Sidabro medalis ir dvi bronzos – po klajonių po Europą į gimtinę sugrįžęs A. Kavaliauskas niekaip nerado auksinio kelio LKL pirmenybėse, kol neapsikentęs perbėgo į kitą barikadų pusę. Ir ne pats populiariausias sprendimas davė saldžių vaisių – penktadienio vakarą 208 cm ūgio vilnietis pirmą kartą karjeroje užsitikrino čempiono žiedą.
„LKL čempionate visada norisi būti pirmam, laimėti žiedą – tai yra ypatingas dalykas. Šis sezonas buvo labai geras: Eurolygoje gerai sužaidėme, laimėjome taurę, laimėjome LKL. Pasaka!, – žurnalistams apspitus Paulių Jankūną, prisėdęs ant stalo „Žalgirio“ rūbinėje, Krepšinis.lt kalbėjo Antanas.
– Pirmas toks jausmas LKL. Tikrai pasaka. Dabar labai sunku kažką gražaus pasakyti – sumakliavosiu bet kokius žodžius... Esu labai susijaudinęs, labai laimingas, džiaugiuosi labai.“
„Ooo, Antanai, kaip tu jautiesi?“, – per dantį komandos draugą traukė jau septintą žiedą laimėjęs Artūras Milaknis. Šyptelėjęs A. Kavaliauskas įtraukė dar vieną jau įpusėto rūkyti cigaro dūmą.
„Nėra jis toks skanus, – nusijuokė krepšininkas. – Bet euforiškai šnekant, tai tikrai skanus. Buvo visko: sezonas išskirtinis mano gyvenime, nedažnai taip būna, bet dabar teliko džiaugtis. Pasakiškas jausmas, geras sezonas komandai. Valio!“
Bet iš tikrųjų, ne viskas A. Kavaliauskui Kaune buvo taip lengva. Lyderiu „Lietuvos ryte“ buvęs aukštaūgis Šarūno Jasikevičiaus schemose ne visada sulaukdavo gausybės žaidimo laiko. O ką jau kalbėti apie nuolatinį sirgalių spaudimą.
Bet viską atpirko ilgai lauktas triumfas. Šiam istoriniam momentui iš anksto jau buvo pasiruošęs ir P. Jankūnas – „Žalgirio“ kapitonas, jau ištuštėjus rūbinei, užvilko Antanui marškinėlius su užrašu „Atėjo laikas būti 1“.
Jais vilkėdamas vilnietis pasirodė ir prieš sirgalių minią šalia arenos, o sulaukęs gausių ovacijų ėmė skanduoti: „Žalia, balta, žalia, balta, hey hey.“
Šios, pirmą kartą patirtos, akimirkos Antanas nepamirš tikrai ilgai.
