Po pergalingų draugiškų rungtynių su Prancūzija, „Sporto namų“ laidoje Antanas Sireika sakė: „Reikia mokytis iš klaidų.“ Tiesa, ne iš klaidų aikštėje.
„Praėjusiais metais per daug buvo skiriama dėmesio komplektavimui, kas bus 11-tas ar 12-tas žmogus“, – sakė A. Sireika, tapdamas vienu pirmųjų viešojoje erdvėje atkreipusių dėmesį į, iš pažiūros, išpūstą ir kasmet daugiausiai ažiotažo sulaukiantį klausimą.
„Sprendimas, kurio labiausiai nemėgsta treneriai“, – taip galutinio dvyliktuko paskelbimą rungtynių su Rumunija metu pavadino komentatorius Linas Kunigėlis. Šie žodžiai tik dar labiau sustiprino dvyliktuko klausimo populiarumą.
Su šiuo klausimu per dešimtmetį konkuravo nebent Manto Kalniečio dublerio paieškos, kurios dėl Luko Lekavičiaus buvo pritildytos. Su „ką atkabins treneris“ taip pat konkuravo Donato Motiejūno sprendimas dėl žaidimo rinktinėje, tačiau po blankaus pasirodymo Naujajame Orleane aukštaūgio dvejonės nebesulaukė tiek dėmesio kaip pernai.
Ar tikrai dvyliktuko klausimas turėtų būti svarbiausias Lietuvos krepšinio gerbėjams? Ar visa tai – tik dėmesio nuo svarbesnių temų atitraukimas?
Prisipažinsiu, kad šį kartą prieš pradėdamas rašyti turėjau išankstinę nuostatą, su kuria gyvenau kelerius metus – kaip ir A. Sireika, maniau, kad dvyliktuko rinkimas, kurį kolega Donatas Urbonas pavadino realybės šou – per daug išpūstas burbulas, atitraukiantis dėmesį nuo tų 7-ių ar 9-ių žaidėjų, iš tikrųjų lemiančių rinktinės pasirodymą. Bet istoriškai Lietuvos rinktinėje kova dėl vietos suolo pabaigoje nebuvo beprasmė.
Įžymieji turistai. Taip pavadinsiu žaidėjus, kurie kasmet sulaukia daugybės gerbėjų dėmesio. Kurių žaidimas būna stebimas per padidinamąjį stiklą, nors čempionato metu į aikštelę jiems tenka įžengti itin retais atvejais.
Skaičiuojant nuo 1995-ųjų, šiai „turistų“ kategorijai priklauso žaidėjai, pagal sužaistų minučių skaičių viename Europos čempionate atsidūrę sąrašo apačioje. Jie nuo į pagrindinių žaidėjų būrį papuolančio 10-ojo ar 11-ojo žaidėjo pagal bendrą sužaistą laiką atsilikdavo maždaug dvigubai.
Tad yra suformuotas komandos branduolys. Ir yra turistai, kurių žaidimo laiko kiekis nuo paskutinio stabilų vaidmenį turėjusio žaidėjo skyrėsi net 63 procentais.
Tokių suolo pabaigoje sėdinčių per 11 Europos čempionatų Lietuva savo rinktinėje turėjo 21.
Vidutiniškai tokie žaidėjai Europos čempionatuose sužaisdavo 28 minutes, kai jų artimiausias komandos draugas, reitinguojant žaidėjus pagal iš viso čempionate sužaistą laiką, aikštėje praleisdavo 75 minutes. Tos 28 minutės gimdavo triuškinančiu skirtumu pasibaigusiuose mačuose.
Atsižvelgiant į tai, kad vieni čempionatai Lietuvai truko ketverias rungtynes, kiti – 11, šie skaičiai parodo tik egzistavusią atskirtį tarp suolo pabaigoje esančių žaidėjų ir tų, kuriems treneriai buvo numatę svarbesnį ir stabilesnį vaidmenį.
14 iš minėtų 21 žaidėjo Europos čempionatuose neperžengė 6 pelnytų taškų skaičiaus. 7 atvejais iš 21, šie žaidėjai nė vieneriose rungtynėse aikštelėje nepraleido dviženklio minučių skaičiaus.
Nedidelis būrys statistiškai išsiskyrusiųjų tai padarė susitikimuose, kuriuose nugalėtojas buvo išaiškintas anksčiau laiko. 1999-aisiais 11-asis žaidėjas Kęstutis Marčiulionis prieš Rusiją per 19 minučių pelnė 13 taškų. Lietuva tąkart rungtynėse dėl penktosios vietos nugalėjo 103:71.
Tame pačiame čempionate 12-asis žaidėjas Virginijus Praškevičius prieš Turkiją aikštelėje praleido net 32 minutes, pelnė 16 taškų. Tai buvo antras rezultatyviausias „turistų“ kategorijos žaidėjo pasirodymas nuo 1995-ųjų, tačiau ir jis pasiektas susitikime, kurį Lietuva laimėjo 80:56.
2009-aisiais 12-asis žaidėjas Mantas Kalnietis į Slovėnijos krepšį sumetė 15 taškų per 17 minučių, o Lietuva tądien pralaimėjo 58:81.
Nuo 1995 iki 2011 metų šie suolo pabaigoje buvę, vaidmens neturėję žaidėjai, Lietuvos rinktinės žaidimui ryškesnės įtakos nepadarė. Žinoma, galima rasti atvejų, kai vos rinktinės slenkstį peržengusieji turėjo kelioms minutėms pakeisti anksti pražangų prisirinkusį pagrindinį žaidėją, tačiau kaip minėjau, jie apčiuopiamos naudos nedavė.
Tad kas taps 11-uoju ar 12-uoju žaidėju – visiškai nesvarbu?
Svarbu, jei yra vizija.
Žinoma, kiekviena iš 11-os Europos čempionatuose dalyvavusių Lietuvos rinktinių turėjo tik sau būdingus išskirtinumus, mažas detales, kurios lėmė trenerių pasirinkimą, kuo užpildyti paskutiniąsias vietas. Tačiau žiūrint bendrai, įžymiuosius turistus galima suskirstyti į tris kategorijas:
1. Jaunieji talentai (U23), apšildomi ir ruošiami artėjantiems
empionatams – 12 žaidėjų
2. Patyrę veteranai, (29 m. ir daugiau) esant poreikiui galintys perimti kito žaidėjo vaidmenį – 4 žaidėjai
3. Nė į vieną iš aukščiau esančių kategorijų nepatenkantys, 24-28 metų žaidėjai – 5 žaidėjai
Daugiau nei pusę atvejų paskutinės vietos rinktinėje buvo skirtos pirmajam variantui. Net 12 žaidėjų priklausančiai U23 metų kategorijai užėmė turistų vietas.
Mantas Kalnietis, Paulius Jankūnas, Robertas Javtokas, Darius Songaila, Mindaugas Timinskas – visi šie talentai savo pirmuosius čempionatus praleido sėdėdami ant suolo, tačiau vėliau tapo svarbiais rinktinės žaidėjais. Tokį potencialą taip pat turi 2015 metais komandos draugus nuo suolo palaikęs Domantas Sabonis, tad istoriškai, net 50 proc. atvejų, kai į dvyliktuką „apšildymui“ įtraukiamas jaunasis talentas, vėlesniuose čempionatuose šie žaidėjai vaidina svarbius vaidmenis.
Antrajai, patyrusių žaidėjų kategorijai, priklauso keturi žaidėjai iš 21 – Arūnas Visockas (1995 m.), Virginijus Praškevičius (2003 m.), Tomas Delininkaitis (2011 m.) ir Kšyštofas Lavrinovičius (2013 m.).
Sutapimas – trimis iš keturių atvejų, „turisto“ vietas užpildžius patyrusiais veteranais, Lietuvos rinktinė žaidė Europos čempionato finale.
29-erių A. Visockas su rinktine laimėjo bronzą 1992-ųjų metų olimpinėse žaidynėse, o 1994-1995 metų sezone atstovaudamas Kauno „Žalgiriui“ Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) vidutiniškai rinko 16,7 taško ir 7,5 atkovoto kamuolio. 1995-aisiais Lietuvos rinktinėje sunkiojo krašto puolėjo poziciją dalinosi Artūras Karnišovas ir Gintaras Einikis, tad A. Visockui nebuvo jokių galimybių atkakliose rungtynėse išbėgti į aikštelę
Panašioje situacijoje buvo V. Praškevičius 2003-aisiais. Aukštaūgis 2002-2003 metų Eurolygos sezone Stambulo „Ulkersport“ klubui rinko 10,7 taško ir 4,6 kamuolio, tačiau rimtesnio jo indėlio rinktinei laimint auksą neprireikė.
2011-aisiais į rinktinę Tomas Delininkaitis atvyko po geriausio karjeros sezono, kuriame Eurolygoje „Žalgiriui“ gynėjas rinko 8,8 taško ir atlikdavo 2 rezultatyvius perdavimus. T. Delininkaitis turėjo svarbų vaidmenį bronziniame 2010 pasaulio čempionate, tačiau į rinktinę grįžus Šarūnui Jasikevičiui ir Rimantui Kaukėnui, buvo nustumtas į suolo pabaigą.
33-erių K. Lavrinovičiaus pasirinkimas 2013-aisiais tapo didžiausia 12-ojo žaidėjo sėkmės istorija. Per pirmas septynerias rungtynes K. Lavrinovičius iš viso sužaidė 14 minučių ir pelnė du taškus. Įtemptame mače su Juodkalnija K. Lavrinovičius per 24 minutes pataikė 12 metimų iš 15 ir surinkęs 25 taškus padėjo Lietuvai nugalėti 77:70.
Dukart į antrąjį geriausių Eurolygos sezono žaidėjų penketuką išrinktas K. Lavrinovičius buvo svajonių „turistas“, atvedęs Lietuvą į pergalę.
Tai buvo vienintelis atvejis nuo 1995 metų, kai suolo pabaigos žaidėjas Lietuvos rinktinėje nulėmė rungtynių baigtį.
Likę atvejai, priklausantys trečiajai kategorijai, kai vietą suolo gale užima 24-28-erių metų žaidėjai, pranašauja, kas rinktinei gali nutikti šiais metais.
27-erių Deividas Gailius 2015-aisiais, 25-erių V.Praškevičius 1999-aisiais ir 24-erių Donatas Slanina 2001-aisiais leido patausoti lyderius mačuose, kuriuose Lietuva iškovojo užtikrintas pergales.
Antrą kartą į Europos čempionatą turisto statusu paimtas 27-erių Giedrius Gustas 2007-aisiais aikštelėje praleido devynias minutes. Visgi tai buvo dviem minutėmis daugiau nei 2003-aisiais, kai G. Gustas buvo 12-uoju žaidėju.
Iki tol niekada įtemptose rungtynėse Lietuvos rinktinėje nežaidęs 11-asis žaidėjas Dainius Šalenga 2003 metų Europos čempionato finale aikštėje praleido net 13 minučių. D. Šalenga atkovojo penkis kamuolius, prametė visas keturias baudas, suklydo triskart ir triskart prasižengė.
Jonas Kazlauskas yra pasakęs, kad Lietuvos rinktinėje turi žaisti geriausi. Tad Lietuvos rinktinės dvyliktuko rinkimas pastaraisiais metais yra tarsi žaidėjų reitingavimas ir jų įvertinimas. Patekimas į Lietuvos rinktinę reiškia, kad esi vienas iš 12 geriausių. Dėl to ši tema sukelia tokį didžiulį ažiotažą.
Tačiau realybėje viskas veikia kiek kitaip. Iki šiol Lietuvos rinktinė niekada neorganizavo savo žaidimo remdamasi visais 12-a žaidėjų.
Kaip parodė pastarieji 11-a Europos čempionatų, Lietuvos rinktinei daugiausiai naudos, trumpalaikiu ir ilgalaikiu laikotarpiu, atnešdavo atvejai, kai vietą suolo gale be stabilaus vaidmens užimdavo arba jauni ir perspektyvūs žaidėjai, arba patyrę, bent Eurolygoje išsiskyrę veteranai.
Tarp patekimo į rinktinę ir kelionės namo balansuojančių žaidėjų į bent vieną iš šių anksčiau Lietuvos rinktinei naudos atnešusių kategorijų galima priskirti nebent nuo traumų atsigaunantį 23-ejų Marių Grigonį, kuris jau pernai debiutuodamas rinktinėje buvo 8-as žaidėjas pagal sužaistą laiką.
Šiandien tarp rinktinės slenksčio nebalansuoja 21-erių M. Timinsko ar R. Javtoko atitikmuo, kaip nėra ir nieko panašaus į 33-ejų K. Lavrinovičių.
Tad priešingai nei kai kuriais ankstesniais metais, 2017-ųjų aplinkybės 12-ojo žaidėjo rinkimus nustumia toli toli į Lietuvos rinktinės gerbėjo prioritetų sąrašo pabaigą.
