Elektriniu paspirtuku žygį pradėjau nuo buvusios 15-os vidurinės, dabartinės Žvėryno gimnazijos. Šalia Baltojo tilto – ir XIX a. cerkvė, ir puikus dviračių takas, vingiuojantis šalia Kazachstano ambasados. Čia pat po pėsčiųjų tiltu ir vietinės reikšmės paplūdimys, kur vasarą turbūt galima įmerkti kojas.
Nedidukė cerkvė siejama su Vilniaus generalgubernatoriumi Aleksandru Potapovu, šias pareigas ėjusiu 1868–1874 m. Po M. Muravjovo-Koriko ir kitų aršių „tvarkdarių“ A. Potapovas atrodė ramus ir nuosaikus, o jo visiems gailestinga žmona Jekaterina užsitarnavo visuomenės prielankumą. Šv. kankinės Kotrynos cerkvę dabartinėje S. Moniuškos gatvėje A. Potapovas pastatė 1872 m. savo mirusiai žmonai už jos pagalbą vargstantiems.
Būtent A. Potapovas pateikė projektą carui Aleksandrui II, kaip užmegzti ryšį su vietiniais katalikais bajorais ir nepaleisti jų iš akių, įtraukiant juos į rusiškos biurokratijos struktūras. A. Potapovui buvo leista turėti neribotą skaičių tarnautojų, negaunančių atlyginimo, tačiau turinčių teisę į tarnybines privilegijas. Apie tai savo darbe „Lietuvos bajorų tarnybos kritiniai slenksčiai: modernusis Rusijos imperijos laikotarpis“ rašo Tamara Bairašauskaitė.
Neryje ties JAV rezidencija bei Čekijos ambasada dar kažkada sukdavosi didieji garlaiviai išplaukę iš prieplaukos ties Karaliaus Mindaugo tiltu. Deja, pastaraisiais metais upei užakus laivyba sustojo. Užtat irklenčių entuziastų čia matyti jau nuo ankstyvo pavasario.
Senasis Žvėryno tiltas pastatytas per dvejus metus – 1905–1907 m. Tuo metu jis buvo pavadintas Nikolajaus tiltu. 1991 m. ant tilto stovėjo Seimo gynėjų barikados, o 2010 m. po tiltu pakabinta skulptūra „Laivas-pusmėnulis“ (aut. K. Vildžiūnas).
Čia pat ir Vilniaus Dievo Motinos ikonos „Ženklas iš dangaus“ cerkvė, savo įspūdingu stotu pasitinkanti į Žvėryną iš centro atkeliaujančius miestiečius, pastatyta 1903 metais. Kadaise prie cerkvės veikė parapijos mokykla, buvo pastatytas namas vaikų prieglaudai, įkurta biblioteka su didele skaitykla. I-ojo pasaulinio karo metu atidaryta prieglauda našlaičiams ir vaikams iš vargingų šeimų.
Tolimesnis dviračių ir pėsčiųjų takas driekiasi iki pat Centrinės universalinės parduotuvės (CUP) – greita ir ne itin įdomi atkarpa, nebent gidas paporintų ir apie ties Liubarto tiltu įsteigtą pirmąją Vilniaus radijo stotį ir pirmąjį Lietuvos laikraštį „Lietuvos žinios“ ar menininką M. Dobužinskį, kilusį iš senos bajorų giminės – dar neseniai Žvėryne veikė jo vardo vidurinė mokykla.
Žaliasis tiltas turi savo istoriją. 1529 m. Žygimantas Senasis pavedė LDK kancleriui ir Vilniaus vaivadai A. Goštautui pasirūpinti mūrinio tilto per Nerį statyba, šią privilegiją 1530 m. gavo Vilniaus pilininkas U. Hozijus. Hozijus statybą baigė 1536 m., tačiau patyręs daug asmeninių išlaidų, tikėjosi atgauti pinigus per rinkliavas, todėl už naudojimąsi tiltu ėmė mokestį. Tiltas turėjo savotišką persikėlimo per Nerį monopolį – po jo pastatymo buvo uždrausta bet kokių tiltų per Nerį statyba nuo Kernavės iki Bistryčios (dab. Baltarusija), o atkarpoje nuo Verkių iki Panerių negalėjo būti jokių perkėlų ir lieptų. Hozijaus tiltas tarnavo iki karo su Maskva 1655 m., vėliau buvo ne kartą perstatytas. Po 1766 m. rekonstrukcijos, kai tiltas buvo nudažytas žalia spalva, jam prigijo iki šių dienų vartojamas Žaliojo tilto pavadinimas. Tiesa, per savo istoriją tiltas dar ne sykį buvo griaunamas ir atstatomas, keitė savo išvaizdą. Naujas technikos galimybes atspindėjęs 1894 m. plieninis tiltas 1944 m. liepą buvo susprogdintas, o dabar naudojamės 1952 m. sukonstruotu tiltu.
Alegorinė skulptūra „Elektra“, tikras paminklas feminizmui, ant pirmosios Vilniaus elektrinės (šiuo metu – Energetikos ir technikos muziejaus) bokštelio – vilniečio Boleslovo Balzukevičiaus kūrinys. Iš tiesų „Elektra“ simbolizuoja elektrinio miesto apšvietimo pergalę prieš dujinį. Elektrinės bokšte ji įsikūrė apie 1905 metus. B. Balzukevičiaus sukurta ir bronzinė Šv. Jackaus (Hiacinto) koplytėlės skulptūra S. Konarskio gatvėje, ir kompozitoriaus Stanislavo Moniuškos (Stanisław Moniuszko) biustas šalia Kotrynos bažnyčios, ir paminklas tam pačiam mecenatui Juozapui Montvilai, pastatytas skverelyje tarp Trakų ir Pranciškonų gatvių.
Akylas sporto žinovas galėtų priminti, kad ties „Žalgirio“ ir „Dinamo“ irklavimo bazėmis treniruodavosi aštuonvietės ar keturvietės akademinės valtys, o pasirinkti šią discipliną mokiniai iš aplinkinių mokyklų buvo švelniai raginami. Po alinančių „pamokų“ jie tikriausiai atsipūsdavo aludėje, kuri vadinosi „Bizonų slėnis“ – šalia dabartinės degalinės „Circle K“. Dar senesniais laikais, iki 1975-1980 m. būtent čia kartais iškildavo ir cirko kupolas, kuriame šeimininkaudavo tikri raudonskruosčiai klounai.
Žygiuojant tolyn palei Nerį šalia dabartinių Vidaus reikalų ministerijos kultūros rūmų įsikūręs Tuskulėnų rimties parkas. Čia yra ir ką matyti, ir apie ką pagalvoti, ypač šiais neramiais laikais.
Po dabartiniu Šilo tiltu kadaise buvo įrengtas dar vienas pliažas. Pypliai čia vasarą garsiai triukšmaudavo ar net skęsdavo, kai juos iš kojų išversdavo praplaukiančių garlaivių sukeltos bangos. Būtent šioje upės vagos vietoje kaukdami sirenomis prasilenkdavo „Taškentas“ su „Ryga“ ar „Talinu“.
Tolimesnis kelias driekiasi pusiau asfaltuotu vadinamuoju „tankų“ keliu palei apleistą garlaivių žiemos uostą iki pat Valakupių tilto ar net Trinapolio bažnyčios, į kurią atveda Stacijų kelias. Čia galima filmuoti retro filmus, nes niekas nepasikeitę: išvirtę medžiai, namai išdaužytais langais ir tie patys pijokai, gaudantys niekingas aukšles. Tikras nepagražintas sovietinės tikrovės atspindys su gelžbetoniniais laiptais, vedančiais iš buvusios 7-osios vidurinės (dabartinė Žirmūnų gimnazija) į nuošalią moksleivių parūkymo zoną.
Įdomu tai, kad laiptai, vedantys link Neries ties mokykla, dar visai neseniai, gal iki kokių 1975 m., vedė link lyno kelto per Nerį, kuriuo būdavo galima persikelti iš Antakalnio į Žirmūnuose esantį vaikų darželį. Beje, prieplaukos polių liekanos matyti dar ir dabar.
Paradoksalu, bet ir dabartinė miesto valdžia istorijos pėdsakų Žirmūnuose nebando šlifuoti – iki šiol turime „Šiaurės miestelio“ transporto mazgą, nors tas pavadinimas tikrai nekelia jokių malonių asociacijų. Betoninės tvoros su sargybos bokšteliais jau nebėra, gal ir viso kvartalo pavadinimui reikėtų skelbti konkursą?
„Kelionių laiko“ vadovė Ilona Jozėnienė idėją rengti ekskursijas paspirtukais vertina kaip modernesnį būdą pažinti istoriją. „Tai gali būti populiaru. Ekskursijas dviračiu ar paspirtuku galima organizuoti, tik štai dviračių takas pavasarį ar vasarą būna apgultas miestiečių – ir ratuotų, ir pėsčiųjų, o kur dar vaikučiai, vežimėliai, augintiniai. Sunku būtų didesnei grupei vienoje krūvoje važiuoti, – pranešime žiniasklaidai sako ekspertė. – Bet istorijų geram gidui tikrai užtektų.“
Toks žygis dešiniuoju krantu itin įdomus pirmosiomis pavasario dienomis, kai žaluma neužmaskuoja tikros realybės. Tačiau norint, kad galva neapsisuktų nuo visų įdomybių, šiame maršrute, kur daug gana stačių pakilimų ir nusileidimų, būtina dėvėti šalmą, pirštines bei nežiopsoti.
