Šiame miestelyje duris atvėrė naujas traukos centras – muziejus „Pas senį“. Ir kuo gi įdomus?
Susipažinkite su naujo muziejaus Rumšiškėse įkūrėju bei nuolatiniu jo puoselėtoju – tai Valentinas Žaltauskas. Dar visai „šviežias“ pensininkas dabar visas laisvas dienas gali skirti savo įsteigtam muziejui po atviru dangumi. Tiksliau, po lengvomis stogo konstrukcijomis. Tačiau apie viską nuo pradžių.
Taigi, jau subrendęs vyras Valentinas prieš keletą metų susirgo „metallige“ – ėmė kaupti visokiausius metalinius daiktus – nuo dildžių iki prieškarinių traktorių variklių.
Tol kaupė, kol pamatė: nebėra kur to viso sukaupti turto laikyti. Ką daryti?
Taip nenustojančio kaupti tuos geležinius daiktus vyro galvoje ir gimė idėja: reikia kurti tų dabar niekam nereikalingų daiktų muziejų. Įsigijo keliasdešimties arų sklypą Rumšiškėse, aptvėrė jį tvora, šalia jos įrengė lengvas stogo konstrukcijas ir paruošė ekspozicinę erdvę.
Taip po tokiu improvizuotu stogu, lentynose ar „stačiomis“ nugulė patys įvairiausi pono Valentino surinkti geležiniai eksponatai – baldai, indai, varikliai, siuvamosios mašinos, patys įvairiausi įrankiai įrankėliai: nuo pincetų iki kūjų, kurį ne kiekvienas vyras pakels. Žodžiu, tikra geležies karalystė. Ir iš kur visa tai?
Pasirodo, ponas Valentinas savo eksponatų ieškojo tik dvejose radavietėse: metalo supirktuvėse ir vienkiemiuose.
Didžioji dalis tų metalo dirbinių, aišku, iš metalo supirktuvių: tie piliečiai, kuriuos amžinai troškina pagirios, vardan kelių eurų tempia į jas viską, ką tik randa bei įstengia pakelti. Radiniai dažniai atkeliauja iš garažų teritorijų ar kolektyvinių sodų bendrijų.
Taip naujai iškeptas muziejininkas Valentinas gana nebrangiai įsigijo daugumą muziejinių eksponatų.
Kita dalis tų geležinių daiktų daiktelių atkeliavo iš vienkiemių. Klasikinė situacija: mirus paskutiniam kaip reikiant apleisto vienkiemio savininkui, visas turtas paprastai paleidžiamas vėjais – išparduodama viskas, ką tik galima parduoti. Nesvarbu už kiek.
Taip ponas Valentinas tokiose apleistose sodybose įsigijo bene pačius rečiausius savo eksponatus – daugiausia tai prieškariniai žemės ūkio padargai bei mechanizmai. Nes tokių metalo supirktuvėse praktiškai nepasitaiko. Čia daugybė daiktų, kurių paskirtį jau mažai kas žino.
Ponas Valentinas jau dabar neabejoja, kad jo muziejus bus populiarus tarp visų visuomenės sluoksnių. Senimui ypač tiems, kas kilę iš kaimo bus proga prisiminti savo vaikystę ar jaunystę.
Jaunimas po apsilankymo muziejuje nestigs klausimų savo seneliams – kas tas per didelis metalinis ratas ir kam jis buvo skirtas. Juk ir ne kiekvienas senelis atsakys, kad tai dalis įrenginio, skirto žolėms smulkinti.
Tokie įrenginiai anksčiau buvo kone kiekvieno ūkininko sodyboje, kol po okupacijos, kolektyvizacijos bei kitos masinės evakuacijos jie nebuvo nublokšti į patvorius.
Tad ir vaikams, ir jų tėvams, ir tėvų tėvams, kilusiems iš miestų ponas Valentinas turės ką papasakoti – ir kam buvo skirtas tas ar kitas metalinis eksponatas bei jo įsigijimo istoriją.
Be to, nė viename muziejuje nėra sukaupta tiek metalinių eksponatų, kiek čia. Valentinas pasirengęs ne tik plėtoti muziejininkystę, bet ir toliau tęsti eksponatų paieškos misiją – juolab jų radavietės jam jau seniai žinomos.
O jei kas atvyks į jo muziejų ir atveš kokį jiems „visiškai nereikalingą“, tačiau muziejininkui-naujokui išties įdomų bei reikalingą metalinį daiktą – tokį lankytoją ponas Valentinas įleis be bilieto.
Energijos savo mėgstamai veiklai vyras turi į valias. Mat jis jau našlys, o dukros -seniai suaugusios. Tad buities rūpesčiais nesuvaržytas ir dar „jaunas“ pensininkas pasiryžęs, kiek tik galės plėtos savo sumanymą-muziejų „Pas senį“.
