50-mečiui specialistui praėjęs sezonas buvo kupinas įdomybių. Iš pradžių latvis kartu su Davidu Blattu į pergales vedė Stambulo „Daruššafaka“ krepšininkus, o prieš Kalėdas sulaukė pasiūlymo tapti vyriausiuoju Tel Avivo „Maccabi“ treneriu.
Bet Izraelyje A. Bagatskio karjera neužsitęsė – „Maccabi“ vadovai sezono finiše nusprendė jį atleisti, o komanda galiausiai šalies čempionės titulą. Visgi pats treneris užantyje pykčio nelaiko ir per metus įgytą patirtį vadina neįkainojama.
Tai, ką išmoko dirbdamas Eurolygoje jis ketina panaudoti su Latvijos rinktine grumdamasis Europos čempionate. O kartų kartą išgyvenusi mūsų kaimynė šiemet turi kaip niekada daug potencialo.
Nacionalinėje vyrų komandoje debiutuos ryškiausia Latvijos krepšinio žvaigždė Kristapas Porzingis (Niujorko „Knicks“), NBA lygoje taip pat rungtyniauja Davis Bertanis (San Antonijaus „Spurs“), o ketvirtadienio naktį naujokų biržoje 25-as buvo pašauktas ir Anžėjus Pasečnikas (Orlando „Magic“).
Ne vienas latvis rungtyniauja stipriausiose Europos krepšinio lygose, iš kurių keli jau sudomino ir galingiausius: Janis Timma sukirto rankomis su Vitorijos „Baskonia“, Janis Strelniekas papildė Pirėjo „Olympiakos“, o Dairis Bertanis vilki „Daruššafaka“ marškinėlius.
Į kovą prieš šias galingas kaimynų pajėgas mažiausiai kartą draugiškų rungtynių cikle teks stoti ir Lietuvos rinktinei. A. Bagatskis neabejoja – latviai bus pajėgūs nukauti Dainiaus Adomaičio auklėtinius.
„Yra tik viena priežastis, kodėl lietuviai krepšinyje geresni už latvius – jūs turite tik vieną stiprią sporto šaką“, – vertindamas abiejų šalių pasiekimus tarptautinėse arenose nusijuokė latvių vairininkas.
– Treneri, esate latvis, bet savo žiniomis dalinatės su Lietuvos talentais. Nekyla interesų konfliktas? – Krepšinis.lt paklausė A. Bagatskio
– Oi, ne. Lietuvoje jaučiuosi kaip namuose. Kaip treneris ir žaidėjas čia praleidau beveik trejus puikus metus ir čia jaučiuosi labai gerai.
– Kalbant apie mūsų šalis, tai Latvija su Lietuva žais draugiškas rungtynes...
– Rugpjūčio 19 dieną Rygoje. Žinau todėl, kad į šias rungtynes jau išpirkti beveik visi bilietai. Pirmą kartą mūsų šalių istorijoje gali būti situacija, kai vienu metu aikštelėje bėgios 7 NBA žaidėjai. Ir taip pat turime galimybę prieš Lietuvą žaisti rugpjūčio 5 dieną Klaipėdoje, jeigu tinkamai susiklostys aplinkybės (abi komandos laimės arba pralaimės pusfinalius – Krepšinis.lt). Ir kaip žaidėjas, ir kaip treneris esu rungtyniavęs prieš lietuvius, todėl man tai nebus kažkas naujo. Bet laukiu šios akistatos.
– Daug kartų esate pralaimėję Lietuvos rinktinei, bet galbūt šiais metais išmušė latvių valanda?
– Galiu prisiminti istoriją su kiek kitokiais pavyzdžiais, bet to nedarysiu (juokiasi). Draugai yra draugai, bet aikštėje draugystės nebelieka – tai yra kova. Bet kodėl gi ne: aš nematau jokios priežasties, kodėl negalėtume įveikti lietuvių.
– Kokia didelė paspirtis jūsų komandai yra Kristapas Porzingis?
– Ou... Žinote, kiekvieno trenerio svajonė yra treniruoti tokį gerą krepšininką kaip Kristapas. Pirmiausia, tai jis – labai geras, pozityvus žmogus. O su juo ir be jo mes esame dvi visiškai skirtingos komandos. Akivaizdu, kad su juo esame aukštesni ir kur kas agresyvesni po krepšiu – manau, kad Kristapas bus tas žmogus, šalia kurio kiti taps geresni.
– Pastaraisiais metais Latvijos rinktinėje įvyko akivaizdi kartų karta, tačiau dabar jūsų šalyje yra ne vienas aukšto kalibro krepšininkas. Ar jaučiate, kad su šia komanda galima pasiekti ir skambių pergalių?
– Kai prieš septynerius metus perėmiau rinktinės vairą, vyko kartų kaita. Totali. Bet man patinka, kaip dirba mūsų žaidėjai, kaip dirba mūsų treneriai – tuos septynerius metus mūsų krepšininkų lygis kyla aukštyn. Porzingis, Pasečnikas, Bertanis žaidžia NBA, kitas Bertanis, Timma, Strelniekas – geruose Eurolygos klubuose. Mes turime gerų krepšininkų, kurie su kiekvienais metais tobulėja ir užkopia į kitą lygį – mano žodžius patvirtina klubai, kuriuose jie žaidžia. Ir tose komandose jie nėra eiliniai žaidėjai – jie vaidina svarbius vaidmenis ir netgi yra lyderiai. Taip kad mes tikrai galime būti geri.
– „Eurobasket 2015“ pateikėte staigmeną, sugebėję aštuntfinalyje eliminuoti ir slovėnus bei patekti į ketvirtfinalį. Bet kur gali būti šios kartos lubos?
– Pirmas ir pagrindinis dalykas, apie kurį dažniausiai galvoju – kaip paruošti komandą kuo įmanoma geriau. Mano kredo – nesijaudinti prieš ką žaidžiame. Ir aš tikrai nesijaudinu nei dėl varžovų pavardžių, kontraktų ar tautybės: juk jie visi yra žmonės. Man svarbiausia komandą paruošti taktiškai, fiziškai ir psichologiškai, be to, reikia ir šiek tiek sėkmės – krepšinyje be jos kažką laimėti yra neįmanoma.
Paskutinius du čempionatus Latvija užėmė 8 ir 11 vietas: pernai už savo nugarų palikome tokias galingas krepšinio šalis kaip Rusija, Turkija ar Slovėnija. Bet mes turime tikslą su kiekvienais metais pasirodyti vis geriau ir geriau. Tačiau aš visada sakiau, kad niekada nesijaudinsiu dėl prizų čempionatuose: jeigu žaidėjai mėgaujasi rungtyniaudami rinktinėje, bus ir geri rezultatai. Be to, vienas esminių momentų mūsų rinktinei pernai buvo faktas, kad po grupių etapo pagal gynybą buvome trečia turnyro komanda. Tai taip pat yra svarbu.
– Šiemet „Daruššafaka“ klube turėjote garbės dirbti su vienu geriausiu Europos treneriu Davidu Blattu. Kokios patirties pasisėmėte iš Turkijoje praleisto laiko?
– Praėjęs sezonas man buvo neįtikėtinas: gavau puikios patirties dirbdamas su Blattu ir įdomios treniruodamas „Maccabi“. Viską galėsiu panaudoti ateityje – abi patirtys leido suprasti, kaip daryti ir kaip nedaryti (juokiasi). O iš Davido išmoktus dalykus ypatingai noriu panaudoti rinktinėje.
– Pastaruosius kelerius metus „Maccabi“ nebebuvo toks pats stabilus klubas kaip anksčiau. Kodėl nusprendėte surizikuoti ir priimti žydų pasiūlymą viduryje sezono perimti komandos vairą?
– Galiu 100 proc. patvirtinti, kad kai atvažiavau į Tel Avivą, komanda nebuvo geroje situacijoje. Bet po trijų savaičių mes dar netekome Sony Weemso ir Mike'o Zirbeso – tai buvo kokie 20 taškų Eurolygoje. Nepaisant to, treneriai, žaidėjai ir vadovai atliko puikų darbą taisydami padėtį. To rezultatas – laimėta Izraelio taurė. Ir Eurolygoje žaidėme neblogai.
Bet tada pasipylė traumos: vienu metu jas patyrė penki žaidėjai, iš kurių trys buvo gynėjai. Norėčiau pamatyti nors vieną trenerį pasaulyje, kuris galėtų ištaisyti padėtį neturėdamas įžaidėjų, galinčių persivaryti vidurio liniją. Juk krepšinis prasideda būtent nuo šios pozicijos. Bet už šią situaciją kažkas turėjo būti atsakingas ir...
Tačiau aš „Maccabi“ klube sutikau pamišusių žmonių. Iš gerosios pusės. Žmonių, kuriems rūpi krepšinis, rūpi „Maccabi“ komanda. Bendrai pasižiūrėjus, „Maccabi“ yra Izraelio krepšinio veidrodis – prieš Eurolygos rungtynes visas miestas eina iš proto. Tai mačiau ir Kaune, bet Izraelyje jie pamišę dar labiau.
Visgi negalėčiau pasakyti, kad „Maccabi“ komandai tai buvo blogas sezonas – praėjęs buvo panašus. Paskutinį kartą gerą sezoną jie turėjo 2014 metais, kai Blattas klubą atvedė į Eurolygos viršūnę. Bet visa tai yra mūsų darbo dalis, tiesiog svarbu žinoti problemą, ją sutvarkyti ir judėti į priekį. Tai yra svarbiausia. Nereikia gyventi praeitimi.
– Bet ar jūs labai nusivylėte negavęs progos užbaigti sezono Tel Avive?
– Tai trenerio darbo dalis. Vadovybė taip nusprendė – bet kokiu atveju aš buvau teisus. Aš sakiau jiems ir pažadėjau sau, kad laimėsiu lygą, nes žinojau, kaip reikia žaisti. Ir dar sezono pabaigoje visi žaidėjai jau buvo sveiki. O man teko žaisti be trijų gynėjų ir dviejų didelių... Ir mes žaidėme... Bet kartais taip būna.
– Šarūnas Jasikevičius buvo pagrindinis „Maccabi“ taikinys, tačiau treneris nusprendė likti Kauno „Žalgiryje“. Matant situaciją Tel Avive, tikriausiai galima sakyti, kad jis priėmė teisingą sprendimą?
– Aš negaliu komentuoti, kas yra gerai, o kas blogai. Tik Šarūnas gali žinoti, kas jam geriausia.
– Na, bet jūs turėjote galimybę dirbti abejose komandose („Žalgiryje“ dirbo 2006 metais), todėl galbūt galėtumėte palyginti organizacijas?
– Tai labai gera, profesionali organizacija. Iš tikrųjų visos Eurolygos komandos turi puikias organizacijas. Skirtumas yra vienintelis – komandų tradicijos, laimėjimų ir pralaimėjimų istorija. Bet „Maccabi“ turi gerą organizaciją – net nėra jokių abejonių. Kaip ir „Žalgiris“. Todėl jeigu Jasikevičius nusprendė likti, reiškia, kad tai buvo tinkamiausias sprendimas. Nors blogų sprendimų niekada nebūna – kad ir kokį priimtum, jis vis tiek bus teisingas.
– Šaras į Europos trenerių elitą įsiveržė akimirksniu ir daug kas jam jau piešia itin šviesią ateitį trenerio karjeroje. O kaip jo potencialą vertintumėte jūs?
– Jam tai buvo pirmas pilnas sezonas su komanda. Labai svarbu, kad treneris pats surinktų žaidėjus ir dėl jų žaidimo prisiimtų atsakomybę. Aišku, Lietuvoje visi nori, kad laimėtum visas rungtynes – net nesvarbu žaidi prieš CSKA ar „Barceloną“. Ir tai yra gerai – trenerį tai motyvuoja. Manau, kad Jaska atliko labai gerą darbą. Man labiausiai patinka, kai komandos demonstruoja stabilų žaidimą – nesitaiko, žaidžia savo stiliumi, nežiūri į varžovus ar į favoritų statusą, o tiesiog žaidžia krepšinį. Atrodo, kad ir Jasikevičius, ir žalgiriečiai mėgavosi savo demonstruotu žaidimu.
