Knygoje „101 įdomiausia Lietuvos vieta“, kurią išleido leidykla „Alma littera“, pasakojama apie ypatingus gamtos ir kultūros ženklus, atspindinčius mūsų šalies žmonių vertybes, istoriją ir kūrybą. Aplankę vaizdingas, legendines, sakralines, istorines vietas, keliautojai patirs ne tik įspūdžių, bet ir daug sužinos, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Įdomios šalies vietos knygoje pristatomos nuosekliai, sudarytojai atsižvelgė į jų amžių, pobūdį, praeities legendas ir šių dienų patogumą. Žinoma, tai – subjektyvus požiūris. Vienas iš knygos sudarytojų V. Vaitkevičius teigia, kad atrinktų vietų skaičius – 101 – tik simbolinis, skaitytojai įdomiausių vietų sąrašą gali tęsti patys.

Istoriką V. Vaitkevičių kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Ar jūs irgi pastebite, kad grįžta susidomėjimas Lietuvos istorija, ypatingomis mūsų šalies vietomis? Žmonės tarsi nori jas dar kartą pamatyti, iš naujo suprasti, patirti.

– Svarstau, kada įvyko tas lūžis. Manyčiau, kad sprogimas buvo partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuvės. Po jų kilo šviesus bruzdesys. Tai stipriai pakeitė visuomenės požiūrį į istoriją, galima sakyti, kad senieji užleido vietą naujųjų laikų karžygiams. Pirmiausia – partizanams. Visa tai sutapo dar ir su Lietuvos Respublikos šimtmečiu, atrastu Vasario 16-osios aktu. Populiariosios istorijos knygos, žurnalai prie to taip pat ženkliai prisidėjo.

Pirmasis knygos „101 įdomiausia Lietuvos vieta“ leidimas pasirodė 2008 metais. Rengdami jį, viską darėme labai preciziškai, pamatuotai. Anuomet dar nebuvo atėjęs laikas laisvoms interpretacijoms ir džiazuojančiai istorijai. Praėjo dešimtmetis ir supratau, kad žmonės mieliau renkasi klausytis gyvo pasakojimo, kad jie nori istorijų. Pats sau pagalvojau: ne, ne, daugiau tokių didelių knygų nerašysiu!

– Jūs jau beveik ketverius metus vedate „Vykinto kelių“ ekskursijas. Ar žmonės jose sužino daugiau nei knygose?

– Žinoma! Kai pasakoji gyvai, dalijiesi savo atradimais, pamatęs verdantį šaltinį, Perkūno suskaldytą ąžuolą, dažnai apsamanojusį akmenį, interpretuoji ir improvizuoji. Žmonėms tai patinka. Istorikai, įsijaučiantys į pasakotojo vaidmenį, tampa kažkuo visiškai kitu...

Kai per pirmąjį karantiną paskambino iš leidyklos ir pasiūlė iš naujo leisti „101 įdomiausią vietą“, mano pirmoji reakcija buvo – ne! Atrodė, knygos laikas praėjo ir nebeprikelsi. Bet leidėjai buvo atkaklūs, taigi antrąjį karantiną praleidome prie knygos, norėdami įkvėpti jai naujos gyvybės. Ir žinote ką? Dabar ji man patinka kaip niekada iki šiol (šypsosi). Neabejoju, kad skaitytojai įvertins mūsų sumanymą įvesti QR kodus, kuriuose jie ras tikslią objekto nuorodą. Esu, pavyzdžiui, Merkinėje, turiu šiek tiek laiko, pažiūrėkime, ką dar galiu šalia aplankyti, kur nuvažiuoti?

Mūsų idėja – kad ši knyga būtų lyg kelionė per Lietuvą, vedanti į kiekvieną savivaldybę. Girdėjau, esama tokių keliautojų, kurie visą šimtą vietų ir siekia aplankyti.

Foto: Asmeninis albumas

– Labai įdomu, kaip išrinkote tą 101 įdomiausią Lietuvos vietą? Juk tokių, matyt, yra gerokai daugiau?

– Aną dieną, kilnodamas senus popierius, radau didžiulį pluoštą anuomečių mūsų svarstymų, ieškojimų ir įdomiausių vietų sąrašo variantų. Norėjome, kad informacija knygoje būtų kuo tolygesnė, kuo organiškesnė. Jau ne kartą esu panašią metodiką taikęs ir ji pasiteisina: turiu parengęs specialų klausimyną vietoms, kurias, manau, verta aplankyti. Tuomet klausiu, ar pritaikyta toji vieta lankymui, ar nepritaikyta? Privažiuoti lengva ar sunku? Atlikti moksliniai tyrimai? Kokia tos vietos istorinė, mitologinė, archeologinė reikšmė ir taip toliau.

Kai kurias vietas geriausia lankyti tam tikru laiku, apie tai irgi verta pagalvoti. Kartą su jaunimu per patį vidurnaktį buvau Aukštadvaryje, Velnio duobėje. Nusprendę nusileisti žemyn, patekome į metano dujų miglą. Įspūdingas reginys, nepaprastas jausmas. Arba, kaip įdomu pabūti prie Apuolės piliakalnio, kai čia rugpjūtį rengiama gyvosios archeologijos šventė ir žvanga senoviniai ginklai. Ant Šatrijos kalno trečiąjį liepos mėnesio savaitgalį vyksta ugnies šventė. Tokių nuorodų galima pririnkti daugybę.

– Kai kurias įspūdingas Lietuvos vietas žinome iš istorijos ir geografijos vadovėlių, tačiau mūsų šalyje, greičiausiai, esama ir paslėptų brangakmenių?

– Toks gyvas įspūdis: neseniai ekskursijoje kalbėjome apie Pilėnus. Pasakojau ir kiekvienam žinomą šios vietos istoriją, ir apie tai, kaip, kokiais būdais Pilėnų ieškoma. Visą dieną praleidome tarp Viduklės ir Nemakščių, kur būta istorinės Trapėnų žemės. Ten yra keletas piliakalnių, ekskursiją baigėme vietoje, kurioje, labiausiai tikėtina, Pilėnai ir buvo. Stovime tuose brūzgynuose, dilgėlės sužėlusios, vienas ekskursijos dalyvis sako: „Čia niekaip negali būti Pilėnai.“ Ir tikrai, tarsi nedera – dar ūkininko sodyba šalia, mėšlo šviežiai primėžta. Bet taip jau kartais būna: vienoms vietoms labiau, kitoms mažiau pasiseka. Ir knygoje norėjosi tokius brangakmenius parodyti, paraginti žmones, kad jų nepamirštų. Juk, kai penktas, dešimtas, penkioliktas paklaus kelio, kai įkels nuotrauką ir parašys – žiūrėkite, kas čia darosi, gal reikalai pajudės?

Kai pasakoju žmonėms apie įdomią vietą, be abejonės, svarstau, už ko užsikabinti, ieškau istorijos, legendos. Štai, Jonas Banys apie Merkinę parašė romaną „Vaiduoklis stiklainyje“. Puiki istorija, kaip profesoriaus Alfredo Bumblausko doktorantė išvažiuoja į Merkinę su užduotimi rasti Vytauto Didžiojo palaikus. Legenda apie tai, kad Vytauto Didžiojo palaikai XVII a. buvo atvežti iš Vilniaus į Merkinę, gyva. O kas apie tai su ugnele pasakoja?

Šiuo metu rengiu knygą apie Dainavos krašto šventvietes. Medžiai, šaltiniai, ežerai, akmenys ir daugybė jų legendų. Knyga akademinė, bet legendos – neįtikėtinos, nuostabios. Iš jų vaikams būtų galima keletą knygų parašyti.

Foto: Vykinto Vaitkevičiaus nuotr.


– Mes dažniausiai įsivaizduojame, kad istorikai sėdi bibliotekose, varto senuosius raštus ir niekur nosies neiškiša. Tačiau jums, atrodo, tai negalioja?

– Aš nuo vaikystės – žygeivis, vėliau, kai studijavau archeologiją, irgi daug keliavome. Paskyriau gyvenimą senosioms šventvietėms, o jos po visą Lietuvą išsibarsčiusios.

– Jūsų vardas Vykintas skamba pagoniškai. Ar tai – šeimos tradicija?

– Tokį vardą turėjo žemaičių kunigaikštis. Tėtis pasakoja, kad šį vardą man išrinko senelis, klausydamas „Amerikos balso“...
Senovės baltų pasaulėžiūrą rinkausi pats. Su tuo gyvenu, kitaip nemoku.

– Kartais atrodo, kad archeologai, kapstydamiesi žemėje, atranda kažką svarbaus ir savo gyvenime. Kokiais radiniais didžiuojatės?

– Gal labiau – ilgai trunkančiais ieškojimais. Devynerius metus siaurinau paieškų lauką, kol nustačiau, kur po mirties buvo sudegintas mūsų didysis kunigaikštis Algirdas. Gaila, kad tikrai platūs, detalūs tyrimai ten taip ir neprasidėjo. Labai įdomi vieta šalia senojo Širvintų kelio, knygoje „101 įdomiausia vieta“ rasite aprašytą.

Žemaitijoje, Padievaičio vietovėje, stūkso akmeninis krėslas, vietiniai jį vadino Velnio krėslu, tačiau labai gali būti, kad ši seniausia Lietuvoje kėdė priklausė ir buvo naudojama mūsų valdovo Gedimino. Juk būtent šioje vietoje stovėjo... Gedimino pilis. Lietuvoje juk žinomos dvi Gedimino pilys – Vilniuje ir Padievaityje prie Kvėdarnos. Kolegos užsieniečiai, pamatę tą akmeninį krėslą, išsižiojo iš nuostabos: jūs turite tokį dalyką?! Tikrai, kokia laimė buvo šitą vietą tyrinėti! Svarstau, kaip būtų įdomu ir svarbu pagal seniausią Lietuvos kėdę suprojektuoti šiuolaikinę.

Daug metų tyrinėjau ir vieną ypatingą laidojimo vietą. Bajorų kaime, Kietaviškių apylinkėse prie Elektrėnų, senovės lietuvių palaikai buvo laidojami į vandenį. Knygoje aprašytas dar vienas toks kapinynas Ukmergės rajone, Obelių ežere.

– Kaip galima surasti šią vietą?

– Ji niekaip nepažymėta, tačiau knygoje visos nuorodos yra (šypsosi). Tiesiog kai kurios tikrai ypatingos vietos yra apaugusios atminties dilgelėmis. Į jas užklysta tik istorijos ir kelionių gurmanai.

– Įdomiausių Lietuvos vietų penketukas pagal Vykintą. Ilgai negalvojant.

– Šatrijos kalnas. Daugelis nėra girdėjęs, kad jau daug metų savanoriai iš visos Lietuvos, taip pat ir iš Latvijos ten kursto lietuvių tautos šventąją ugnį. Jausmas – nepaprastas.

Foto: G. Grižo nuotr.

Medvėgalis. Dar viena be galo graži, kertinė mūsų gamtos, kultūros ir istorijos vieta. Keliautojai kartais čia ištaria „Žemaitijos Kernavė“. Ir jie yra teisūs.

Puntukas. Anykščių Šilelio puošmena ir tikras senovės Lietuvos simbolis. Žinoma, čia taip pat prisimename Dariaus ir Girėno žygdarbį.

Aukštadvario Velnio duobė. Tai vartai į požemius, kur atsiveria ir tuo pačiu metu yra saugomos Žemės paslaptys, mitai apie senovės dievus, baltų mirusiųjų pasaulio valdovus.

Apuolės piliakalnis. Lietuvos vieta, pirmoji išnirusi Europos istorijoje tokiu pat – Apuolės vardu. To galbūt būtų maža, tačiau ir piliakalnis – labai gražus, plačiai tyrinėtas. Kitus gal įkvėps žinia, kad čia slypi ir mūsų žymiosios archeologės Marijos Alseikaitės-Gimbutienės šeimos šaknys.