarpusavio santykių, susikaupimo. Tik galutinis darbo rezultatas netenkina nei sirgalių, nei paties D. Adomaičio.
Devintoji vieta, kurią lietuviai užėmė Europos pirmenybėse, palieka daug klausimų. Mat po dviejų iš eilės vicečempionų titulų kartelė nusmuko smarkiai.
Apie priežastis ir pasekmes DELFI teiravosi žmogaus, į kurį pirmiausia krypo visų akys nuo pat pirmosios čempionato dienos.
D. Adomaitis buvo ryškiausia permaina Lietuvos rinktinėje po ketverių metų, per kuriuos vadeles tvirtai gniaužė Jonas Kazlauskas.
Kitaip nei beveik dviem dešimtimis metų vyresnis pirmtakas, vadovaudamas komandai 43-ejų naujokas dažniau rinkosi diplomatiją, o ne bizūną. Tą patį jis žada daryti ir ateityje.
„Aš nesiruošiu keistis kaip žmogus. Turiu savo savybes, savo vertybes ir jų laikysiuosi visą gyvenimą. Tai liečia ir santykius su žaidėjais, nemanau, kad bendrausiu kažkaip kitaip. Nematau reikalo keistis ir būti kažkuo kitu, kuo nesu. Vaidinti despoto ar diktatoriaus neketinu. Kiekvienas esame tuo, kuo esame“, – sakė D. Adomaitis.
Pokalbis su treneriu – apie tai, kuo yra naujoji Lietuvos krepšinio rinktinė.
– Ir ateityje neketinate per minutės pertraukėles kalbėti apie „pilnas sauskelnes“ kaip J. Kazlauskas? – paklausėme D. Adomaičio
– Buvo ne vienas ir ne du aštrūs pokalbiai ir su žaidėjais individualiai, ir su visa komanda. Bet lai tai lieka komandos viduje. Nėra reikalo to viešai pasakyti ar deklaruoti.
– Kaip, jūsų manymu, žaidėjai atsiliepė į jūsų prašymus, kaip vykdė nurodymus?
– Didele dalimi – gerai. Paskutinėse rungtynėse kai kurie jų „sudegė“, bet dėl to, kad didelis noras padaryti gerai kartais nėra tai, ko reikia. Pastangos buvo tinkamos, bet sprendimai – ne tokie geri, užtikrinti. Čia buvo pagrindinė problema.
– Prieš aštuntfinalį ir po jo sakėte, kad komandai neigiamos įtakos turėjo specialistų pasisakymai viešojoje erdvėje. Nejau negalima žaidėjų nuo to atriboti?
– Tai – be galo sudėtinga. Pats sau gali pasižadėti nekreipti dėmesio ir atsiriboti. Kai tiek daug darbo, tai visai lengva. O kalbant apie žaidėjus... Dabar – kitoks laikmetis. Nauja karta gyvena socialiniuose tinkluose – ten ieško informacijos, bendrauja. Pasakyti, kad nekištų nosies, paprasta, padaryti – sudėtinga. Tiesiog graikai geriau susitvarkė su visais tais jausmais, kurie užgriūna prieš tokias atsakingas rungtynes.
– Ar savo treniruotas komandas esate bandęs motyvuoti citatomis, pasiekusiomis viešąją erdvę iš priešininkų stovyklos?
– Taip.
– Ir koks buvo poveikis?
– Konkrečių atvejų nepasakosiu. Bet kiekvieną kartą laimėdavome. Tikrai.
– Nemanote pernelyg pasitikėjęs Donatu Motiejūnu, kuriam akivaizdžiai trūko žaidimo praktikos?
– Mes norėjome, kad jis įsižaistų, pajaustų pasitikėjimą. Tikrai tikėjome, kad anksčiau ar vėliau tai įvyks. Todėl per draugiškas rungtynes leisdavome jam žaisti net tada, kai klysdavo. Komanda tai suprato, apie tai būdavo kalbama per susirinkimus.
– Starto penkete aštuntfinalį pradėjusio D. Motiejūno gynyba prieš Georgą Printezį buvo didelė problema. Nematėte kitų alternatyvų, kaip ją minimalizuoti perskirstant žaidimo laiką kitiems krepšininkams?
– Manėme, kad paskutinės grupės rungtynės su Vokietija Donatui bus atspirties taškas, tikėjome, kad jis susidoros su savo užduotimi. Ir jis tikrai stengėsi, bet to neužteko. Dabar, kai analizuojame jau pasibaigusias rungtynes, galbūt galime svarstyti, jog reikėjo greičiau perkelti į tą poziciją Joną Mačiulį, kuris vėliau su G. Printeziu tvarkėsi puikiai.
Sunkiuoju krašto puolėju nemažai žaidė ir J. Mačiulis, ir Mindaugas Kuzminskas. Patys žinote, kodėl – D. Motiejūnas buvo kaip ir vienintelis tikras ketvirtos pozicijos atstovas. Visi kiti ją tik dangstė. Pabandėme ir Edgarą Ulanovą, bet tai nelabai pasiteisino.
– Susidarė įspūdis, kad D. Motiejūnui trūko ne kelių treniruočių, prarastų dėl pagarsėjusios išvykos į Hjustoną, o gero sezono klube.
– Sutinku. Dabar jam labiausiai reikia daug žaidimo laiko, galimybės daug suklysti, kad vėl grįžtų į įprastas vėžes. Ir psichologiškai jam buvo sunku – po kiekvieno nesėkmingo epizodo jis kaltindavo save, gniuždydavo.
– Martynas Gecevičius ir Artūras Milaknis kartu per rungtynes pelnydavo po 6 taškus. Ar komandai tikrai buvo reikalingi du vienodo braižo snaiperiai? Galbūt labiau būtų pravertęs geriau besiginantis Renaldas Seibutis arba veržlesnis Mindaugas Girdžiūnas?
– Su Renaldu kalbėjome, bet jis turėjo išspręsti savo sveikatos problemas. Nebuvo taip, kad nenorėjome jo. Kaip ir Antano Kavaliausko, Pauliaus Jankūno. Visų jų norėjome rinktinėje, bet situacija susiklostė kitaip.
Neturėjome didelio pasirinkimo. Reikalas tas, kad A. Milaknis ir M. Gecevičius labai derinosi su Luku Lekavičiumi. Šalia tokio žaidėjo, kuris gali draskyti varžovų gynybą, reikia gerų metikų. Planas buvo toks, bet Luko trauma jį sujaukė. Kai kurios situacijos, palankios snaiperiams, tiesiog išsibraukė iš mūsų žaidimo. Būtent dėl to reikėjo lėtinti tempą. Manau, reagavome teisingai, tik gaila, kad įgyvendinti visko iki galo nepavyko.
– Įvertinus žaidėjų pajėgumą, jų atstovaujamus klubus, ten atliekamus vaidmenis, kokią vietą realiai buvo pajėgi užimti ši Lietuvos rinktinė?
– Pamatęs visas komandas manau, kad tikrai buvo realu kovoti dėl vietos geriausių ketverte. Taip, graikai – patyrę ir stiprūs, rusai paliko labai didelį įspūdį, sužaidė fantastiškas rungtynes su kroatais. Jeigu būtume peržengę graikus, ketvirtfinalyje tikrai nebūtų buvę lengviau. Atkrintamosios varžybos tuo ir žavios, kad čempionais tampa tie, kurie laimi keturis finalus iš eilės.
– Kaip manote, kuri rinktinė šįkart nueis visą kelią iki aukso?
– Lieku nuomonės, kad ispanai. Jie išsiskiria savo talentu, be to, jie ilgai dirba kartu – tas pats treneris, tie patys žaidėjai, ta pati sistema. O kitos komandos – panašaus pajėgumo.
– Žvelgiant dar toliau į ateitį, ar tikrai neketinate šiame sezone ieškoti sau klubo?
– Pirmiausia reikia užbaigti darbus, susijusius su čempionatu. Laukia analizė, paskutiniai pokalbiai, susirinkimai. Aš be galo rimtai žiūriu į šį darbą. Važiuoti į naują klubą nėra mano prioritetas. Prioritetas yra rinktinė ir pasiruošimas pasaulio čempionato atrankos varžyboms.
– Jose teks žaisti su Lenkija ir Vengrija, kurios galės surinkti beveik visus Europos čempionate dalyvavusius krepšininkus. Mat tik lenkas Adamas Waczynskis ir vengras Adamas Hanga atstovauja Eurolygos klubams. Jums reikės verstis be mažiausiai pusės dabartinės sudėties. Atrodo, patekti į pasaulio čempionatą nebus taip jau lengva?
– Taip. Jeigu kažkas galvoja kitaip, tikrai apsirinka. Tos rinktinės, kurių žaidėjai nerungtyniauja NBA ir Eurolygoje, turės didžiulę persvarą. Lenkija Europos čempionate žaidė tikrai neblogai, kovojo su graikais dėl vietos aštuntfinalyje. O vengrai ten ir pateko. Be to, daug tiek Vengrijos, tiek Kosovo rinktinių krepšininkų žaidžia viename klube, todėl yra puikiai susižaidę. Bet apie tai dar negalvojame, truputį anksti.
– Sutiktumėte, kad Lietuvos krepšiniui nepatekimas į planetos pirmenybes būtų fiasko?
– Taip, žinoma. Apie tai net minčių nėra. Bet šioje vietoje pasakysiu du dalykus. Mane nenustoja stebinti mūsų, lietuvių, nenoras įvertinti kitų šalių rinktines. Negaliu tuo atsistebėti, nesuprantu, kodėl nepripažįstame jų pajėgumo. Iš kitos pusės, reikia nenuvertinti ir savęs pačių. Turime gerų žaidėjų, daug talentų, kuriuos nori graibstyti geriausi klubai Europoje. Aš tikiu, kad pavyks surinkti labai stiprią komandą, kuri žais pasaulio čempionate. Nereikia verkti, kad neturime žaidėjų. Turime.
– Kalbant apie talentus, kada į rinktinę pakviesite Tadą Sedekerskį, Arnoldą Kulboką, Arną Veličką?
– Čia jau nuo jų priklauso. Kaip žais savo amžiaus rinktinėse, kaip pasirodys suaugusių komandos stovyklose, kai bus pakviesti. Ir dabar rinktinėje buvo ne vienas naujokas, debiutantas. Komanda atsinaujino, atsijaunino.
