Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) viešųjų ryšių ir rinkodaros direktoriaus pareigas nuo 2004 metų Atėnų olimpinių žaidynių užėmęs L. Kunigėlis su vyrų rinktine prabuvo net tris olimpinius ciklus.
Tarpininku tarp nacionalinės komandos narių ir žurnalistų buvęs vyras čempionatų metu dar kartais tapdavo ir rinktinės balsu – jam tekdavo komentuoti tautiečių rungtynes.
Nuo 1993-iųjų komentatoriaus kėdėje sėdintis vyriškis iki šiol sunkiausiai pamiršti gali nelemtą 2004-ųjų olimpinį pusfinalį prieš Italijos krepšininkus, kuriems lietuviai pralaimėjo 91:100. Tuo metu gerbėjai Lino balsą labiausiai prisimena iš 2012 metais Venesueloje vykusio olimpinio atrankos turnyro.
Šį rudenį Tel Avive ir Stambule jam nebereikės būti dvigubu agentu – kartu su kolega Ryčiu Vyšniausku jis tik komentuos Lietuvos rinktinės kovas Europos čempionate, nesukdamas galvos dėl kitų papildomų veiklų.
Prieš išvyką į Izraelį Krepšinis.lt su L. Kunigėliu kalbėjosi apie jo draugystę su krepšininkais, darbo rinktinėje specifiką, naują duetą su R. Vyšniausku ir kruopštumą ruošiantis komentuoti rungtynes.
– Trylika vasarų jums teko dirbti Lietuvos rinktinėje ir nuolat suktis tarp krepšininkų. Ar jau spėjote to pasiilgti? – Krepšinis.lt paklausė L. Kunigėlio
– Iki šiol pasiilgstu tos nenupasakojamas atmosferos, linksmos chebros. Vasaromis ir čempionato metu galėdavau stebėti, kaip formuojasi žaidėjai, komanda, ar ji klijuojasi – tai labai įdomus procesas, kuriame galima atrasti ir psichologinių niuansų, o juos po to galima ir gyvenime pritaikyti.
Kita vertus, pajunti, kad nebuvimas rinktinėje turi ir savų privalumų. Visų pirma, tai džiaugiasi žmona, kad vasaromis vyras namie, o ne 3-4 mėnesius išvykęs (juokiasi). Kitas dalykas, tai tas darbas nėra toks paprastas – reikia organizuoti visus filmavimus, fotografavimus, akcijas, dalyvavimus renginiuose. Daug organizacinių dalykų. Vasarą būdavo pakankamai didelis krūvis – aš netgi laukdavau čempionato, nes išvažiavus jokie rėmėjai nebeknisa tau proto ir gali susikoncentruoti tik darbui su žiniasklaida.
Dar gerai, kad nebereikia krepšininkų įkalbinėti pokalbiams, matant, kad jie pavargę ar prastos nuotaikos.
O kadangi santykiai su krepšininkais vis tiek nedingo, tai vis tiek toliau bendraujame: pasikalbame, stovyklos Palangoje išvakarėse buvau ir į viešbutį nuvažiavęs – viskas kitaip, bet iš esmės išliko daug dalykų.
– Tai, kad gerai sutariate su krepšininkais ir nuolat su jais bendraujate, tikriausiai turi nemažai naudos ir atliekant komentatoriaus darbą?
– Be abejo, daug lengviau dirbti ir daug lengviau žmonėms paaiškinti tam tikrus dalykus žinant, kodėl taip yra. Žmonės dažniausiai mato tik tas dvi valandas, kurias krepšininkai praleidžia aikštėje per rungtynes. Tai yra tik vienas procentas to darbo, kuris vyksta iš tikrųjų, ir vos vienas procentas įvykių, kurie įvyksta iš tikrųjų.
Aišku, kai kurių dalykų vardan pačios rinktinės ir krepšininkų negali viešinti. Bet lengviau prieiti ir pasišnekėti su Dainiumi Adomaičiu, su kuriuo esame labai seni geri draugai, bei pasiklausti tiesiai šviesiai – kai jis išdėsto savo nuomonę, tu kartais supranti, kad buvai susidaręs visai kitokią versiją. Tai palengvina užduotį suvokti visą komandos paveikslą, o po to bandai viską kuo įmanoma geriau perteikti žiūrovams.
– Ar buvo sunku suderinti komentatoriaus ir rinktinės nario pareigas?
– Nebuvo sunku. Tik Lietuvoje yra klaidingai įsivaizduojama, kad komentatorius – žurnalistas. Komentatorius yra televizijos nusipirkto produkto pardavėjas – turi jį pardavinėti, kad būtų kuo patrauklesnis, kuo įdomesnis, pats surasdamas formas, kaip tai padaryti. O žurnalistas yra laisvas rašyti tai, ką mano, pateikti kelių pusių informaciją. Amerikoje šios dvi profesijos yra labai atskiriamos.
Techniškai kalbant apie darbą, tai turėdavau vieną situaciją, iš kurios tekdavo suktis – kaip 2013, 2014 ir 2015 metais komentatoriumi dirbau Europos ir pasaulio čempionatuose, vis tiek prioritetas būdavo rinktinės atstovo pareigos. Po rungtynių reikėdavo sustabdyti du išeinančius žaidėjus dar aikštėje: vienas – FIBA televizijai, kitas – oficialiam to čempionato transliuotojui. O tada dar visiems Lietuvos žurnalistams turėdavau pristabdyti keletą krepšininkų mix zonoje, kad šie galėtų pasidalinti savo mintimis.
Ten turėdavau būti šiek tiek anksčiau nei baigdavosi rungtynės, todėl susitariau tiek su televizija, tiek su kolega Mindaugu Rainiu, kad iki mačo pabaigos likus dviem minutėms aš jį palieku vieną užbaigti transliaciją.
– Kalbant apie santykį tarp žaidėjų ir trenerių bei žurnalistų: ar priklauso komandos bendravimas su žiniasklaida nuo rinktinės vairininkų? Juk turėjote galimybę dirbti su keturiais skirtingais specialistais – Jonu Kazlausku, Antanu Sireika, Ramūnu Butautu ir Kęstučiu Kemzūra.
– Treneris yra generolas: visi kareiviai pirmiausiai žiūrį į jį ir stengiasi imti pavyzdį. Todėl natūralu, kad kiekvienas treneris duodavo tam tikrą toną. Bet nepasakyčiau, kad tai labai jausdavosi, nes čia labiau priklauso nuo pačių žaidėjų santykių ar ankstesnių atsitikimų su žiniasklaida – jie turi nuoskaudų: realių ar nerealių, pagrįstų ar nepagrįstų. Net ne tame klausimas.
Aš visada nuo pradžių jiems sakydavau: „Chebra, žiūrėkit: ką jūs darote krepšinio aikštėje, yra svarbus ir pagrindinis jūsų darbas, o antras darbas, kurį jūs turite daryti – bendrauti su žiniasklaida“. Patinka ar nepatinka – jie turėdavo man pasakyti konkrečius atvejus, nes jeigu kažkas laiko nuoskaudą ant konkretaus žmogaus, tai nesistengsiu jų suleisti akis į akį arba kaip tik suvesiu, kad viską išsiaiškintų.
Bet krepšininkai yra pakankamai protingi, todėl pavyko jiems įdiegti, jog kad ir kaip sunku – geriau jau pakalbėti nei nepakalbėti, prisidengus tuo, kad esi pavargęs ar nervingas po pralaimėjimo. Aš visada sakydavau, kad ką jūs pasakysite – bus ištransliuota: jeigu jūs nešnekėsit, už jus šnekės kiti. Dažniausiai tai būna tie žmonės, kurie nežino tikros situacijos – Lietuvoje likę vadinamieji ekspertai.
Bendras žaidėjų požiūris taisėsi ir taisosi su kiekvienais metais. Tačiau manau, kad tai lemia abiejų pusių įdirbis. Atmetus pavienius atvejus. Man labai smagu, kad ir žiniasklaida žiauriai patobulėjo su naujų žmonių atėjimu – matosi, kad žurnalistai ateina paruošę namų darbus. Pastaraisiais metais jau net nebegirdėjau jokių didelių nusiskundimų nei iš vienos, nei iš kitos pusės. Visa kita buvo tik smulkmenos.
– Teko skaitytų komentarų, kuriuose žmonės piktinasi, kad Linas Kunigėlis rinktinės rungtynes komentuoja itin neobjektyviai. Ar pats sutinkate su šia kritika?
– Aš komentarų neskaitau, bet galiu pasakyti: taip, šioje situacijoje aš visada būsiu neobjektyvus, nes visą laiką palaikysiu Lietuvos rinktinę. Aš net nežinau, kaip reikėtų vienodai ir lygiai kalbėti, kai žaidžia chebra lietuviai ir prancūzai, dėl kurių man nei šilta nei šalta.
– Bet dėl epizodų vertinimo, ar jiems tai turi įtakos?
– Manau, kad taip, juk visą laiką norisi, kad taviškis viską darytų gerai, o jeigu nedarė gerai, tai juk ne jis kaltas turi būti (juokiasi). Bet ir tame nematau problemų, nes esu įsitikinęs, kad dauguma tautos, žiūrėdama Lietuvos rinktinės rungtynes, mažiausiai ko nori, tai objektyvumo iš komentatorių, kalbant apie komandos palaikymą. Manau, kad kaip tik priešingai.
– O ar dėl to sutariate su kolega Ryčiu Vyšniausku, kuris ne kartą yra pabrėžęs, kad komentuodamas neturi favoritų ir viską stengiasi vertinti objektyviai?
– Kritikuoti mes visi esame mėgėjai ir labai aiškiai žinome, kaip reikia žaisti, bet nė vienas iš mūsų nesame nė per kilometrą buvę ten, kur yra krepšininkai. Ir aiškinti jiems, kad tu neturėjai mesti ar kažko kito daryti... Taip, kai kuriais atvejais tu būsi teisus – pats krepšininkas tai supranta. Bet dažniausiai kritikuoja tie žmonės, kurie nesuvokia žaidimo niuansų, situacijų ir sportininko savijautos, kai sprendimą reikia priimti per 0,3 sek. Į tokią kritiką aš žiūriu labai neigiamai. Jeigu matai, kad žaidimas buksuoja, tai aišku nesakysi: „Kaip puikiai atrodome, tik truputį nesiseka, nes teisėjai ne taip švilpia“. O kaip seksis su Ryčiu – pamatysime: aš su juo rinktinės rungtynių dar nesu komentavęs.
– Bet juk su Ryčiu ir pernai, ir šiemet teko komentuoti draugiškas rungtynes...
– Taip, bet pasirengimo rungtynes komentuoji nekreipdamas dėmesio į tai, kaip atrodo kai kurie dalykai, nes žinai, kad tai yra iškreiptas vaizdas, visiškai nesusijęs su realiomis galimybėmis ir realiu kiekvieno krepšininko pajėgumu. Jis aiškiai skiriasi nuo to, ką pamatysi po dviejų-trijų savaičių, kai prasidės čempionatas.
Nė vienas iš mūsų juk nesėdėjo komandos pasitarime, kai treneris galėjo sakyti: „Nesvarbu, kiek taškų pralaimime, man labai svarbu, kaip aikštelėje atrodys Grigonis su Kalniečiu“. Yra 50-100 situacijų, kurias treneris nori išsibandyti, todėl ginčytis, kodėl draugiškose rungtynėse lietuviai nekrenta dėl kiekvieno kamuolio ar Jonas Mačiulis nežaidžia – nepilnas supratimas to, kam reikalingas pasiruošimas.
– Esate dirbęs skirtinguose duetuose, o ir su Ryčiu jau turėjote progų ne tik draugiškas rinktinės rungtynes, bet ir LKL mačus komentuoti. Kaip vertinate savo porininką?
– Man su Ryčiu dirbti labai patinka. Tai buvo vienas iš tų nedažnų atvejų, kai praktiškai nuo pirmos ar antros transliacijos jautėsi, kad susigrojame. Taip, kiekvieną kartą toliau mokaisi, atrandi kažką naujo, bet ta chemija atsirado labai greitai. Tai, patikėkite manimi, nėra labai dažnas dalykas.
– Dabar auga naujoji komentatorių karta, bet kuo Rytis išsiskiria iš jų visų? Jam tik 27-eri, bet jau komentuoja Eurolygą, Lietuvos rinktinę...
– Aš ir pats komentatoriumi pradėjau dirbti 23-ejų metų, todėl nematau nieko keisto. O Rytį aš laikau perspektyviausiu žmogumi šioje sferoje, nes jis yra labai universalus, turi gerą iškalbą, domisi sportu. Bet domisi ne todėl, kad reikia, o dėl to, kad jam patinka – jis yra žingeidus. Aš labai džiaugiuosi, kad viskas taip susidėliojo, nes man pačiam smagu su juo dirbti. Tik nežinau, kaip žiūrovui.
– Jeigu žmonių paklausčiau, kas yra Linas Kunigėlis, tai turbūt didžioji dalis jus prisimintų kaip komentatorių, kuris Karakase tiesioginės transliacijos metu turnyro organizatoriams pasiūlė užsikrušti. Ar pats dabar galvojate, kad vis tik galėtoje kitaip pasakyti?
– Ot įsiamžinau (juokiasi). Man labiau išliko prisiminimas bendro Karakaso projekto nuo pradžių iki pabaigos, nes ten buvo gana įdomi patirtis. Iš pradžių stresinė, po to linksma, o kai dabar prisimename – tai visi jau juokiamės. Tada aišku to juoko buvo mažai, nes ant kortos buvo pastatyta labai daug svarbių dalykų.
O dėl tos konkrečios frazės, aš iki šiol esu įsitikinęs, kad viskas buvo per daug išpūsta. Aš nieko tokio nepasakiau, kad kiltų toks didelis šurmulys – juk nenusikeikiau: pavartojau norminį lietuvių kalbos žodį, kuris yra legalus kaip koks „pist“. Nors ir jis tuo metu būtų sukėlęs tam tikrą ažiotažą.
Skaičiau nuomonių, kad komentatoriui taip nederėtų kalbėti. Bet žmonės gali turėti savo nuomonę. Aš tada irgi turėjau savo nuomonę. Ir jeigu reikėtų atsukti laiką atgal – aš tą patį padaryčiau nematydamas absoliučiai jokios didelės problemos.
– O kurios jūsų komentuotos Lietuvos rinktinės rungtynėms buvo pačios įtempčiausios, kai galbūt įvykius aikštėje teko stebėti, pavyzdžiui, įsikibus į stalą?
– Buvo vienos rungtynės, kai pirmą ir vienintelį kartą buvau išsigandęs, kad nenusikeikčiau į eterį necenzūrine leksika. Apskritai, kai manęs klausia, ar sunku komentuoti, kai nesiseka, tai ne, nesunku – tiesiog dirbi savo darbą ir žinai, ką jame gali sau leisti. Bet buvo tos vienos rungtynės, kai buvau sunerimęs dėl savęs. Tai buvo 2004 metų nelemtas, suknistas olimpinis pusfinalis Lietuva-Italija.
– Aš pats, dar būdamas paauglys, pas močiutę sode per „Šilelį“ žiūrėjau ir lauke po pralaimėjimo verkiau iš apmaudo...
– Ir aš buvau netoli ašarų. Buvo neviltis. Dar vienu metu pabaigoje įsižiebė viltis, kad galbūt teisybė triumfuos, bet viskas po to atgal sugrįžo į pragarą. Tada jau buvo neramu. Manau, kad visi tie, kurie jose žaidė, ir visi tie, kurie jas žiūrėjo, jeigu turėtų galimybę, nedvejodami sutiktų peržaisti.
– Tas pats R. Vyšniauskas minėjo, kad esate vienas kruopščiausių komentatorių, kokius jam teko matyti. Kiek užtrunka pasiruošimas vienoms rungtynėms?
– Esu padaręs išvadą, kad ruoštis geriausia tą pačią dieną, nes tada informacija būna šviežesnė. Visų pirma, pasidarai rungtynių planą, scenarijų ir susirašai temas – kitaip sakant, bandai susikurti būsimų rungtynių paveikslą. Dar prasižiūri žaidėjų sudėtis, statistiką – visa tai užtrunka nuo 2 iki 4 valandų.
Kadangi nuo senų laikų turiu taisyklę, kad į rungtynes važiuoju su kostiumu arba švarku, tai pasižiūri, ar su rūbais viskas tvarkoje: ar nereikia ieškoti švarių marškinių arba važiuoti pirkti (juokiasi).
Aš mėgstu gerokai anksčiau atvykti į salę. Dėl įvairių priežasčių. Pagrindinė – atvažiavęs gali įsigyventi į atmosferą, nes matai, kaip vyksta tas aktyvusis gyvenimas prieš rungtynes, kai ima rinktis komandos, apšilimą atlieka šokėjos, repetuoja arenos pranešėjas.
Kai komandos susirenka, jau prasideda tiesioginis darbas – tu atsinaujini savo informaciją: galbūt kažkas gavo traumą, susirgo ar yra naujas žaidėjas. Ir taip praeina tos dvi valandos – tikrai nesėdi ir nežiovauji visą tą laiką. Pažįstu daugybę krepšinio pasaulio žmonių, todėl nepraleidžiu progos pasišnekėti su seniai matytais krepšininkais. Ir nebūtinai apie krepšinį: apie šeimą, gyvenimą.
Man patinka jaustis pasiruošusiam, nes tada jau mažai dalykų tave gali užklupti nežinantį. Tai mane labai biesina. Jeigu kartais taip atsitinka, kad nespėji išsiaiškinti kažkokios svarbios detalės ir pamatai, kad žaidėjas, kuris turi žaisti, sėdi ant suolo, o jau vyksta trečias kėlinys – jau nebegali paklausti, kas nutiko. Šioje situacijoje visada labai gerai turėti porininką, kuris gali tave pridengti.
