Gerai žinomas gamtininkas Selemonas Paltanavičius, paklaustas kaip jo manymu pasikeitė kelionės po Lietuvą per nepriklausomybės metus, prisiminė laikus, kai lietuviai keliaudavo itin neatsakingai – niokodavo gamtą palikdami joje kalnus šiukšlių, ir džiaugiasi, jog pasikeitė ne tik laikai, bet ir mes patys.

„Sovietmečiu mokyklose kabojo sovietams patikusio rašytojo Michailo Prišvino šūkis: Nelaukime malonių iš gamtos – viską pasiimkime patys! Tipiško plėšiko požiūris. Mums niekas gamtoje nepriklauso; kad ir ką darome, vis tiek visada esame skolingi gamtai. Mano kartos žmonėms tolimos kelionės kažkada buvo nepasiekiamos, nes visas pasaulis į Vakarus baigdavosi ties Lenkijos siena. Egzistavo tik ekskursijos autobusu ir vadinamasis laukinis turizmas – tai žygiai, į kuriuos žmogus nešdavosi visus namus, puodus. Kur nors sustodavo, bet būtinai – naujoje, neliestoje vietoje (juk labai nemalonu sustoti ten, kur laužavietė, – ten šiukšlynas), tada įkurdavo naują šiukšlyną ir išvykdavo namo.

Kai brendo nepriklausomybė, aš su didele baime tai stebėjau ir galvojau, o kas bus, kai žmonės daugiau uždirbs, daugiau judės, galimybės bus platesnės? Jei puls dar daugiau keliauti savo šalyje, gamtai bus galas. Bet mes pasikeitėme, o kartu – ir požiūris į gamtą keičiasi“, – pasakoja gamtininkas.

Selemonas Paltanavičius

Pažintiniai takai – nauda ar bauda gamtai?

Šiandien Lietuvoje suskaičiuojama per 200 pažintinių takų, tačiau dar prieš kelis dešimtmečius neturėjome nė vieno. S. Paltanavičius prisimena, kaip lietuviai priešinosi atsiradus pirmiesiems takams, manė, kad šie niokos gražiausius šalies gamtos plotus. Vis dėlto įvairūs takai netruko išpopuliarėti ir tapo neatsiejama tautiečių laisvalaikio dalimi bei gamtos pažinimo vieta.

„Labai gerai pamenu, kai 1992 metais nuvykome į Švediją ir švedų ornitologai parodė mums vietinius pažintinius takus. Mums anuomet tai buvo nežinomas, negirdėtas dalykas. Ir kai Lietuvoje ėmėme projektuoti patį pirmąjį pažintinį taką Dūkštų ąžuolyne, žmonės, kurie nebuvo girdėję apie tokius takus, mums sakė: „Jūs ką, taigi ten pavasarį žydi plukės, – nuraus, išmins viską. Jūs nukvaišote gražiausioje vietoje tokį dalyką darydami.“

Atvėrus taką paaiškėjo, kad žmonės atvažiuoja su bateliais ir nė vienas net nenužengia nuo lentomis nukloto tako, nė žiedo nenuskina. Ir mums tai buvo didelis atradimas. Tai ir yra tvarumas, – keliauji, gauni naudą ir nepadarai nieko blogo. Galbūt net sukuri ką nors tokio, kas gali sugrįžti į gamtą“, – džiaugiasi S. Paltanavičius.

Foto: Asmeninis albumas

Pažintinių takų nauda žmogui šiandien niekas neabejoja – pasivaikščiojimas vertingose šalies vietovėse yra ne tik puiki fizinė veikla, praskaidrinanti mintis, bet ir būdas daugiau sužinoti apie mus supančią gamtą, jos savybes. Bet ar pažintiniai takai visada draugiški gamtai?

„Aš Lietuvoje nežinau tokio tako, kuris būtų nedraugiškas gamtai. Bet srautų valdymas labai svarbus, – tai atskiras mokslas, bet ne joks ne atradimas. Didžiųjų miestų, pajūrio regionai turi apie tai pagalvoti. Gal geriau daryti ne vieną, o 8 takus, kad ir trumpesnius“, – įsitikinęs S. Paltanavičius. Jis prisiminė atvejį, kai pernai pandemijos metu, pavasarį, šimtai mašinų važiavo prie vieno pažintinio tako Neries regioniniame parke.

„Ten paruošta automobilių stovėjimo aikštelė, bet tik dešimčiai ar kiek daugiau automobilių, todėl žmonės mašinas statė laukuose. Pilni laukai buvo pristatyti, viską išvažinėjo, ištrypė“, – pasakojo gamtininkas.

Pažintiniai takai Lietuvoje

Fotografas, keliautojas Vytautas Kandrotas įsitikinęs, jog tai – pandemijos pasekmė, kai buvo uždarytos savivaldybės: „Kažkur tas suspaustas pūlinys pratrūko, šiuo atveju jis pratrūko gamtoje, pažintiniame take.“

Nykstančius kaimus prikels miestiečiai?

„Sprogusio pūlinio pavyzdys tinka net ir planetos masteliu. Nuo technologijų, miestų triukšmo ir visos pandemijos pervargę žmonės yra tarsi pūlinys, kuris gali sprogti, ir dalis žmonių išsikels į kaimą, augins karves, kita pusė spjaus į tvarumą ir vėl tryps viską negalvodami apie ateities kartas“, – svarsto V. Kandrotas ir priduria pastebintis augantį jaunų žmonių poreikį keliauti į gamtą, todėl tamsesnių spalvų scenarijaus neįžvelgiantis.

„Kiek žmonių per pandemiją nusipirko sodybas? Juk vėl sodybų bumas prasidėjo. Ir jų neperka žmonės, kurie jau yra amžiuje, perka jaunoji karta. Tad viešėdami vienkiemyje ar kaimo sodyboje jie bus gamtos apsuptyje, matys laukinius gyvūnus, pas kaimyną užsilikusią karvutę. Bėda ta, kad eiliniame kaime jau sunku surasti arkliuką ar karvutę. Šiais laikais likę beveik vien tik pramoniniai ūkiai. Dabar stirną matome dažniau nei lenciūginę karvę. O pamatyti arklį, tempiantį vežimą, – išvis egzotika.“

Foto: Shutterstock

Kaime užaugęs S. Paltanavičius teigia, kad dar visai neseniai stebėjosi į kaimo turizmo sodybas traukiančiais užsienio turistais, o šiandien patys lietuviai ieško kaimams būdingų vaizdų.

„Šiais laikais vaikui panorėjus pamatyti ir paglostyti mažą paršiuką tėvai greičiausiai negalės jam suteikti tokio malonumo. Aš turėjau tokią privilegiją. Grįžęs iš mokyklos persirengdavau ir lėkdavau į tvartą, kur laukdavo ką tik atvesti ėriukai. Kokių dar žaislų?! Juk štai, mažas, garbanotas ėriukas, su kuriuo žaidi ir viską aplink pamiršti.

Pamenu, prieš dvidešimtį ar kiek daugiau metų į Lietuvą buvo atvažiavusi grupė pagyvenusių turistų iš Vokietijos. Aš juos vežiojau po Lietuvą, o jie man pasakojo apie savo kasmetines atostogas Lenkijos kaimo turizmo sodybose. Jie išsinuomodavo mėnesiui ar daugiau sodybą, kurioje būtinai turėjo būti karvė, veršiukas, arklys, tempiantis vežimą, višta su viščiukais, ančių, žąsų, dalgis, grėblys, kūdra, kurioje galima karosiukų pagauti. Ir ten ilsėdavosi su savo anūkais mėgindami pažinti kaimo gyvenimą.

Tais laikais mes stebėjomės jų poilsiu, pas mus tokių kaimų buvo pilna, o dabar ir patys ieškome panašių kaimo turizmo sodybų. Juk visi norime gyventi gerai, o, daugelio supratimu, tai yra baltai išdažyti namai, apstatyti baldais, ir drybsojimas ant sofos. Tokioje sterilioje aplinkoje užaugusiam vaikui bus labai sunku sugrįžti prie gamtos.“

Gamtininkas pasakojo prieš kelerius metus lydėjęs vienos mokyklos ketvirtokus į Karoliniškių draustinį ir įsitikino, jog nuo šių laikų neatsiejami technologiniai stebuklai negali pakeisti savarankiško gamtos pažinimo džiaugsmo. „Tuo metu buvo vasaros pradžia, žydėjo baltagalvės, ramunėmis vadinamos, su vaikais ėmėme apžiūrinėti augalus. Viena mergaitė sako: „O, aš turiu programėlę!“ Pridėjo telefoną prie augalo, ir programėlė parodė jo pavadinimą. Visi vaikai puolė siųstis tą pačią programėlę ir penketą minučių džiūgavo skenuodami visus augalus bei skaitydami jų pavadinimus. Vėliau aš jų paprašiau įsidėti telefonus į kuprines ir parodęs vieną augalą paklausiau, ar jie žino, kas čia. Vaikai purtė galvas ir teigė tokio nežinantys, nematę. O juk tai buvo vienas iš tų augalų, kurį jie prieš keletą minučių telefonu tyrinėti mėgino. Telefonas su visomis programėlėmis yra kaip pieštukas. Gerai turėti popierių ir pieštuką, bet jiems iki knygos labai toli.“

Ne tik gamtininkas, bet ir prozininkas uždavė retorinių klausimų. „Kaip aprašyti dilgėlės dilginimą, jog skaitytojas suprastų? Jausmą, kai įgelia bitė arba širšuolas? Kaip vaikui visa tai papasakoti? Jis pats turi tai atrasti“, – įsitikinęs S. Paltanavičius.

Prakalbus apie technologijas ir gamtą V. Kandrotas prisiminė labai populiarią knygą „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“, kurioje rašoma apie kviečių spąstus.

„Žmogus buvo keliautojas, klajoklis, rinkėjas ir jam pakakdavo trijų valandų apsirūpinti maistu. Likusį laiką jis skirdavo pasauliui pažinti. Bet žmogų prisijaukino kviečiai. Pasėti kviečiai išdygo, patręšti – dar gausiau, ir žmonės pradėjo juos auginti bei gyventi sėsliai, tikėdami, kad kviečiai pamaitins, žmonės gyvens geriau, nors laukuose dirbti tekdavo po 12–14 valandų. Žmogus nuo to laimingesnis netapo, o klajoklio ir sėslaus žemdirbio gyvenimo skirtumai man dabar primena šiuolaikinį žmogų, kuris tampa vis labiau priklausomas nuo technologijų, tikisi, kad internetas mums viskuo padės ir tapsime laimingesni. Nė velnio. Tik mes dar to nesuprantame. Galbūt tai suvoks ateities kartos po tūkstančio ar dar daugiau metų“, – sako keliautojas.

Foto: Asmenininis albumas

Saugant pasaulį kraštutinumams – ne vieta

Vis dėlto V. Kandrotas tiki, jog jaunoji karta labiau atsisukusi į gamtą veidu nei kuria kita kūno vieta, todėl keliavimo ir gamtos pažinimo džiaugsmo tikrai neišmainys į technologijas.

„Nenoriu sutikti su svarstymais, jog mūsų vaikai ir anūkai dar labiau sulįs į ekranus ir stebės gamtą virtualiai. Savo aplinkoje matau bent 10 metų jaunesnių žmonių, ir jie jau kitaip traktuoja automobilių taršos klausimus. Senoji karta įsitvėrusi į senus automobilius, o jaunimas nemato problemos šeimoje turėti tik vieną automobilį. Jei kalbėtume apie dabartinius dvidešimtmečius, tai jie jau visai natūraliai priima kai kuriuos dalykus, kuriuos mes, vyresni, inertiškai atmetame.

Prisimenu, kai maždaug 2001 m. buvo priimtas sprendimas, draudžiantis šunims karpyti uodegas. Buvo kilęs didelis pasipiktinimas, kaip čia dabar rotveileris atrodys su ilga uodega. Tuo metu kinologai argumentavo, jog užaugs karta, kuri nuo mažens matys tą šunį su uodega, ir jai net klausimų nekils, kodėl jis turi būti be uodegos. Taip ir nutiko. Taip nutinka ir su gamtai tvariais sprendimais. Vaikams, nuo mažens matantiems, kaip tvarkomasi gamtoje, nekyla minčių eiti niokoti, šiukšlinti. Žinoma, svarbus ir tėvų pavyzdys, bet nereikia perspausti ir reikalauti, kad vaikas žinotų visas įmanomas gyvūnų rūšis. Pradėkime nuo to, kad nuvykę į gamtą ir paiškylavę išsinešite visas šiukšles. Nesvarbu, kad yra šiukšliadėžė, bet ją kas nors juk turi ištuštinti, o, nesuspėjus to padaryti, laukiniai gyvūnai iškuičia, todėl kiti atvykę randa šiukšlyną. Pavyzdžiui, prie kai kurių pažintinių takų jau nėra šiukšliadėžių. Parašyta, kad šiukšles išsinešame patys, todėl įgūdis rūšiuoti šiukšles, išsinešti jas po savęs jaunajai kartais bus savaime suprantamas.“

Foto: Asmenininis albumas

Kalbėdamas apie tvaresnio keliavimo pavyzdžius V. Kandrotas akcentavo, jog prieš priimant svarbius sprendimus reikėtų pagalvoti, ar tikrai nuo to galo pradedame saugoti savo planetą. „Dabar ketina apmokestinti kemperius, nes jų varikliai dideli, taršūs, tad savininkas turės atseikėti 200–300 metinį mokestį. Jeigu kemperis tarnauja 100 dienų per metus, žmogus kasdien mokės dviejų eurų pagalvės mokestį dar net neišvažiavęs iš kiemo. O juk keliaujantys kemperiu taupo vandenį, išsiverda viską ant mažos dujinės viryklės, maisto nešvaisto. Palyginime savaitę kemperyje su viešbučiu, siūlančiu „viskas įskaičiuota“ paketą, – viešbutyje kondicionavimo sistema veikia visu pajėgumu, baseinas šildomas, kalnai maisto metami į šiukšliadėžę. Tai kuris variantas tvaresnis?“ – retoriškai klausia keliautojas ir priduria, jog jaunoji karta keliaus daug tvariau negu mes, bet reikėtų vengti kraštutinumų. – Esu girdėjęs, kaip viena mergina garsiai svarstė, kiek vaikų jai reikės turėti, nes girdi kalbas apie prarastąją planetą: kiekvienas vaikas jau yra našta, ir ji mąsto, jog gimdydama vaikus labai neatsakingai elgsis prieš motiną žemę. Manau, galime ir perspausti ribodami save.“