Iš rikiuotės 198 cm ūgio gynėjas iškrito prieš savaitę, kuomet treniruotės metu nusileido ant Martyno Gecevičiaus kojos ir nikstelėjo kairiąją čiurną.
„Konkurentas... Tai aš jį suprantu: sakiau, kad ir aš būčiau taip daręs“, – juokėsi pats M. Grigonis.
Šypsena ir juokeliai dabar padeda užmiršti apmaudą, o papildomas darbas su rinktinės gydytoju Vyteniu Trumpicku ir vyriausiuoju kineziterapeutu Petru Mikučioniu didina galimybę ant parketo sugrįžti kuo greičiau. Tiesa, konkrečios sugrįžimo datos nežino nei medicinos personalas, nei pats žaidėjas.
Bet situacija – akivaizdžiai geresnė nei pirmomis dienomis. Iš pradžių krepšininkas net negalėjo normaliai paeiti, bet po atliktų tyrimų gydytojai leido jam pradėti vaikščioti per skausmus.
Net ir į interviu „Vanagupės“ viešbučio vestibiulyje Marius atkulniavo tik su šlepetėmis, čiurnos neįtvirtinęs jokiais bintais.
„Reikia stiprinti, kad raumenys nesumažėtų. Dabar vaikštant skauda jau mažiau, bet bėgti dar sunku“, – prisipažino kaunietis, pokalbio metu ne kartą pakeitęs dar šiek tiek patinusios čiurnos padėtį.
Nors koja ir gija greitai, M. Grigonis norėtų, kad sėdėjimas ant suoliuko neužsitęstų. Jis puikiai supranta, kokia brangi kiekviena diena rinktinės stovykloje. Visgi per daug forsuoti įvykių jis taip pat neketina.
„Jeigu neskaudės – žaisiu, jeigu skaudės – nežaisiu. Tas tinimas – tik kraujas, kuris spaudžia nervus. Dėl to ir skauda. Bet čia tik čiurna, nėra labai rimta trauma, kad vėliau kažkokios pasekmės būtų“, – itin nesikrimto gynėjas.
Jam jau teko praleisti pirmąsias draugiškas rungtynės prieš Lenkijos komandą. Ant parketo Marius neišbėgs ir šeštadienio akistatoje prieš gruzinus.
Nors rinktinės kandidatui tai tik antra vasara su nacionaline komanda, patirties būti nuošalyje kitų jis jau turi. Traumą jo pasiruošimą sujaukė ir pernai, kuomet jis susilaužė pirštą. Tąkart viskas baigėsi laimingai – 14 dienų vienas sportavęs krepšininkas galiausiai prisijungė prie kitų komandos draugų, o po to dar įšoko ir į olimpinį traukinį.
Tiesa, pernai prieš nesėkmę treniruotėje, M. Grigonis jau buvo spėjęs Jonui Kazlauskui užsirekomenduoti draugiškuose mačuose, o šiemet tokios progos gynėjas dar neturėjo. Ir nors daugelis FIBA Čempionų lygos finalo ketverto MVP jau regi galutiniame dvyliktuke, paties kandidato galvoje vis dar kirba ir mintys apie blogiausią scenarijų.
„Kol nesitreniruoju su komanda, tol tos mintys bus. Jeigu neskaudės, tai tikrai žaisiu, – ryžtą demonstravo jaunasis žaidėjas. – Praėjusiais metais irgi tikėjausi parodyti save. Žinojau, kad žaidžiu Ispanijoje, o ne kokioje blogoje lygoje, todėl tikėjau savo galimybėmis.
O šiais metais – tas pats: dar geriau sužaidžiau su klubu, tai manau, kad ne veltui žmonės sako, kad nusipelniau vietos dvyliktuke. Ir aš manau, kad turiu į jį patekti, todėl dabar ir yra blogai, kad negaliu to įrodyti.“
Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse po 17 minučių rungtyniavęs debiutantas šiemet turi netgi dar didesnį konkurentų ratą. Apskritai, didžiausia kova dėl vietos lėktuve į Europos čempionatą vyksta būtent atakuojančio gynėjo pozicijoje: M. Gecevičius, Artūras Milaknis, Adas Juškevičius ir Mindaugas Girdžiūnas.
Tiesa, pastaruosius du žaidėjus Dainius Adomaitis dar bando ir žaidimo dirigento pozicijoje.
„Konkurencija? Nelabai jaučiasi. Visi gerai sutariame, suprantame, kad tas, kuris geriau atliks darbą – tas ir pateks. Įtampa tikrai nesijaučia. Kuris bus geresnis, kuris treneriui labiau tiks – tą ir paims, – objektyviai situaciją vertino M. Grigonis, prisipažinęs, kad šiemet stovykloje jis jaučiasi kur kas laisviau.
– Kaip ir klube: pirmais metais nieko nepažįsti, o antrais jau viskas pažįstama, viskas sava. Taip ir rinktinėje – pirmais metais atvažiavęs įeini pro „Vangupės“ duris ir baisu kam nors ranką duoti. O dabar visus pažįstu, tai ir pasitikėjimo daugiau būna.“
Antra vasara, bet ir antras treneris – Marius akivaizdžiai pastebi skirtumus tarp J. Kazlausko ir jį rinktinės trenerio poste pakeitusio D. Adomaičio.
„Pirmas įspūdis, kad jie labai skirtingi: su Adomaičiu gali labiau pabendrauti, nes jis jaunesnis, pats buvęs žaidėjas. Ir treniruotės skirtingos, ir braižas – manau, kad šiais metais pamatysite kitokią rinktinę“, – pabrėžė krepšininkas.
Į tą kitokią rinktinę ir jos žaidimo braižą „įsipaišyti“ norėtų ir pats M. Grigonis. Tačiau bent kol kas jo tolimų šūvių šią vasarą dar teks palaukti.
