Tačiau geriau dabar nei Osle. O Norvegijos sostinėje greičiausiai Lietuva jau būtų braukusi ašaras po pusfinalio – kad ir kokia graži moteris yra Aistė Pilvelytė, ir kokios stulbinančios jai pasiūdintos Ruslano Rybakovo suknelės, vis dėlto su tokia daina pasiekti „Eurovizijos“ aukštumas būtų buvę sudėtinga.
Norom nenorom, tačiau vis knieti A.Pilvelytės „Melancolia“ sulyginti su 2007 metais Helsinkyje triumfavusia Marijos Serifovic drama „Molitva“.
Lietuvaitė sniego karalienė, demonstruojanti gana įmantrią kūrinio struktūrą, priverčiančią parodyti visas savo balso vingrybes, o finale dar ir išspiegti širdį. Ir biuro darbuotoją primenanti apkūnoka serbė, atmestinai susikišusi ranką į kišenę, tačiau per priedainį savo „nedrįsk su manimi ginčytis, nes sumalsiu į miltus“ balsu plėšianti paprastų, bet per nugarą visas skruzdėles pravaikančių natų kombinaciją „Molitva“ – galima kirsti lažybų, kad kitą rytą kas antras pagiriotas serbas kėlėsi iš lovos su šiuo kertiniu priedainio žodžiu lūpose. Sunku būtų įsivaizduoti lietuvį, sugebantį nors ir paviršutiniškai atkartoti gana sudėtingą „Melancolia“.
O juk to kelios gaidos, per kelias pasirodymo minutes patenkančios į žmogaus pasąmone arba ne, nemažai lemia, ar daina turi šansą. Gausus būrys atlikėjų, niekaip nesugebančių surasti tų kelių natų, galinčių kūrinį paversti hitu, kombinacijos griebiasi vizualinių sprendimų, tačiau vargu, ar vienišos sniego karalienės įvaizdis būtų tinkamiausias variantas.
Nereikia pamiršti, kad savotišką duobę A.Pilvelytei „iškasė“ fantastiškai pasirodžiusi iki tol nelabai kam pramoginės muzikos pasaulyje girdėta moteris iš Rūdiškių Evelina Sašenko, kuri savąją „Fot this i‘ll pray“ sudainavo net labiau užtikrintai ir sklandžiau nei Aistė Pilvelytė. Labai gali būti, kad dramos mėgėjai, jau pasiruošę savo balsus atiduoti A.Pilvelytei, išgirdę E.Sašenko, skubiai pakeitė savo favoritus.
Taigi, šį kartą tautiečiai nusisuko nuo taip mėgstamo lyrinio dramatizmo, ir paskelbė tikį balagano mesijais „Inculto“. Ir net labai gali būti, kad ši sidabrinių disko kelnaičių bendrovė, negailestingai griaunantį mitą apie Lietuvos gyventojų santūrumą, įrodys, kad jais tikėta buvo ne be reikalo.
Visų pirma, Jurgis Didžiulis & Co visada buvo atviri eksperimentams, tad gali būti, kad sidabrinės kelnaitės yra tik pradžia.
Beje, ar pastebėjote, kaip triukas su kelnaitėmis paveikė vertinimo komisiją? Prieš tai buvusiame trečiajame „Eurovizijos“ pusfinalyje „Inculto“ skyrę vos penktą vietą, šį kartą komisijos nariai pripažino, jog jiems nebuvo lygių, nors iš esmės pasirodymas tik tuo ir tesiskyrė, kad pramuštgalviai „Inculto“ numojo ranka į plastikinius instrumentus ir nusprendė nusimauti kelnes bei parodyti savo blizgančias trumpikes.
Jei toks triukas pavergė net tokius „Eurovizijos“ autoritetus kaip Joną Vilimą, Darių Užkuraitį ir Rositą Čivilytę, galima neabejoti, kad masinė „Eurovizijos“ auditorija šį „Inculto“ pokštą taip pat įvertins.
Kitas dalykas – susigyvenusi „Inculto“ kompanija jaučiasi kaip kumštis ir sprendžiant iš to, kaip vieningai kraipė trumpikėmis aptempus užpakaliukus iš karto po konkurso įvykusioje spaudos konferencijoje, galima tik spėti, kad kompanija iš Lietuvos Osle tikrai bus pastebėta. Lieka tik melstis, kad įsišėlusių Rytų Europos fanko pranašų Norvegijos sostinėje neištiktų toks likimas, koks ištiko Eriką Lisauskienę Kauno areštinėje.
Tačiau tam ir yra pilkasis „Inculto“ kardinolas Vaidas Stackevičius, jau Atėnuose įgavęs patirties su kita nutrūktgalvių kompanija „LT United“, ir žinantis, kaip ironiją, sveiką nuovoką, smagų balaganą ir originalų įvaizdį sumaišyti taip, kad mes, užuot vargę vargelį skaičiuodami kuklius latvių ir anglų taškelius, galėtumėme maloniai svaigti girdėdami: „Twelve points...“
Julius Baliutavičius
KLUBAS.lt vyr.redaktorius