Įėjus vidun pasisveikina mergina ir tą pat akimirką prisiminiau paskutinį savo apsilankymą šiame biure. Tada darbuotojas vardu Juozas man ilgai ir įtikinamai aiškino, koks neteisingas yra Nemuno kilpų pavadinimas ir kad kilpas reikėtų vadinti vingiais. Sako, kilpa yra ta, kurią neria ant kaklo, o štai Nemunas daro vingius.
Žvilgtelėjęs į Nemuno kilpų regioninio parko pavadinimą ir supratęs, jog niekas iš aukščiau jo nuomonės neišgirdo, ėjau tiesiai prie reikalo. O reikalas toks, kad Birštone į pasivaikščiojimo takus visi žiūri laisvai – kur nori, ten eik, nuo kur nori, nuo ten pradėk. Žvėrinčiaus takas tikrai yra ir jis veda skersai miško. Nuėjus juo pirmyn grįžti atgal galima tuo pačiu maršrutu arba pėsčiųjų dviračių taku palei kelią. Apie grįžimą galvoti dar anksti, o štai dėl pradžios aiškiau nepasidarė. Visai kaip netoliese esantis Velniabliūdžio pažintinis takas – su pabaiga, bet be pradžios, tačiau tai jau sena istorija.
Nuo turizmo informacijos centro iki Nemuno pakrantės visai netoli, o pagal vieną iš matytų schemų maršrutas prasideda kažkur čia. Nusprendžiau nesukti sau galvos ir kaip būriai saulėtu oru besimėgaujančių poilsiautojų pasileidžiu promenada tolyn. Jei ką, pradžia bus ten, kur sklando chlorkalkių kvapas. Linkiu gerų maudynių besilepinantiems Tulpės sanatorijos baseinuose, ne to šį kartą atvažiavau į Birštoną. Eidamas perskaitau visas nuorodas ant stulpų, bet to, ko reikia, nematau. Šmėstelėjo mintis grįžti prie automobilio ir nuvažiuoti prie Birštono tvenkinių. Ten prasideda Žvėrinčiaus miškas ir taką tikrai ten rasčiau, tačiau prisiminęs prieš pusantrų metų vykusį Trenkturo žygį, kuriame Nemuno kilpomis įveikiau 50 kilometrų trasą, tik paspartinau žingsnį. Prie planuoto Žvėrinčiaus prisidėjo neplanuotas Birštonas ir kilometrai pradėjo suktis.
Vienoje iš Nemuno kilpų ošiantis Žvėrinčiaus miškas garsus tuo, kad senovėje tai buvo karališkosios medžioklės plotai. Nuo Trakų ir Aukštadvario pusės į šį mišką suvaryti žvėrys atsidurdavo spąstuose ir tapdavo smagia pramoga medžiojantiems kunigaikščiams ir didikams. Pasak pasakojimų, Žvėrinčiuje medžiojo ir Vytautas Didysis, kuris ilsėjosi po ąžuolu, sulaukusiu ir mūsų dienų. Ąžuolą bus galima pamatyti vėliau, o dabar pagaliau priėjau stendus ir iškabas, žyminčias Žvėrinčiaus miško taką. Nekyla abejonių, jog takas čia ir prasideda, bet kažkam pasirodė, jog schemoje pratęsus maršrutą beveik iki pat Vytauto kalno, jis įgaus daugiau pridėtinės vertės.
Ties medine susirangiusia gyvate ant kelmo stovi stendas su tako schema, o greta ir Prienų miškų urėdijos lentelė su informacija, jog takas įrengtas 1968 metais ir jo ilgis siekia 6,5 kilometro. Tai vienas seniausių takų Lietuvoje, įrengtas metais anksčiau, nei Druskininkuose pasirodė Saulės takas. Žvėrinčiaus takas gimė ilgamečio girininko Arvydo Vilkaičio dėka. Jis įrengė maršrutą iki Žvėrinčiaus ąžuolo, o kas kelis šimtus metrų pastatė medžio skulptūras ir suoliukus, padarytus pagal jo brėžinius.
Takas išpopuliarėjo, o laikui bėgant jį atrado ir dviratininkai. Toks dabar jis ir yra – Žvėrinčiaus pėsčiųjų ir dviračių takas. Nuo pat pradžios iki pabaigos paklota nauja asfalto danga, todėl net ir žiemą čia galima sutikti riedančių paspirtukais ar stumiančių vaikiškus vežimėlius. Netrūksta ir išėjusių pasivaikščioti, todėl akivaizdu, jog kurortui toks takas reikalingas.
Nunulinęs nueitų kilometrų skaitiklį pasileidžiu per Žvėrinčiaus mišką. Kartu su manimi nueitą atstumą matuoja kas šimtą metrų įrengti stulpeliai, o kas keli šimtai metrų – medinės skulptūros ir mediniai suoleliai. Dauguma jų neseniai atnaujinti ir yra puikios būklės, o kai kurie atrodo taip naujai, tarsi būtų pastatyti vakar. Iniciatyvaus girininko idėja sėkmingai gyvuoja ir šiandien, suteikdama poilsį gamtoje ramybės ištroškusiems Birštono svečiams. Neįminta mįsle lieka tik vietomis sutinkami pavadinimai, kartais atrodantys kaip vietovardžiai, o kartais kaip žaismingi Žvėrinčiaus tako poilsiaviečių pavadinimai – Lazdynė, Skruzdėliukų tvirtovė, Grybų rojus ar Medės vidurys.
Kilometrai sukasi ir priekyje pasirodo rodyklė link ąžuolo. Žvėrinčiaus ąžuolas nuo tako nutolęs apie 300 metrų ir norint jį pamatyti reikia pasukti Nemuno link. Jis taip pat vadinamas ir Vytauto ąžuolu, neva po juo kažkada medžiodamas ilsėjosi Vytautas Didysis. Dabar jau ir pats ąžuolas prigulė pailsėti ant samanų, kadangi 2005 metais jį palaužė vėtra. Grįžęs į Žvėrinčiaus taką pasuku link Prienų, įveikta jau daugiau nei pusė kelio. Vienoje iš daugelio poilsiaviečių sutinku žygeivę, darančią tempimo pratimus. Iš išvaizdos matosi, kad tai ne savaitgalinė Birštono poilsiautoja, todėl nusprendžiu pakalbini. Susikalbam ne iš karto, ji ne lietuvė. Aš jai prasitariu apie vaikščiojimą pažintiniais takais ir apie atsirandantį norą įveikti kokį ilgesnį maršrutą. Ji sako esanti iš Vokietijos ir ten tokių maršrutų ypač daug. Vienas gražiausių – Ludwigsweg, apie kurį kažkur jau esu skaitęs.
Tokia tema išsirutuliojo neatsitiktinai. Tiesiog manau, kad Lietuvai trūksta ilgų maršrutų, siekiančių keliasdešimt ar šimtą kilometrų. Šią nišą kiek užpildė prieš pora metų įrengtas takas aplink Vilnių, tačiau potencialas lieka neišnaudotas.
Lietuva yra labai tinkamas kraštas keliauti pėsčiomis, todėl šią sritį reikia plėtoti. O ir parodyti tikrai turime ką. Su tokiomis mintimis keliaujant Žvėrinčiaus taku kas kelis šimtus metrų matomas Camino Lituano ir Miško tako ženklinimas atrodė kaip gyvas priekaištas. Štai, pro čia eina net du ilgi maršrutai, kertantys Lietuvą skersai, ko dar trūksta? Nori trumpesnio? Visu Lietuvos pajūriu driekiasi Jūrų takas, pradėk nuo to. Galvoje mintys tarsi pykosi viena su kita, neišsiaiškindamos kuri teisingesnė. Neišbandžiau to, kas yra, o noriu dar daugiau?
Paskutiniais metais lietuviškasis piligriminis kelias Camino Lituano tapo žinomas ir matomas, o europinių takų jungtys Lietuvoje – Miško takas ir Jūrų takas baigtos ženklinti. „Artėja laikas vieną jų išbandyti“ – sukasi nekonkrečios mintys galvoje, bet vis tiek neapleidžia noras turėti ilgąjį pažintinį maršrutą, kuris būtų tik mūsų ir tik apie mus. Kad tiems, kurie nori pamatyti ir pajausti unikalią Lietuvą, galėtumėm pasakyti „eik šiuo taku“. Tuo tarpu mano pasivaikščiojimas Žvėrinčiaus taku eina link pabaigos. Vėl prieinu stendą su tako schema, o už jo – medyje pakabinta koplytėlę, kuri simbolizuoja senųjų medžio drožėjų tradicijų tęstinumą. Pasirodo Prienų mūrai. Žvėrinčiaus takas baigiasi.
Visai netoli yra Velniabliūdžio pelkė, į kurią veda takas be pradžios – Velniabliūdžio pažintinis takas. Jis su Žvėrinčiaus taku nesusijungia, tačiau trūksta visai nedaug. Žvėrinčiaus ąžuolas ir Velniabliūdžio pelkė yra dvi didžiausios šio miško vertybės, todėl takų apjungimas būtų logiškas. Visgi susidaro įspūdis, kad Žvėrinčiaus takas labiau reklamuojamas kaip skirtas važiuoti dviračiu, todėl rekomenduojama ties ąžuolu sukti į priešingą pusę nei jis pats yra ir žiediniu maršrutu, einančiu palei kelią Vilnius-Marijampolė grįžti atgal į Birštoną. Pritariu dėl to, kad žiediniu maršrutu važiuoti dviračiu smagiau, kadangi grįžtant nėra jokių lankytinų objektų ir eiti tampa kiek nuobodu. Pėsčiomis apeiti tokį ratą užtrunka laiko, nes maršruto ilgis – 18 kilometrų. Pusdienį praleidau aktyviai, bet smagiausia buvo žygiuoti atkarpa, vedančia per Žverinčiaus mišką. Tuos 5,8 kilometro, kur ir yra tikrasis Žvėrinčiaus miško takas.
