Visgi Mantas su plačia šypsena prisimena, kai paskutinį kartą buvo išrinktas kapitonu. Tiesa, tuomet linksma tikrai nebuvo – 2014 metais, prieš pat išvyką į pasaulio čempionatą, 195 cm ūgio gynėjas patyrė sunkią peties traumą, dėl kurios vėliau krepšinio nežaidė net pusmetį.

Ši netektis Jonui Kazlauskui buvo milžiniškas galvos skausmas, nes M. Kalniečio dubleriu turėjęs tapti Šarūnas Vasiliauskas jo pečius užgriuvusios naštos neatlaikė. Po metų pagrindinį rinktinės įžaidėją keisti turėjo Lukas Lekavičius, tačiau ir jam Europos čempionatas nesusiklostė.

Net ir pernai J. Kazlausko pasitikėjimą įgijęs Vaidas Kariniauskas olimpinėse žaidynėse rungtyniavo tik epizodiškai, o M. Kalniečiui teko milžiniškas krūvis – po 32 minutes per rungtynes.

Tačiau šiemet dėl įžaidėjo pozicijos krepšinio ekspertai nerimauja kur mažiau nei pastaraisiais metais – visi deda viltis į puikų sezoną Kauno „Žalgiryje“ sužaidusį, sutartį su Atėnų „Panathinaikos“ pasirašiusį ir antro šanso rinktinėje sulaukusį L. Lekavičių.

„Patys matėte, kiek jis pridėjo per šį sezoną. Kuo mūsų rinktinėje daugiau žaidėjų, tuo mums bus lengviau. Duok Dieve, kad ne tik Lukas, bet ir dar daugiau žmonių atsirastų – taip rinktinė tik dar sustiprėtų“, – kalbėjo ilgametis rinktinės vedlys.

– Daugelis visą sezoną svarstė, koks bus senbuvių sprendimas dėl rinktinės. Paulius Jankūnas, Antanas Kavaliauskas ir Renaldas Seibutis vasarą nusprendė paskirti poilsiui ir traumų gydymui, o jūs su Jonu Mačiuliu vis tik atvykote. Kas nulėmė jūsų sprendimą? – žurnalistai paklausė M. Kalniečio

– Man patinka, aš čia gerai jaučiuosi, man smagu žaisti už Lietuvą, už komandą, kuriai atstovauju jau daug metų. Todėl, jeigu esu sveikas, nematau, kodėl turėčiau už ją nežaisti. Ypač kai šiemet turėjau nemažai poilsio.

– Ką jums reiškia kapitono raištis? Ar jis kažkiek įpareigoja?

– Aišku, smagu. Stengsiuosi nenuvilti komandos draugų ir visos rinktinės. Bet jau vieną kartą buvau kapitonas – tik „nedaėjau“ iki čempionato (juokiasi). Dabar svarbiausia, kad be traumų visi būtume.

– Kalbant apie sveikatą, ar sezono metu kamavusios problemos jau susitvarkė?

– Galima pasidžiaugti, kad tiek aš, tiek visi kiti gali sportuoti visa jėga. Taip, krūvis yra didelis, bet šioje fazėje yra normalu, kad treneriai mus „nudrožia“.

– Anksčiau jums praktiškai vienam tekdavo atlaikyti milžinišką krūvį valdant komandą. Bet po puikaus sezono dabar visi daugiau tikisi iš Luko Lekavičiaus. Žaidėte kartu su juo 2015 metų pirmenybėse ir matote jį dabar – stipriai patobulėjęs?

– Be abejo, net nėra klausimų. Patys matėte, kiek jis pridėjo per šį sezoną. Kuo mūsų rinktinėje daugiau žaidėjų, tuo mums bus lengviau. Duok Dieve, kad ne tik Lukas, bet ir dar daugiau žmonių atsirastų – taip rinktinė tik dar sustiprėtų.

– Ir jums jau bus lengviau, nes nebereikės žaisti po 38 minutes...

– Dabar negaliu atsakyti, kaip bus. Bet yra žmonės, kurie auga ir papildo vienas kitą, todėl automatiškai logiška būtų galvoti, kad taip nebebus.

– Ar skiriasi ir kuo skiriasi Dainiaus Adomaičio ir Jono Kazlausko treniruotės?

– Kažko labai negalėčiau dabar išskirti. Krepšinio treniruočių dar nebuvo daug. Susipažinome su deriniais. Atvažiavo žaidėjai pavėlavę ir aš taip pat – pradžioje susipažinome su taktika, intensyvumo nėra. Daugiau dirbame su fizinio pasirengimo treneriu, todėl dar anksti apie panašumus ir skirtumus kalbėti. Matysime.

– Ar kapitono pareigos pačiam yra kažkas naujo, ar kaip rinktinės senbuviui nieko baisaus?

– Nemanau, kad kažkas labai keisis. Tas vardas – smagu: yra atsakomybė, tačiau iš esmės darai tą patį, ką ir nebūdamas kapitonu. Aišku, jau anksčiau minėjau, kad Roberto Javtoko nebuvimas yra didelis smūgis rinktinės atmosferai, bet mėginsime kažką klijuoti. Nesistengsiu tikrai kopijuoti. Nejaučiu papildomo spaudimo dėl to.

– Atrodo, neseniai dar buvo laikai, kai su J. Mačiuliu ir Artūru Milakniu buvote vieni jaunesnių krepšininkų, o dabar – vyriausi. Koks jausmas?

– Toks ir jausmas. Keista, kad ateina žmonės, jaunesni už mane 10 metų. Atrodo man pačiam ką tik buvo 20 metų. Normalu. Juokėmės, kad su kai kurių žaidėjų tėvais esame žaidę, o dabar jau su vaikais. Visiems tai nutinka. Toks procesas.

– Ar galima sakyti, kad rinktinė po šio sezono Milane jums bus tikra atgaiva?

– Rinktinėje visuomet būna išskirtinė atmosfera. Tai vienas tų dalykų, kuris traukia čia būti. Norėtųsi, kad kažką pavyktų laimėti, būtume ir mes patenkinti, ir visi žmonės aplinkui.

– Gal galėtumėte paaiškinti savo situaciją „Emporio Arman“ klube. Spaudoje rašo ir kad turite sutartį, ir kad neturite, ir kad būsite parduotas...

– Aš taip pat skaitau viską, ką ir jūs, tik nieko nekomentuoju. Grįžtu į Milaną ir dėl to klausimų nėra. Su treneriu Simone Pianigiani dar nekalbėjau, bet žinau, kad norės su manimi pakalbėti. Susiskambinsime ir pasikalbėsime apie kitą sezoną. Esu įsitikinęs, kad jis bus daug geresnis nei praėjęs.

– Kaip reagavote į pirkinius komandos Milano? Atvyko nemažai gynėjų bus: Jordanas Theodore'as, Andrew Goudelockas, Dairis Bertanis. Užteks minučių?

– Minutes reikės išsikovoti tiek man, tiek jiems. Tai normalu. Eurolygos komandose – didelė konkurencija. Nėra taip, kad vienas žaidėjas į vieną poziciją. Viskas priklausys nuo manęs. Ką užsitarnausiu, tą ir gausiu.