Miesto šurmulys
Ankstyvą antradienio rytą Vilnių palikome skęstantį rūke, o po beveik keturias valandas trukusio skrydžio Tel Avivas mus pasitiko su 31 laipsnio šiluma. Nors iš pradžių toks karštis neatrodė ypatingas, laiptais aukštyn-žemyn patampius lagaminą nugara ėmė bėgti prakaitas. Negana to, įsidienojus termometro stulpelis šoktelėjo dar aukščiau.
Nors iki pirmųjų Europos čempionato rungtynių liko vos para, toli gražu ne visi vietiniai žino, kad jų mieste daugiau nei savaitę ūš krepšinio šventė. Bet tai nelabai ir stebina, nes pačiame Tel Avive neteko matyti jokių plakatų ar iškabų, kviečiančių į rungtynes. Tik oro uoste miesto svečiai gali išvysti didesnio ryškumo nuorodą.
Bet Tel Avive ir be papildomų renginių gyvenimas verda. Nors jame gyvena daugiau nei 400 tūkst. gyventojų, tačiau visiems jiems „sutilpti“ reikia į 52 kvadratinių kilometrų plotą. Todėl nenuostabu, kad itin tankiai apgyvendintame mieste – daugybė dangoraižių.
Jeigu Vilniuje žmonės karts nuo karto ryžtasi perbėgti gatvę degant raudonam šviesoforo signalui, tai čia geriau jau luktelėti tas kelias sekundes, nes aplink zuja ne tik autobusai, automobiliai, bet ir begalė motorolerių ir dviračių, kurių vairuotojams taip pat sudarytos puikios sąlygos.
Tiesa, kaip ir daugumoje didmiesčių, ypač Azijoje, taip ir Tel Avive yra paplitusi nuolatinio „pypsinimo kultūra“. Esi nepatenkintas? Suki į kairę? Nori įspėti? Pypsink!
Vis tik žmonės – itin malonūs ir paslaugūs. „Ko ieškote?“, – pamačiusi, kad žvelgdamas į telefoną sukinėjuosi prie sankryžos, paklausė su dviračiu stabtelėjusi moteris.
Prisėdus pavalgyti prancūziškoje kavinėje, dar prieš užsisakant maistą, prie mūsų priėjo net keturi padavėjai. Pasikeisdami jie teiravosi, ar nieko netrūksta, ir mums pietaujant. Gana neįprasta, kai Lietuvoje kartais net meniu tenka laukti 10 minučių.
Daugelį lietuvių Tel Avive turėtų nemaloniai nustebinti kainos. Pavyzdžiui, Cezario salotos kainavo 54 šekelius. Bet padavėja pasiūlė užsisakyti dienos pietus, kuomet kartu su antru patiekalu šios salotos būtų nemokamos. Šnicelį užsisakęs kolega už pietus iš viso sumokėjo 62 šekelius. Geriamo vandens puslitris krautuvėlėje – 6 šekeliai.
Kad būtų aiškiau: 1 euras maždaug yra lygus 4 šekeliams.
Ir jeigu dėl didelių kainų buvome perspėti, tai visiškai nelauktai, bet labai maloniai, nustebino žydų anglų kalbos žinios. Yra tekę lankytis miestuose, kur žmonės net nesivargina su tavimi susikalbėti ir viską aiškina gimtąja kalba. Tel Avive – viskas priešingai: jeigu žmogus pamato, kad esi turistas, nė negalvodamas tave užkalbina angliškai.
Bet ne tik oro uoste ar Europos čempionatui skirtose zonose, o ir mieste. Jau minėta dviratininkė iškart kreipėsi angliškai, net ir maršrutinio autobuso vairuotojas be didesnių problemų viską išaiškino svetima kalba.
Svarbiausia čempionato vieta
Paėjėjus porą kilometrų nuo miesto centro, išdidžiai įsitaisiusi stovi „Menora Mivtachim“ arena. Dar 1963 metais atidarytoje ir jau tris kartus renovuotoje bei praplėstoje arenoje nuo rugpjūčio 31-osios virs B grupės kovos, kuriose lietuviai, gruzinai, italai, vokiečiai, ukrainiečiai ir žydai kausis dėl keturių bilietų į Stambulą.
Aikštės parketą ir lankus pirmieji antradienio popietę išbandė Vokietijos krepšininkai, tarp kurių – ir šią vasarą NBA naujokų biržoje savo pavardę išgirdęs Kauno „Žalgirio“ 19-metis talentas Isaiah Hartensteinas. Vėliau juos aikštėje pakeitė ukrainiečiai, o po jų pirmuosius metimus atlikti turėjo ir lietuviai.
Tačiau dėl lėktuvo problemų į Tel Avivą para vėliau atskridę Dainiaus Adomaičio auklėtiniai buvo priversti pratybas atšaukti.
Treniruotės viena kitą keičia su 10 minučių tarpu – šis laikotarpis skirtas žiniasklaidos atstovams pasikalbėti su rinktinių treneriais ir žaidėjais. Šiam procesui skirta speciali erdvė, pro kurią, prieš sėsdami į autobusą, praeina visi nacionalinių komandų atstovai.
Tvarką šioje arenos zonoje akylai prižiūri stambesnio sudėjimo apsaugos darbuotojas. „Jūs žiniasklaida? Laikas jums jau baigėsi“, – kolegą iš Gruzijos perspėjo jis.
15 minučių pralaukęs Zazos Pačulijos negalėjau praleisti progos bent trumpai šnektelėti su NBA čempionu. Visgi nusižengęs taisyklėms, susilaukiau ir apsauginio rūstybės. Bet buvo verta.
Atlikę visas procedūras žurnalistai turi palikti arenos patalpas ir gali patogiai įsitaisyti šalia jos įrengtoje palapinėje – būtent iš jos visai Europai bus ruošiama svarbiausia čempionato informacija.
Be darbo stalų žurnalistams, fotografams ir operatoriams, čia įrengtas ir kavinės tipo laisvalaikio kambariukas, kuriame galima užkąsti, atsigerti kavos, pažiūrėti krepšinio rungtynių įrašus ir tiesiogines transliacijas ar paprasčiausiai atsipūsti.
Fanų rojus
Po 2007 metais atlikto praplėtimo arena talpina 11 tūkst. krepšinio gerbėjų, tačiau dėl „Eurobasket 2017“ turnyrui papildomai skirtų erdvių, stebėti rungtynes galės tik 8800 žiūrovų.
Jeigu sirgaliams nepavyktų nusipirkti bilietų arba jie tiesiog norėtų krepšiniu pasimėgauti kartu ir lepinantis Izraelio saule, smėliu ir jūra – organizatoriai rado išeitį: paplūdimyje pastatys specialią fanų zoną.
„Sveiki atvykę Lietuvos krepšinio rinktinės gerbėjai“, – lietuvius pasitinka didžiulis plakatas, o aplink prikabinta daugybė mūsų trispalvių.
Tiesa, pati fanų zona dar neįrengta, tačiau anksčiau į Tel Avivą atvykę lietuviai tikrai neturėtų skųstis veiklos trūkumu pajūryje.
Vaikštant palei Viduržemio jūros pakrantę vienas po kito pralekia dviratininkai, čia pat ir tėtis bėgioja kartu stumdamas vežimėlį, taip pat galima išvysti ant treniruoklių plušančius gatves gimnastus, tinklinio aikštelėje besitreniruojantį jauną futbolininką ar su irklentėmis vandenyje plaukiojančius žmones.
Priartėjus prie „Hilton“ viešbučio, kuriame apsistojo visos šešios B grupėje rungtyniausiančios rinktinės, prasilenkiame ir su italų vairininku, vienu geriausiu Europos trenerių, Ettore Messina. Šis, nusirengęs marškinėlius, taip pat vaikščiojo pajūriu ir mėgavosi saulės voniomis.
Bet veiksmas Tel Avive vyksta ne tik dieną, o ir naktį. Ir ne tik paplūdimyje, bet ir visame mieste. Per naktį veikiantys barai, gyva muzika, vakarėliai ir būriai žmonių, atvykusių ne tik iš tolimų kraštų, bet ir iš aplinkinių Tel Avivo rajonų.
Net ir miesto užkampiuose gerokai po vidurnakčio dar dega šviesos – praėjęs vieną triukšmą skleidžiantį pastatą, pro duris spėjau pamatyti kortomis žaidžiančius pensininkus.
Dėl savo naktinės kultūros šis miestas ne be reikalo vadinamas „vakarėlių sostine“.
Krepšinis, jūra, saulė ir linksmybės. Kas gi gali būti geriau?
