T. Kairiūnas Islandijoje nuo 2014 m. dirbo turizmo sektoriuje. Kartu su partneriais įkūrė kelionių agentūrą „Purenordic Travel“, kuri apima ne tik Islandiją, bet ir visas Skandinavijos šalis. Jau kurį laiką Tomas galvojo apie grįžimą į Lietuvą, be to, kaip tik tuo metu į Rytų rinką orientuota kelionių agentūros veikla sumenko dėl pandemijos, tad ir laikas grįžti buvo tinkamas.
„Su šeima jau kuris laikas svarstėme, kad laikas grįžti į Lietuvą, į sodybą, kurią įsigijome prieš keletą metų. Apsisprendimo grįžti su pandemija nesiejome. Tiesiog atėjo noras kurtis čia, svajojome apie namus gamtos apsuptyje, – sakė T. Kairiūnas.
Tiesa, retkarčiais Tomas vyksta į Islandiją kai viena kita grupė turistų nusprendžia pakeliauti po tolimą šiaurės salą.
Dar nepilnus metus leidžiantis Pagėgių savivaldybėje Tomas jau įsitraukė į keletą turizmo, ūkininkavimo, vietinės bendruomenės būrimo projektų ir laimingos Islandijos fenomeną bando įskiepyti savame krašte.
T. Kairiūnui visų pirma kliūna, kad kiekvienas Lietuvos regionas užsienio turistą už skverno bando atitempti pas save. „Tai absoliučiai kertasi su Islandijos filosofija – ten tik atvykus į oro uostą šviečia šūkiai „Exit to Iceland“. Visi turizmo infrastruktūros dalyviai, nežiūrint konkurencijos, dirba išvien ir turistui „parduodama“ visa Islandija, o ne atskiri regionai ar dalys.
Antra, islandų kraujas tiesiog pulsuoja noru turistui pasiūlyti šiek tiek daugiau nei parašyta oficialiame kataloge – o tai gali būti ir nemokamas nuėjimas į karšto vandens lagūną, butelis vyno pokaičio terasoje ar papildomai prasukti kilometrai turo metu, norint svečiui parodyti neturistines vietas.
Trečia, niekas nesiorientuoja, kad turistas atvyko tik vienam kartui ir iš jo reikia „nutręšti“ kaip įmanoma daugiau pinigų. Priešingai – pirmą kartą reikia sužavėti bent lopinėliu Islandijos, o vėliau, kai kablys jau užmestas, turistas atidums dar ir dar kartą. Galima sakyti, islandai savo žvejybos meną pritaiko ne tik žuvų gaudymui, bet ir turistų priviliojimui.
Ketvirta, visai geras jaukas yra organizuoti kad ir tarptautinį gastronomijos festivalį ar JAV bankininkų konferenciją žiemą Reikjavike ir parodyti jiems vieną geizerį. 90 proc. gamta ir Islandijos ypatumais susižavėjusių virtuvės šefų ar finansininkų jau su mažyliais ar uošvienėmis grįš 10 dienų vizitui ir apvažiuos aplink Islandiją vasarą, aplankys ne vieną muziejų ar restoraną.“
Grįžusį į Lietuvą Tomą turizmo infrastruktūra pribloškė gerąja to žodžio prasme. „Nesenai nuo Lietuvos–Rusijos pasienio 320 kilometrų važiavau į šiaurės rytų pasienį su Latvija – į Ilzenbergą, – pasakojo T. Kairiūnas. – Ir ką gi, neaprėpiamose lankose randi nušlifuotą deimantą – natūralios žemdirbystės tradicijas tęsiantį dvarą su laimingomis vištomis, avelėmis ir dvaro menėmis. Matosi, kad atstatant rūmus įdėta ne vieno žmogaus širdis. Visa tai išvysti kokiam islandui būtų vau. Jiems be galo įdomu gyva istorija ir tokio pobūdžio unikalus ūkio ir turizmo kompleksas. O dar čia gali paragauti ką tik suslėgtų sūrių ar išpilstyto airano“.
T. Kairiūno vertinimu, gerai, kad Ilzenbergo šeimininkas subtiliai žaidžia su gamta – ir elektra varomas katamaranas, ir apylinkėse aptinkamas į Raudonąją knygą įrašytas niūraspalvis auksavabalis – tai tie masalai, apie kuriuos patys turistai skleis ir visokiausių išgalvotų legendų. To Ilzenbergui, matyt, ir reikia.
Tomo vertinimu, įvairaus mastelio paveldo Lietuvoje sočiai. Bet kuris atvykėlis, kurio žinios apie Lietuvą kad ir nulinės, gali atsidurti įvairias kultūrines epochas menančiuose statiniuose, kad ir Panemunės pilyje ar Šaltojo karo muziejuje. Svarbiausia, kad visos tos turistinės vietos būtų gyvos – galima būtų pašaudyti iš lankų ir patrankų ar paragauti sūrio su spanguolėmis.
Degustacijas Tomas dvaruose rengtų nenutrūkstamu srautu, nes visa tai traukia atvykti. „Lengvai užkimšti skrandžiai suteiks energijos ratu apeiti kad ir šalia Ilzenbergo esantį Ilgio ežerą ir patekti jau į Latvijos teritoriją“, – idėjas lietuviams siūlo Tomas.
Kiek filosofiškai Tomas žiūri ir į menkai besišypsančius lietuvius. „Islandijoje įprasta, kad net šunys yra meilūs ir niekada neįkąs, nepažįstami žmonės visada sveikinasi, ir linkę vienas kitam padėti pasakojo Tomas. – Pagal tokį papratimą ir mano vaikai bandė prisijaukinti šunelius Šereitlaukyje. Šunys tik iš pradžių griežė iltiniais dantimis, bet palaipsniui juos pavyko prisijaukinti. Matyt, panašiai yra ir su santūriais lietuviais“.
„Tikėkime savo svarba ir unikalumu. Patys skleiskime daugiau šilumos ir meilės vienas kitam – tada ir aplinkiniai atsakys tuo pačiu“, – tėvynainiams linkėjo Tomas Kairiūnas.
