33 minutės per rungtynes 2013 metų Europos čempionate, 34 minutės – Senojo žemyno pirmenybėse 2015-aisiais, 32 minutės – praėjusią vasarą vykusiose Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse. Pastaruosiuose trijuose tarptautiniuose turnyruose M. Kalnietis atokvėpio sulaukdavo mažiausiai visoje rinktinėje.
Jonas Kazlauskas bandė daugybę variantų, bet nė vienas įžaidėjas tinkamai nesugebėdavo pakeisti pagrindinio nacionalinės komandos atakų dirigento. Ir tas pats L. Lekavičius prieš porą metų Rygoje bei Lilyje nepateisino lūkesčių.
Tačiau praėjusią vasarą individualiam darbui skyręs, karjeros sezoną Kauno „Žalgiryje“ sužaidęs ir sutartį su Atėnų „Panathinaikos“ klubu pasirašęs 23-ejų metų šilališkis į Palangą po metų pertraukos grįžo visiškai pasikeitęs.
„Patys matėte, kiek jis pridėjo per šį sezoną. Kuo mūsų rinktinėje daugiau žaidėjų, tuo mums bus lengviau. Duok Dieve, kad ne tik Lukas, bet ir dar daugiau žmonių atsirastų – taip rinktinė tik dar sustiprėtų“, – vos tik prisijungęs prie rinktinės stovyklos Luko progresą vertino M. Kalnietis.
Naujuoju komandos kapitonu išrinktas 195 cm ūgio įžaidėjas buvo įsitikinęs, kad jam vienam naštos šį kartą tempti nereikės. Tą savo žaidimu įrodinėjo ir pats Lukas, solidžiai valdęs rinktinės atakas, savo greičiu ištampydavęs varžovų gynybą ir puikiai skirstęs perdavimus bei pats sėkmingai atakuodavęs krepšį.
Akistatoje su latviais 180 cm ūgio mažylis netgi pademonstravo lyderio savybes – per trečiojo kėlinio pabaigą ir visą ketvirtąjį, kai komandai buvo itin sunku, pelnė net 16 taškų.
„Manau, kad toks Luko žaidimas jau nieko nebestebina – laikas priprasti, kad toks yra normalus jo žaidimas“, – savo auklėtinio, vos per 14 minučių spėjusio tapti rezultatyviausiu rinktinės žaidėju, pasirodymą tąkart vertino Dainius Adomaitis.
Jis gynėjų tandemu buvo užtikrintas nuo pirmųjų akimirkų, todėl draugiškuose mačuose daugiausiai progų suteikdavo šiems dviems žaidėjams, Mindaugą Girdžiūną ir Adą Juškevičių daugiausiai palikdamas ant atsarginių žaidėjų suolelio.
Visgi L. Lekavičiui trečiadienio vakarą patyrus sunkią traumą, D. Adomaičiui vėl teks iš naujo persidėlioti savo planus.
Nors galvosūkio sprendimas akivaizdus – griebęs mobilųjį telefoną rinktinės treneris į komandą vėl iškvies A. Juškevičių, su kuriuo atsisveikino būtent šių rungtynių išvakarėse.
Įžaidėjo vaidmenyje „combo“ gynėjas toli gražu nesijaučia kaip žuvis vandenyje, tačiau identiškoje padėtyje Panevėžio „Lietkabelio“ naujokas jau buvo atsidūręs.
2014 metais J. Kazlauskas gynėjui už darbą taip pat padėkojo paskutiniam, tačiau pasaulio čempionato išvakarėse sunkią traumą patyrus M. Kalniečiui jis buvo iškviestas atgal.
Turkijoje Adas turėjo keisti Šarūną Vasiliauską, tačiau šis neatlaikė jo pečius užgriuvusios naštos, o be didesnių lūkesčių nuo suolelio kildavęs A. Juškevičius užsitarnavo J. Kazlausko pasitikėjimą.
Kaunietis solidžiai žaidė ne tik grupių etape, bet ir lemiamose kovose: pusfinalyje prieš amerikiečius per 26 minutes pelnė 12 taškų, o kovoje dėl bronzos į prancūzų krepšį per 20 minučių įmetė 14 taškų.
Apskritai, planetos pirmenybes Adas 194 cm ūgio gynėjas užbaigė su 19 minučių, 8,2 taško ir 1,6 rezultatyvaus perdavimo vidurkiais.
Ar to galima tikėtis ir šiemet?
Į šį klausimą atsakyti itin sunku, ypač atsižvelgus į faktą, kad per šešerias draugiškas rungtynes jis sužaidė vos 33 minutes.
D. Adomaitis turi ir daugiau teorinių alternatyvų. Štai toje pačioje nelemtoje akistatoje su islandais, traumą patyrus Lukui, treneris į įžaidėjo poziciją pirmą kartą pastatė Marių Grigonį. Eksperimento rezultatais specialistas liko patenkintas.
„Gerą, gana gerą, – paklaustas, kokį įspūdį paliko Berlyno ALBA naujokas, atsakė 43-ejų metų specialistas. – Žaidė užtikrintai: geri sprendimai, geri perdavimai, gerai valdė komandą.“
Pats čiurnos traumą tik prieš savaitę išsigydžiusiam universaliajam gynėjui šis vaidmuo nėra neįprastas – jis žaidimui vadovaudavo ir jaunimo rinktinėse, ir kartas nuo karto praėjusiame sezone, kai vilkėjo Tenerifės „Iberostar“ komandos marškinėlius.
Nors šią vasarą taškų Marius dar nėra pelnęs, tačiau debiutinėse rungtynėse prieš rumunus sugebėjo atlikti net 4 perdavimus, o dvikovoje prieš islandus – 2. Tiesa, po mūšio su latviais šioje statistikos grafoje degė apvalus nulis.
Blogiausiu atveju, rinktinės trenerių štabas galėtų imtis ir avantiūros – bent kelioms minutėms kamuolio kontrolę atiduoti į Martyno Gecevičiaus rankas. Toks variantas atrodo sunkiai tikėtinas, tačiau vis dažniau tritaškiais prapliumpantis snaiperis jau seniai yra užsirekomendavęs kaip žaidimo du prieš du žinovas.
Aštrius ir, svarbiausia, rezultatyvius 29-erių vilniečio perdavimus po krepšiais jau matėme ir šią vasarą: per aštuonis mačus jis jų iš viso atliko 18 – tai po daugiau nei du per rungtynes.
Netekus Luko, įžaidėjo pozicijoje atsivėrė itin didelė skylė ir D. Adomaičiui su asistentais teks rimtai pasukti galvą, kaip ją užkamšyti.
Kad ir ką sugalvotų trenerių štabas, M. Kalniečiui vėl teks arti kaip jaučiui.
