Mano „Been“ appsas teigia, kad esu aplankius 40 proc. Europos, 4 proc. Azijos, 2 proc. Amerikos, kas sudaro 10 procentų pasaulio. Savo pirmas atsakingas tarptautines pareigas gavau būdama vos dvidešimt trejų, ir per tuos septyniolika komandiruočių metų aplankiau nemažą pasaulio dalį: nuo Maskvos iki Kazachstano, nuo Amerikos iki Azerbaidžano. Gyvenau šimtuose viešbučių, gal ir bus tūkstančiuose, todėl esu patyrusi ir legitimuota keliautoja ir viešbučių ekspertė.
Dabar prisilaikau daugiausiai Skandinavijoje (gyvenu Stokholme) ir laisvalaikiu labai mėgstu keliauti į turistų nenutryptą, palmių ir dykumų išvagotą, Fuerteventūrą.
Pradėsiu apžvalgas nuo savo gimtojo krašto – pastaraisiais mėnesiais mane darbo reikalai gana dažnai nubloškė į Lietuvą ir šiandien noriu su jumis pasidalinti pačia šviežiausia savo patirtimi – viešnage Kauno „Moxy“ viešbutyje, savo mylimame gimtame mieste, kurį visada stengiuosi maksimaliai palaikyti.
Apibrėžkime mano apžvalgų specifiką: jos bus grynai iš mano varpinės ir subjektyvios, o taip pat skaidrios ir neapmokėtos – pinigų už apžvalgas iš viešbučių neėmiau ir neprašiau, ir neketinu to daryti ateityje. Į viešbutį atvykstu kaip eilinis klientas, už paslaugas susimoku pati, viešbučio neįspėju, kad vykdysiu apžvalgą, ir tikiuosi normalaus žmogiško aptarnavimo. Bet jeigu būčiau konfrontuota, ar apžvalgą rašysiu, žinoma, kad šito fakto neslėpsiu (jau matau, kaip tirta „Klaipėdos viešbučio“ administratorės Klaipėdoje, kur turėjau velniškai prastą patirtį vasarą, ir prakaitą braukia „Courtyard Marriott“ viešbučio, į kurį atvykstu kitą savaitę, menedžeriai. Man gėlių, šampano ir šokolado ant pagalvės, ačiū labai, ir kad lankstytųsi personalas kaip Japonijoje – aštuoniolika nusilenkimų pasitinkant, aštuoniolika – palydint, visada atsuktais į mane veidais).
Matykite mane it kokį Užkalnį, restoranų apžvalgas vykdantį iš savo kišenės, kai niekas niekam nieko neskolingas.
Viešbučiai man visada labai patiko kaip paslaptingos, egzotiškos, ir gal net kažkiek erotiškos erdvės su iškrakmolytais čiužančiais, kokybiškais akinančio baltumo patalais, subtiliu prislopintu stalo įrankių skambčiojimo garsu pirmame aukšte, pasitempusiais, mažai emocijų demonstruojančiais, uniformas dėvinčiais tarnautojais registratūroje – naujos kelionės, naujo miesto, naujos šalies, nuotykio kvapas; taip pat absoliučiai daug konfidencialumo, anonimiškumo, šviežumo, daug tobulai sinchroniškai išdėstytų kambarių šalia vienas kito; nenugalimo laisvės pojūčio ir romaus suvaldyto džiaugsmo. Todėl esu linkusi džiaugtis viešbučiais kaip mažas vaikas džiaugiasi naujais dalykais, ir beveik visada krykštauju įžengusi į dar vieną viešbučio kambarį, sau nepažįstamą erdvę.
Keliaudama tiek metų profesionaliai, turiu nusistovėjusias rutinas ir tvarką bei gerai žinau, kas man viešbučiuose būtina ir svarbu, o ko nereikia visai ar galima ignoruoti.
„Moxy“ viešbutis man jau yra seniai galvą išūžęs, nes kiek atsidarai šiuolaikinių – negaliu patikėti, kad savo noru panaudosiu šitą žodį – įtakoklių storius „Instagrame“, tiek jie pastoviai tuose savo moxiuose selfinasi. Tokios gana sodrios Lietuvos žvaigždės, tad, metusi sau įprastai ištikimą viešbutį Kaune, bukinuosi „Moxy“ keturioms naktims, ir įgriūvu į jų vestibiulį panašu, kad absoliučiai piko metu: aplink penktą vakaro, kada dalis jau būdrauja ir lenkia po čierkelę kitą prie baro, dalis valgo vakarienę, o likusieji mindžikuoja prie registratūros ir išsidraikę po gana nemažą laundžą tingiai skrolina telefonus, ar skaito knygas.
Prisistatau, paprašau kambario su langu, kurį įmanoma atidaryti (ne garantija viešbučiuose), ir su savo manta kylu liftu į šeštą aukštą.
Kas per velnias tas „Moxy“ ir iš kur jis atsirado?
„Moxy“ yra „Moxy Marriott“ viešbučių dalis, kilę iš praktiškai middle of nowehere (Bethesda, Maryland), ir šitas tarptautinis prekės ženklas dengia 582 viešbučius, arba 205 053 kambarių pasaulyje (statistikos maniakai, raise your hands, mes esam vieno kraujo).
Šitą „Moxy“ viešbutį mano gimtajame mieste Kaune atidarė dar 2019 metais, prieš pačią pandemiją. Kas vyko per pandemiją galime tik įtarti – vien išgyventi tokio tipo verslui yra didžiulis pasisekimas ir sveikiname su tuo. Tai liudija apie strategišką galvą už vairo, šaunuoliai. Į viešbutį yra investuota nei daug, nei mažai – aplink 15 milijonų, ir reikia tikėti, kad investicijos greitu metu atsipirks, nes bent jau man atvykus, viešbutis braška per siūles, ir panašu, kad yra artipilnis. Bet kokia investicija į Kauną, bet kas, kas miestą verčia augti ir stiebtis į viršų ir verčia jį traukos centru yra labai labai gerai. Ačiū, vyrai, kad pastatėt.
Interjeras: neformalus, atsipalaidavęs. Gal ir patiktų labiau, jeigu ne įkyri, akis rėžianti prieblanda – tai man būtų žymiai labiau imponavę, jeigu būčiau atvarius su draugais išlenkti taurės vyno ir mes sėdėtume ratuku, krizentume ir pliurptume apie gyvenimą, bet esu verslo keliautoja ir man patinka žmones, daiktus, koridorius ir savo kambarį matyti pilnumoje apšviestą. Prieblanda kambaryje ne itin džiugiai nuteikė, nes man nėra smagu, malonu ar romantiška dirbti prie kompiuterio, išsipakuoti rūbus, ar susiruošti rytojaus garderobą įžiūrint tik daiktų kontūrus.
Patiko milžiniško dydžio meškinas laundže, su kuriuo visi fotkinasi arba selfinasi (aš tikiuosi, kad jūs jį reguliariai skalbiate), ir kambario išdėstymas, tylumas, atskirtumas nuo mieste vyraujančio triukšmo.
Kambarys: pasiimu standartinį Moxy Queen Sleeper su dvigule lova, milžinišku televizoriumi (kanalų pasiūlą traktuoju kaip ribotą), taip pat kambaryje yra pufas ir atlenkiamas stalas darbui. Kambario plotas Moxy websaite nėra nurodytas, grubiai iš akies vertinant bus kokie 8 kv. m.
Patiko dušas – akustika a-ma-zing, ir aš niekada nekirčiuoju žodžių per brūkšnius.
Sporto salė: sportuoju praktiškai visose savo kelionėse, todėl įrengta sporto salė man ne mažiau svarbi, negu pats kambarys, kuriame gyvenu. Apart to, kad man atvarius septintą ryto prasibėgti tvyro bjauri prieblanda, neatidarytas langas, oras sudvisęs, įranga moderni ir gerai veikianti – pasileidau laukais per bėgimo takelį ir mane maloniai enterteinino kalnų takeliai ir miškai – mat viešbutis turi nusipirkęs modernų bėgimo taką su 3D vaizdais, virtualiu bėgimu.
Viešbučio sporto salė – kaip ir daugelyje pasaulio viešbučių – buvo įrengta akivaizdžiai viešbučio sporto salėse nesportuojančių žmonių – tą bylojo nelogiškai palikti atstumai tarp aparatų (kol aš bėgau man į pakaušį šnopavo maloni neeuropietiškos išvaizdos moteris). Labai labai patiko, kad buvo ne tik bokso kriaušė, bet ir dvi poros boksavimosi pirštinių. Kitą kartą, jeigu tik sugrįšiu, būtinai pasipraktikuosiu nesenai pramoktus kickbokso judesius. Pasigedau stretcho kilimėlio, bet gal sporto kambarį įrengę žmonės galvojo, kad tempimą po treniruotės patogu pasidaryti tiesiog ant grindų.
Situacija su žvaigždutėmis ir prasilenkimas su oficialiais reikalavimais
Viešbutis oficialiai skelbiasi esąs trijų su puse žvaigždučių standartinio Europinio žymėjimo. Atsidarau sąrašą dalykų, kurie yra reikalaujami turėti trijų (juolab su puse) žvaigždučių viešbutyje ir štai ką aptinku:
Trijų žvaigždučių viešbučio kambarys turi spintą – kambaryje jos nebuvo (ar jūs juokaujat su savo dviem pakabom ir pseudo-kabliais ant sienos? Ten telpa mano paltas ir švarkas, o kur man susikabint savo sukneles ir likusius rūbus?)
Trijų žvaigždučių viešbučio kambarys turi arba minibarą, arba mini šaldytuvą – kambaryje šitų dalykų nebuvo. Na, nedidelė bėda, mėsos nepirksiu ir netransportuosiu, bet susimesti jogurtukams būtų buvę pats tas.
Trijų žvaigždučių viešbučio kambarys turi turėti šiukšlių dėžę – jos irgi nebuvo. Bet rimtai, ar jums gaila? Dabar vaikščiok dėl kiekvieno čekiuko į vonią.
Siuvimo rinkinys, batų blizginimo priemonės kambaryje, o taip pat papildoma pagalvė ir papildoma antklodė paprašius – šitų dalykų nebuvo ir jais net nekvepia. Turiu tradiciją iš viešbučio visuomet pasiimti siuvimo rinkinį, ir, žinoma, visada malonu rasti batų blizginimo rinkinį, net jeigu šiais laikais tai reiškia, kad tik kažkiek techniškai apsišiūruoji kedus.
Už papildomą pagalvę turėjau susimokėti. Penkis eurus man kainavo tas malonumas, bet pasakiau sau, tebūnie, man komfortas svarbiau, tačiau kiek esu perkeliavusi gyvenime viešbučių, dar nė karto nėra tekę susimokėti už papildomą pagalvę.
Kambaryje taip pat nebuvo lovos užkloto (suprantu, mažiau vargo tvarkytojoms) ir telefono. Telefoną vėliau radau prie lifto. Itin naudinga jei stovi nuogas ir varvantis, ką tik išėjęs iš dušo ir kažko staigiai prisireikęs registratūroje. Bet ko gi čia gali staiga prisireikti trijų žvaigždučių viešbutyje – kambarių serviso gi jie neturi. Prakeikta high-maintenance dalia.
Aš suprantu, kad kai kurie dalykai (prieblanda, spintos kambary nebuvimas) greičiausiai yra „Moxy“ viešbučių koncepcijos dalis, bet paprastai bent jau man asmeniškai svarbu, kad dalykai būtų ne tik vizualiai patrauklūs ir gražūs, bet ir, velniai juos griebtų, funkcionalūs, kitaip jie netenka prasmės.
Man regis, „Moxy“ viešbutis tiek susikoncentravęs į savo atpalaiduotą atmosferą, hipsterišką buveinę, ultra modernią baro aplinką ir savo nevykusiai nukreiptus spotlaitus, ir ant tiek paniręs į savo „wow, nu mes čia turim tokį interjerą susiprojektavę“, kad nustelbia funkcionalumą. Čia būtų galima palyginti su madingai pasidažiusia gražuole – ji tiek sudėjusi fokuso ir rūpesčio į savo akių pravedimus, hailaiteriais tobulai nušlifuotus veido kontūrus ir raudonai putlintas lūpas, kad pati nė nepastebi, kad vaikšto su nubėgusiomis pėdkelnėmis.
Dabar atskirai apie maistą, ir apie šitą dalį man rašyti yra nemaloniausia.
Vos atskridusi užsisakau Cezario salotų – strategiškas žingsnis, kad žinočiau, ar sekančius vakarus galėsiu valgyti viešbutyje – kada dienotvarkė įtempta, tai yra svarbu. Man buvo pateikta apgailėtina Cezario salotų parodija su keliais gabaliukais apdegusių džiūvėsėlių masėje apvoliotos perkeptos vištienos – arba greičiau tai, kas iš jos liko. Šitą vištieną būtų galima palyginti su viešbučio stalu, jeigu jį būtų kas supjaustę, apibarstę džiūvėsėliais ir iškepę, arba pasenusiu priprakaituotu sportbačiu, kurį kažkas apibarstė prieskoniais ir iškepė. Kartu su tais keliais gabaliukais blogiausios metų vištienos titulą užimančios vištienos buvo patiekta daug salotų lapų (gerai), kiek atsimenu trys vyšniniai pomidoriukai, perpjauti per pusę (ar jūs tyčiojatės?), ir visa krūva, gausiai pribertų – ir pridegintų, prisvilusių – crouton‘ų (džiūvėsėlių). Žinote, kas beria tiek daug croutonų ant Cezario salotų? Žmonės, kurie nemoka gaminti Cezario salotų. Asmenys, norintys nukreipti dėmesį nuo salotų beviltiškumo ir desperatiškai bandantys užglaistyti visą tą nevykusį spektaklį akivaizdžiai per dideliu, gluminančiu kiekiu perskrudintos baltos duonos. Jeigu jūs nemokate pagaminti Cezario salotų, kurias geba pasigaminti mano keturiolikmetis sūnus namie, kokie yra jūsų pagrindiniai patiekalai? Nevalgomi? Visą šitą skrodžiančių skonių šventę ir sprogimą, apvainikavo duok dieve penki gramai užtarkuoto Parmezano sūrio. Padažą prie salotų visada paprašau dėti atskirai – jis tvinkčiojo nuo pridėtinio cukraus ir skonio stipriklių taip stipriai, kad man nuo padažo pradėjo skaudėti liežuvį – paragavau lašą ir po to nebeliečiau. Turbūt nereikia ir minėti, kad viešbutyje valgyti daugiau nerizikavau.
Ten buvo taip blogai, kad pradėjus graužti kambary sukabintas pakabas prieš tai jas apvyniojus kambario kilimine danga aš ko gero nebūčiau pajautusi didelio skirtumo. Buvo taip blogai, kad salotos iš prekybcentrio arba efektyvus protarpinis badavimas tuo metu mano skrandžiui būtų buvęs geriau.
Servisas: dėl šito tai visiškai negaliu ir nenoriu bambėti. Susamdytas akivaizdžiai jaunatviškas, energija pulsuojantis personalas, gerai apmokytas ir maloniai bendraujantis, kuris taip pat puikiai laviruoja registratūroje su klientais, aptarnauja juos bare, laksto pagal poreikį po kambarius ar sprendžia problemas. Personalas taip pat akivaizdžiai orientuotas į servisą ir daug šypsosi, kas irgi šiaip nėra garantija Lietuvoje.
Patiko taip pat prie registratūros esanti mini parduotuvėlė – ten kainos, tiesa, kaip Švedijoje (vienas populiaraus lietuviško prekės ženklo jogurtas su dribsniais buvo įkainotas 4 eurais, trikampis sumuštinis, jeigu nemeluoju – 8. Normalios, oro uostinės, solidžios kainos), bet į viešbutį atvykstant vėlai, kai viskas uždaryta, nuostabu, kad yra galimybė nusipirkti sumuštinį, net jogurtą ar sulčių, gėrimų.
Pusryčių jums negaliu atraportuoti, pusryčių nevalgau. Kvapai rytais buvo neblogi.
Bendra atmosfera viešbutyje, vaibas: Patiko, ačiū. Maloniai burbuliuojanti, be papildomos įtampos, kokia gali būti kituose viešbučiuose dėl jų perdėm praktikuojamo suvaržyto ir itin griežto verslo požiūrio/fokusavimosi į verslo požiūrį. Beveik visa publika – užsieniečiai. Lietuvius girdėjau tik bare.
Tvarkymas
Viešbučiuose paprastai prašau netvarkyti, tik paprašau pagal poreikį (kai pati asmeniškai to paprašau) pakeisti rankšluosčius ir išmesti šiukšles. Kodėl? Visų pirma todėl, kad netoleruoju viešbučiuose purškiamos valymo chemijos, esu jai alergiška, be to, man nereikia kiekvieną dieną brūžinti mano dušo, aš esu švari. Kitas dalykas, man nepatinka invazija į mano privatumą. Man yra nemalonu, kad kas rytą į mano kambarį įeis tegu ir nuostabaus švelnumo ir konfidencialumo moteris ir klos mano lovą ar surankios ir perdės į kitą vietą mano apatinius ar kitus asmeninius, intymius daiktus. Man tai pernelyg asmeniška, o kas rytą viską slapstyti po spintą (neegzistuojančią) ar lagaminą aš neturiu noro. Vieną dieną „Moxy“ paprašiau pakeisti rankšluosčius, ir jie tai atliko kaip paprašyti. Kitą dieną grįžusi į savo kambarį vėl radau pakeistus rankšluosčius. Aš nežinau, ar jie pagalvojo, kad tas mano vienkartinis leidimas užeiti jiems suteikė teisę ir kitai dienai, bet aš šito žingsnio netraktavau kaip man pozityvaus.
Kaina už kambarį – 89 Eur + miesto rinkliava 1 Eur, parkingas (yra prie pat, labai patogu) kainavo 12 Eur parai, o taip pat 5 eurai už pagalvę; mano aprašytos epiškai prastos Cezario salotos kainavo apie 10 Eur, tai už viską sumoje atsiskaičiau 411 Eur.
Atskiras pagyrimas ir bonus taškai administracijai už susamdytas ukrainietes – vieną susitikau ir pakalbinau registratūroje, kita tvarkė kambarius.
Mano vertinimas: Trys žvaigždės iš penkių, ir laikykite mane dosnia, nes jūsų Cezario salotos vos nekainavo jums vienos žvaigždutės.
Viešbučio informacija:
Moxy Kaunas Center
Maironio g 19
44250 Kaunas
Tel +370 37 212020
Check-in: 3:00 pm
Check-out: 12:00 pm
Minimum Age to Check In: 18
Smoke Free Property
Tinklalapis čia.
Wifi: taip, veikia sklandžiai
Daily cleaning: taip
Room service: ne
Non-smoking: taip
Parkingas: taip, 12 Eur parai
Gym roomas: taip.
Gyvūnai ne tik leidžiami, bet ir taip pat maloniai laukiami: vestibiulyje pripilta vandens kačiukams ar šuniukams ir augintinio apsistojimas kartu su šeimininku kainuoja 15 Eur už naktį.
